Kaip teigia M.Marcinkevičius, žmonės tūkstančius metų gyveno be elektros, naktinių klubų, be šviečiančių prekybos centrų ir daugybės pramogų, kokias turime dabar, o mūsų protėviai prieš karą nesirgo depresija tokiais mastais, kokiais sergama dabar, kur kas mažiau buvo ir savižudybių – tai yra opus sovietmečio ir postsovietinių laikų dalykas.
„Tai paneigia mitą, kad esame savižudžių tauta ar turime „Pilėnų“ geną. Žmonės gyveno santarvėje, gamtos ritmu. Matyt, taip ir reikia gyventi – kai dienos trumpesnės, reikėtų gerbti biologinį gamtos ritmą. Stengimasis jį perlaužti lemia tai, kad mes vis dažniau krentame į depresiją ir kitus psichikos sutrikimus.
Save mes nepaprastai perkrauname informacija, todėl šia prasme nuolat gyvename „kare“. Paprastas pavyzdys iš kasdienio gyvenimo – motinos, vaikštančios po prekybos centrus su kūdikiais nešioklėse, atsukusios vaikelį ne į save – raminantį ir saugų motinos veidą, – o veidu į priekį. Įsivaizduokite, kiek informacijos ten mato kūdikis: daugybę veidų, reklamų, spalvų, žybsinčių šviesų, kiek daug muzikos ir garsų... O to vaiko smegenys, nors dar net nesusiformavusios, jau yra perkraunamos informacija.
Tokių tėvų norisi paklausti, ar jie suvokia, ką daro? Arba kai 2–3 metų vaikui tėvai valandai įduoda įjungtą išmanųjį telefoną, kad patys galėtų ramiai išgerti kavos arba vyno. O paskui stebisi, kad vaikas dirglus, neramus, išsiblaškęs“, – stebisi psichiatras.
– Kaip keičiasi mūsų emocinė būsena sulaukus rudens? Štai šiemet turime „auksinį“ ir labai saulėtą rugsėjį bei spalį, šiltus orus, bet dienos jau trumpėja, greitai gausime išaugusias sąskaitas už šildymą ir elektrą, pasikeitęs sezonas pareikalaus kitų išlaidų.
– Apskritai klimato zonos įtaka yra akivaizdi. Europos Sąjungos šalių statistika rodo, kad depresijų, savižudybių skaičius šiaurės šalyse yra gerokai didesnis, nepaisant to, kad jos gali būti turtingesnės už pietų valstybes. Ispanijoje, Italijoje ar Graikijoje rodikliai yra geresni – ten mažiau žmonių serga depresija. Daugelis iš mūsų jaučiame, kad vasarą esame aktyvesni, nes turime ilgesnes dienas, norisi kažką veikti, o kai grįžti namo ir jau 4–5 valandą yra tamsu, net ir nesergant depresija, tavo aktyvumas yra sumažėjęs. Taigi tai atsiliepia mums visiems, o yra ir vadinamosios sezoninės depresijos, nors jų nėra daug – kad būtų diagnozuota sezoninė depresija, reikia, kad žmogus sirgtų būtent tuo sezonu. Žinoma, yra žmonių, kuriems būklė pablogėja tik rudenį ir pavasarį, kai dar yra tamsu ir niūru.
– Taigi šia prasme esame pasmerkti, nes čia turime keturis sezonus ir labai daug laiko gyvename tamsoje. Kaip su tuo tvarkytis? Ne visi turi galimybę išvykti į šiltus kraštus...
– Norėčiau pasakyti, kad tie išvykimai, kai žmonės išvyksta į šiltesnius kraštus vėlyvą rudenį ar per Kalėdas kokiai savaitei, deja, įveikti depresijos nepadeda. Tai yra per trumpas laikas ir dažnai būna taip, kad organizmas turi staigiai prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, ten nuskridęs jis gauna šoką: iš 20 laipsnių šalčio vykstama ten, kur yra 25 šilumos, o tada vėl sugrįžtama į lietuvišką šaltį. Organizmas prie naujos aplinkos prisitaiko tik per 3–4 dienas – jis visiškai išsiderina. Galbūt tai gerai atjungia nuo problemų, bet tai tikrai nėra geras būdas gydytis. Tada geriau važiuoti į mūsų sanatorijas ar lietuvišką pajūrį.
– O kas dar galėtų padėti? Specialistai siūlo gauti kuo daugiau šviesos – namuose pasikeisti lemputes į ryškesnes, vaikščioti po prekybos centrus, kavines. Ir kaip į depresiją nepanirti žmonėms kaimuose, kur dar daugiau tamsos?
– Matote, yra toks posakis: gyventi Dievu dieną. Žmonės tūkstančius metų gyveno be elektros, naktinių klubų, be apšviestų prekybos centrų ir sergamumas depresija nebuvo didelis, galų gale, galime nesigilinti į tūkstantmečio istoriją, bet į tai, ką prisimena mūsų seneliai: gyvenant prieškario Lietuvoje buvo kur kas mažesnis skaičius savižudybių negu apskritai Europoje. Tai paneigia mitą, kad esame savižudžių tauta ar turime „Pilėnų“ geną – tai yra opus sovietinis ir posovietinis dalykas.
Tuomet žmonės gyveno be šviesos ir nesirgo depresija, nes gyveno santarvėje, gamtos ritmu. Matyt, taip ir reikia gyventi – kai dienos trumpesnės, gal ir reikėtų gerbti biologinį gamtos ritmą ir savo biologinį ritmą ir nesistengti jo perlaužti. Stengimasis perlaužti ir yra galbūt ir veda prie to, kad mes po to įkrentame į depresiją ir psichikos sutrikimus.
Skandinavijos šiaurėje, salose įrengdavo kavines taip, kad būtų ypač daug šviesos, bet, deja, tai nedavė didelio rezultato. Mūsų ligoninėje taip pat yra šviesos terapija, šiek tiek ją naudojame, bet ją reikia taikyti ne naktį, o anksti ryte, ir šviesos intensyvumas turi būti ypač didelis. Normaliomis sąlygomis tokio neišgauname, tam yra specialios lempos.
– Paminėjote biologinio laikrodžio perlaužimą, o kokios dar priežastys lemia, kad tiek daug žmonių serga depresija? Ką mes darome ne taip, kad atsiranda vis daugiau psichikos susirgimų?
– Kalbant apie „mes“, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie Lietuvą, o apie visą išsivysčiusį pasaulį. Geriausiai ligos naštą visuomenėje atspindi kokybinis rodiklis „ligos apsunkinti metai“. PSO duomenimis, depresija pagal šį rodiklį dabar yra ketvirtoje vietoje. Prognozuojama, kad 2020-aisiais ji gali atsiduri antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų. Ši liga būdinga visam išsivysčiusiam pasauliui, bet Lietuvai – ypač, nes mes esame šiaurės šalis, taip pat – posovietinė.
Iš tikrųjų mes nepaprastai perkrauname save informacija, nepaprastai daug informacine prasme gyvename „kare“. Paprastas pavyzdys iš kasdienio gyvenimo – motinos, vaikštančios po prekybos centrus su kūdikiais nešioklėse, atsukusios vaikelį ne į save – raminantį ir saugų motinos veidą, – o veidu į priekį. Įsivaizduokite, kiek informacijos ten mato kūdikis: daugybę veidų, reklamų, spalvų, žybsinčių šviesų, kiek daug muzikos ir garsų... O to vaiko smegenys, nors dar net nesusiformavusios, jau yra perkraunamos informacija. Tokių tėvų norisi paklausti, ar jie suvokia, ką daro? Arba kai 2–3 metų vaikui tėvai valandai įduoda įjungtą išmanųjį telefoną, kad patys galėtų ramiai išgerti kavos arba vyno. O paskui stebisi, kad vaikas dirglus, neramus, išsiblaškęs.
O ką mes patiriame kasdienėje veikloje, yra tai, kad informacijos srautas labai didėja, tempai didėja ir vėlgi daugelis iš mūsų, deja, bet grįžę darome tą patį, tik pakeičiame darbinę informaciją kitokia. Darbe sėdime prie kompiuterio, namuose vėl naršome feisbuke, žiūrime „Youtube“ vaizdelius – tai lyg ir kitokia informacija, neva ilsimės, bet iš tiesų ne. Jei tu visą dieną krauni baltas plytas ir grįžęs toliau krauni plytas, tik raudonas, bet sakai, kad pakeitei veiklą, tu tik save apgaudinėji. Vargu, ar statybininkams kyla mintis pailsėti namo grįžus kraunant plytas, tik kitokios spalvos.
– Kaip būtų tobuliausia – kiek reikia smegenims per dieną pailsėti nuo technologijų ar savo veiklos, kurią darai?
– Rekomendacijos yra universalios. Kas valandą reikėtų daryti 10 minučių pertrauką, o kas kelias valandas – turėti ilgesnes pertraukas. Vieną rekomendacijų yra vadinama „20–20–20“: kas 20 minučių reikėtų bent 20 sekundžių atsitraukti nuo kompiuterio ir nueiti bent 20 žingsnių. Tada bus poilsis ne tik smegenims, bet ir akims – atsistodami ir vaikščiodami suaktyvinsime kraujotaką. Galima nueiti bent jau iki gretimo kabineto. Svarbu ne tik ką darai, bet ir kiek dirbi – jei išeini iš darbo atidirbęs 8 valandas, bet grįžęs namo toliau atsakinėji į el. laiškus, planuoji kitą darbo dieną – tu vis tiek toliau dirbi.
Ne veltui maksimali darbo diena nesikeičia jau daugiau nei kelis šimtmečius – 8 valandos. Tai sugalvota ne veltui, nes vėliau krenta darbingumas.
Tai labai svarbus bendras laikas, kiek atsijungi nuo tų pačių minčių. Ne veltui maksimali darbo diena nesikeičia jau daugiau nei kelis šimtmečius – 8 valandos. Tai sugalvota ne veltui, nes vėliau krenta darbingumas. Dabar yra eksperimentų ir tyrimų, kad nuo 40–45 metų reikėtų dirbti 4 dienas per savaitę, nes jaunystėje žmogus gali demonstruoti ypatingą atsparumą įvairiems krūviams, bet čia analogija būtų su fizine veikla ir sportu. Žinome, kad sportininkų karjera dažniausiai baigiasi ties 30 metų, iki to laiko jie gali daryti fantastiškus dalykus, bet daugelis atsisveikinę su sportu po to visą gyvenimą jaučia įvairius skausmus, sąnariai, stuburas daugeliui būna susidėvėję jau 30-ies.
Pažiūrėkime į mūsų mylimus krepšininkus, kiek jie turėję operacijų. Tai lygiai taip pat su psichika – iki 40 metų mes galime tikrai ištverti didesnius krūvius, bet nereikia galvoti, kad tai neatsilieps – lygiai kaip ir sportininkams. Save galime palyginti su degia medžiaga – galime suliepsnoti staigiai ir būti labai ryškūs, o galime degti kaip žvakė – palaipsniui, bet ilgai. Dvasinės mūsų jėgos, kaip ir fizinės, yra ribotos.
– Nuovargis būdingas ne tik vyresniems, bet ir jauno amžiaus žmonėms – 20–35 metų. Atrodo, kad tokiame amžiuje jie turėtų būti labiausiai darbingi ir aktyviausi. Tačiau turiu draugų, kurie pasakoja, kad grįžę po sunkios darbo dienos finansiniame sektoriuje jie nieko nebenori – žiūri filmus iki vidurnakčio, atsibunda neišsimiegoję, eina į darbą, jame būna suirzę, ir taip kartojasi diena po dienos. Kaip aiškinti tai, kad tokie jauni žmonės labai greitai pavargsta nuo darbo, nori viską greitai mesti ir keisti?
– Tai yra ir Londono Sičio problema, kai sugebama tiesiog išsunkti žmones. Šiuolaikiniai kapitalistai niekuo negeresni už tuos, kurie išnaudodavo XIX a. pab.–XX a. pradžioje žmones fabrikuose. Tik dabar viskas daroma kur kas rafinuočiau ir su gražia skraiste – dirbama labai gražiuose biuruose, atvirose erdvėse, kur daug gražių baldų, netgi vaisių daug kur nuperkama neva nemokamai ir neva kad darbuotojai būtų sveiki, bet iš tiesų juk žmogus ten neturi net normalaus savo darbo stalo, neturi ir normalios darbo vietos. Tai reiškia nuolatinį spaudimą, tu iš esmės esi kaip aktorius scenoje, nes visą laiką tave stebi kolegos, kaip dirbi ir ką darai.
Buvau viename moderniausių biurų didžiulėje tarptautinėje kompanijoje. Biuras milžiniškas, daug salių pasitarimams, kavos gėrimui, pietums. Turbūt 12 žmonių, tarp jų ir generalinis direktorius, sėdi už vieno stalo vienas šalia kito. Tu neturi nei savo erdvės, nieko. Kas tai yra? Išnaudojimas, spaudimas tau, kad tu maksimaliai dirbtum kiekvieną minutę, o kolegos sėdi ir šnairuoja į tavo kompiuterį, ką tu darai. Žmogaus psichika taip išnaudojama ir išsunkiama maksimaliai.
– Kiek pas jus ligoninėje guli žmonių, sergančių depresija?
– Pagal daugelį tyrimų, maždaug nuo 25 iki 35 proc. žmonių per gyvenimą patiria bent vieną epizodą, kada reikalinga psichikos sveikatos specialistų pagalba. Lietuvoje skaičius didesnis, mes turėtume orientuotis į 35 proc. – maždaug kas trečias žmogus, aišku, daugelis nesikreipia į specialistus. Naujausia statistika rodo, kad skaičius gali siekti virš 50 proc. Pirmoje vietoje pagal susirgimus yra vadinamieji nerimo sutrikimai, bet Lietuvoje jie praktiškai nediagnozuojami. Antroje vietoje atsiduria depresija, o trečioje – kitos sunkios psichikos ligos, pavyzdžiui, šizofrenija ir t. t. Nerimo sutrikimai nesugriauna žmogaus darbingumo, socialinio gyvenimo, bet kad tų nerimo sutrikimų skaičius milžiniškas rodo netiesioginis skaičius benzodiazepinų suvartojimo (raminamųjų vaistų), kur Lietuvoje jis maždaug du kartus didesnis nei kitose Europos šalyse. Mes 2–3 kartus viršijame raminamųjų vaistų suvartojimą vienam žmogui.
Į ligoninę patenkama tik su sunkia depresija, lengva ir vidutinė gydoma ambulatoriškai. Pas mus šiuo metu, skaičiuojant ir dienos stacionarą, yra apie 230 ligonių, o sergančiųjų depresija iš jų būtų apie 50. Bet tai neatspindi bendros situacijos, nes vis dėlto čia patenkama tik su labai sunkia depresija.
Apmaudu, bet šeimos gydytojai visų pirma patys nelabai linkę diagnozuoti depresijų, bijo, nes jei šeimos gydytojas pasako, kad žmogui depresija, jis atsako: aš ne durnas, ką tu čia psichikos ligą man rašai. Iš sovietinių laikų likusi baimė: gydytojau, tik nerašykite, nes vėliau negausiu darbo, negalėsiu turėti ginklo, atims vairuotojo pažymėjimą. Tai mes ilgai aiškiname, kur yra apribojimai, o kur jų nėra. Depresijos diagnostika taip pat yra labai sudėtinga daugeliu atvejų. Kai sunki tai sunki, žmogus neturi kur dingti, bet kai yra pradinė stadija – lengva, vidutinė žmogus nesikreipia arba bijo kreiptis į psichiatrą, pradėti adekvatų gydymą.
– Daugelis pasako: depresija – ponų liga, išpaikimas, tinginystė. Galbūt ir dėl tokio požiūrio žmonės bijo pasisakyti artimiesiems kolegoms.
– Tai čia irgi ta stigma. Bet kodėl nesako, kad jei skrandžio liga, kad čia nuo persivalgymo? Niekas to nesako, čia irgi yra artimųjų stigma. Pas mus labai dažnai netgi atveža žmones su sunkiomis psichozėmis, o artimieji šios žinios nepriima, atmeta. Kaip jo artimasis, ypač vaikas, sirgs psichikos liga? Atrodo, kad jiems kartais geriau smegenų vėžys nei kokia šizofrenija ar sunki depresija, aiškina, kaip ką daryti, liepia sergančiajam negerti vaistų. Kodėl vaikui, kuris turi širdies ligą, niekas nesako: oi neoperuokite, nėra jokio širdies nepakankamumo?
– Kokie simptomai išduoda, kad žmogus serga depresija, ir kada reikėtų susirūpinti?
– Depresija gali pasireikšti labai įvairiai, bet pagrindiniai požymiai yra pablogėjusi nuotaika, išnykęs pasitenkinimo gyvenimu jausmas, sumažėjęs veiklos tempas, darbingumas. Tokie yra pagrindiniai depresijos simptomai, o šalia juos lydi labai įvairūs simptomai, kurie gali pasireikšti, gali nepasireikšti. Vieniems būna nerimastinga depresija, kada žmogus lyg užslopintas, bet nerimastingas, blaškosi. Gali būti tiek sulėtėjęs mąstymas, kad žmogus negali atsikelti, nusiprausti, atlikti elementarių dalykų. Depresijos atveju žmogui sunku ne tik nueiti į darbą, bet net ir atsikelti, pasigaminti valgyti, bendrauti. Dažnai būna sumažėjęs arba padidėjęs apetitas, svorio kritimas arba augimas, dažnai, be abejo, būna miego sutrikimų, ypač būdingi ankstyvi prabudimai su nerimu, kai užmiega lyg ir normaliai, bet prabunda 4–5 valandą ryto ir nebegali užmigti. Depresijas dažnai lydi somatiniai dalykai, širdies permušimai, kraujospūdžio kilimas, virškinimo sutrikimai.
Be abejo, reikia atkreipti dėmesį į trukmę. Jei tai tęsiasi ilgiau nei 2 savaitės, reikėtų atkreipti dėmesį, o jei tęsiasi mėnesį – tikrai reikia labai rimtai sunerimti ir kreiptis į specialistą, nes ta liga, kaip ir bet kuri, negydoma nepraeina. Panašūs simptomai gali būti dėl lėtinio uždegimo, kai kurių kitų ligų. Bet šiaip depresija, deja, labai dažna liga ir dar viena depresijos klasta yra ta, kad jos metu smegenų jungtyse tarp neuronų sumažėja serotonino, o blogas sutapimas tas, kad per šitą serotonino sistemą veikia ir alkoholis – jis paskatiną serotonino išskyrimą. Gerdamas alkoholį depresija serganis žmogus trumpam pasijunta geriau, todėl depresija labai dažnai susijusi su alkoholizmo vystymusi.
Bet, deja, alkoholis – ne vaistas, ir po trumpo serotonino išskyrimo jo smegenyse lieka dar mažiau, alkoholis jį išmeta ir jis sunaikinamas. Tai čia tas pats, kas kai turint skolų pasiimti greitąjį kreditą – kitą dieną pinigų bus dar mažiau, bet žmogus to mechanizmo nesupranta. Išgėręs jaučia pagerėjimą, bet kad išeikvoja tai, ko ir taip trūksta dar labiau – nesuvokia. Nediagnozuotos ir negydytos depresijos labai dažnai skatina alkoholizmą. Būna depresijų be alkoholizmo, bet alkoholizmo be depresijos man neteko matyt, ir kai žmogus patenka į ligoninę, sunku atrinkti, ar jam depresija dėl to, kad alkoholizmas amžinai išnaudoja resursus ir dėl jo vystos depresija, ar pirmiau buvo depresija ir dėl to žmogus pradėjo gerti.
– Kodėl apskritai žmonės serga depresija?
– Depresijos skirstomos į dvi grupes: endogeninės depresijos, kurios, yra genetiškai predisponuotos, bet jų kiekis nedidėja – yra kažkiek žmonių, kurie turi genetinį polinkį, o kiti suserga dėl pačių gyvenimo būdo ar aplinkybių. Mes gyvename per daug intensyvų gyvenimą, labai daug norime, daug iš savęs reikalaujame ir tiesiog išsenka mūsų resursai. Jei labai aktyvų gyvenimą gyvenam, turime didžiules perkrovas, galiausiai organizmas nebepajėgia su tuo tvarkytis.
– Kaip depresija gydoma jūsų ligoninėje?
– Dėl psichikos ligų gydymo yra vieningai sutariama visame pasaulyje – tiek PSO, tiek Pasaulio psichiatrų asociacija vienareikšmiškai sako, kad visos psichikos ligoms gydyti turi būti taikomas biopsichosocialinis modelis. Turi būti trys dedamosios: biologinis gydymas, psichologinis gydymas ir socialinės intervencijos. Depresija nėra išimtis.
Jei žmogus atvažiuoja su sunkia depresija – tas, kuris praktiškai nekalba, tik guli ir žiūri į vieną tašką ir jam sunku netgi nueiti ryte nusiprausti, išsivalyti dantis, kalbėti, daugiau nei tris sakinius, tai natūralu, kad tokios būklės žmogui pirmiausia turi būti taikomas biologinis gydymas (medikamentai ir kt.), ir kai būklė pradeda gerėti, prasideda psichologinis gydymas. Visiškai lengvų depresijų atveju kartais užtenka ir psichoterapijos, priklausomai nuo priežasties, arba reikėtų derinti trumpalaikę medikamentinę terapiją su psichoterapija, esant vidutinio sunkumo depresijai reikėtų ir medikamentinio gydymo, taip pat psichoterapijos, sunkiomis depresija pirmiausia taikoma biologinė terapija ir kada išvedi žmogų iš tos būklės, gali taikyti psichoterapiją, psichologinį konsultavimą. Socialinis komponentas priklauso nuo socialinės žmogaus situacijos, ar jam reikalingas socialinės aplinkos pakeitimas, psichosocialinė reabilitacija.
Sergant depresija skiriami antidepresantai, kitiems simptomams, pavyzdžiui, nemigai, nerimui ir pan. gali būti skiriami papildomi vaistai. Labai sunkių depresijų atveju taikoma elektroimpulsinė terapija. Be abejo, mūsų šalyje dėl tos pačios stigmos tai yra labai retas atvejis, tačiau Amerikoje tai labai populiarus būdas gydyti sunkiai depresijai. Nes tai pakankamai greitai ir pigu.
Sąlyginai nauja nemedikamentinės terapijos rūšis depresijai gydyti, kuri taikoma ir mūsų ligoninėje, – transkranijinė magnetinė stimuliacija. Tai yra tam tikrų smegenų sričių simuliacija magnetiniais laukais. Tam tikros smegenų sritys apie pusę valandos yra išoriškai stimuliuojamos magnetiniu lanku. Tai švelnus būdas, žmogaus nereikia nei migdyti, nebūna nei nemalonių pojūčių, tai netgi malonus gydymo būdas.
– Nustatyta, kad kartais patyrus depresijos simptomus išlieka tikimybė jų sulaukti vėl. Ar įmanoma visiškai pasveikti sergant depresija?
– Tai viena efektyviausiai, lengviausiai gydomų psichikos ligų, jei yra kreipiamasi laiku. Depresijos atkryčiai yra galimi. Bet jūs pasakykit nors vieną ligą, kurios atkrytis yra negalimas. Jei susirgote gripu ir išsigydėte, nereiškia, kad vėl nesusirgsite. Išsigydžius depresiją nėra jokios garantijos, kad vėl nesusirgsi. Bet vienas labai paprastas dalykas – jei nesigydei depresijos 5–7 metus, dar prisidėjęs alkoholizmas, be abejo, tau atkryčio tikimybė kur kas didesnė nei jeigu po mėnesio ar trijų pastebėjai, kreipeisi, per pusę metų pasveikai. Natūralu, kad atkryčio tikimybė išlieka, bet gali būti po 10 metų, gali nebūti visai. Taigi labai svarbi ankstyva diagnostika ir gydymas laiku. Svarbus tiek pirmojo epizodo prasme, tiek apskritai visos gyvenimo perspektyvos ir atkryčio prasme. Taip yra su bet kokia chronine liga – jei ją užleidi, sutrinka labai daug organizmo sistemų ir gydymas būna ilgas ir sudėtingas.
– Ką daryti, kad išėjus į pensiją žmogaus neapimtų depresija? Atrodytų – išeini į pensiją ir pagaliau gali sau leisti atsipalaiduoti, pradėti džiaugtis sąžiningai užtarnauta laisve. Deja, nemažai žmonių į pensiją išėjusių žmonių panyra į depresiją.
– Vyresnio amžiaus depresijos vystosi dėl dviejų priežasčių: vienos vadinamos organinės depresijos – dėl smegenų pakitimų, kraujagyslių susiaurėjimo, tiesiog ląstelių mirimo vystosi depresija kaip vienas iš simptomų bendrai žmogaus funkcionavimo blogėjimo. O kitas sukelia įvykęs socialinis lūžis.
Tai dažniausiai nutinka tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą buvo socialiai aktyvūs ir labai daug savęs investavo į darbą, o tai pas mus dabar vėlgi labai populiaru ir skatinama: kuo daugiau uždirbi, pasieki, karjerizmas, ambicingumas. Žmogus taip gyvena, aplinka tai palaiko, o kada jis išeina į pensiją ir to netenka, jam atrodo, kad sugriuvo visas pasaulis. Kai tu pensijoje ir tave išmeta iš socialinio gyvenimo ir dėl amžiaus, tu iš esmės nebeturi šansų susikurti naujo socialinio gyvenimo. Žinau savo tėvų kartą ir kai po 1990 m. griuvo ne tik kolūkiai, bet ir mokslinių tyrimų institutai, daugelis stambių gamyklų, ir inžinieriai, mokslininkai, agronomai išgyveno tą patį. Jie tapo niekam nereikalingi. Kaimas, sako, prasigėrė. Kodėl? Kažkiek šių žmonių prisitaikė, tapo ūkininkais, o didžioji dalis nieko kito nemokėjo. Ir ne tik traktorininkai, bet ir žmonės su aukštaisiais išsilavinimais – agronomai, zootechnikai, inžinieriai. Kam 1993 m. reikalingas zootechnikas? Kur dingsi su tokiu išsilavinimu? Pardavęs kaime namą buto mieste nenusipirksi, ir ką ten veiksi?
Taigi išėjimas į pensiją taip pat yra didelis socialinis lūžis, o dėl amžiaus toks žmogus turi mažiau šansų ir mažiau plastiškumo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Mūsų psichika kaip ir raumenys ar sąnariai – su amžiumi plastiškumas mažėja.
Į pensiją išėję žmonės lūžio nepatiria tada, kai turi veiklą, kuria gali pakeisti darbinę. Kaime žmonės, kurie visą gyvenimą turėjo kiaules ir karves, į pensiją išėję nedepresuoja, nes kaip gyveno Dievo diena, taip gyvena. Yra moterų, kurios sako: išeinu į pensiją, nes gimė anūkai ir jos švyti išeidamos iš darbo, jos eina į kitą socialinę aplinką, turi užsiėmimą, kuo džiaugtis. O kiti ateina ir sako: suprantu, kad man kaip ir laikas ir jėgų neturiu, bet jei išeisiu – sėdėsiu ir žiūrėsiu pro langą. Išėjimas į pensiją jiems tam tikra prasme yra socialinė mirtis.
