– Kas yra hipnozė ir kas jos metu vyksta su žmogumi?
– Tai tam tikra pusiausvyra tarp sąmonės ir pasąmonės, kitaip tariant, tai tam tikra neutrali būsena, kurios metu pasąmonėje įsijungia paties organizmo savigydos procesai.
Hipnozė žinoma nuo labai senų laikų. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia miegą. Moksliškai hipnozė apibūdinama kaip psichinių poveikių sukeliama būsena, panaši į miegą. Ją sukelia kito asmens įtaiga, tačiau ir pats žmogus sau gali sukelti šią būseną.
Hipnozės specialistas prisitaiko prie kliento kvėpavimo ir šiuo kvėpavimo ritmu kalba.
Žmonės natūraliai šią būseną išgyvena du kartus per parą – vakare prieš užmigdami (tai būsena, kai dar nemiegi, bet jau grimzti į miegą, kitaip tariant, būsena tarp budrumo ir sapno) ir atsibusdami (kai dar nesusigaudai – sapnuoji ar jau esi realybėje).
– Kaip nutinka, kad žmogus užhipnotizuoja kitą žmogų?
– Nebūtinai – tikrai ne visus žmones galima užhipnotizuoti. Kalbant apie gydomąją hipnozės procedūrą, tai turi vykti abiejų pusių sutikimu. Tai, ką daro šarlatanai ar sceniniai iliuzionistai, tai ne mano sfera ir negaliu aiškinti jų metodų, tačiau abiem atvejais hipnozės esmė – padėti žmogui sutelkti dėmesį į vieną tašką. Netgi paprasti iliuzionistai naudoja šį triuką – jie sutelkia žiūrovų dėmesį į jiems reikalingą tašką, ir kol visi į jį žiūri, kitame taške mikliai atlieka reikalingus veiksmus.
Hipnozėje jokie triukai netaikomi. Tiesiog prašoma žmogaus sutelkti visą dėmesį į kokį nors vieną objektą, į mintį ar kūno pojūčius. Tokiu būdu žmogus atsipalaiduoja ir atsiriboja nuo išorinių dirgiklių, kad galėtų pasinaudoti savo galiomis. Štai ir visa paslaptis.
Hipnozės specialistas prisitaiko prie kliento kvėpavimo ir tuomet šiuo kvėpavimo ritmu kalba. Jis sako visiškai elementarius žodžius, pavyzdžiui: „Jūs kvėpuojate vis ramiau ir ramiau bei jaučiate, kad su kiekvienu iškvėpimu tam tikra jūsų kūno dalis atsipalaiduoja, prisipildo šilumos ir malonių pojūčių. Jūs jaučiate vis didesnį atsipalaidavimą ir ramybę.“
Visi nori stebuklų, bet be pastangų niekas nevyksta.
Ir viskas. O ką žmogus daro su savo pasąmone, kaip jis tuos žodžius dėlioja, tai jau jo reikalas. Gydomasis hipnozės procesas yra savotiška savigyda. Jos poveikis lygiai toks pats kaip žirgų, delfinų ar šunų terapijos.
Tačiau hipnozė tikrai tinka ne visiems. Su sveiku žmogumi galima šitaip bendradarbiauti, tačiau jeigu jo galvoje knibžda įvairiausių negatyvių minčių, jis turi gąsdinančių prisiminimų, serga psichoze, tokia relaksacija jam tik dar labiau sustiprins šiuos pojūčius ir pablogins būseną.
– Kokius sutrikimus gydote hipnoze?
– Dažniausiai tai su neurozėmis susiję sutrikimai – nerimas, įtampa, baimė. Tiesa, kartais žmonės prašo manęs visiškai panaikinti baimę, tačiau aš paaiškinu, kad to daryti negalima. Jeigu žmogus neturėtų baimės jausmo, mūsų rūšis būtų išnykusi dar urvinio žmogaus laikais. Baimė yra mūsų apsauga, tik kartais ji veikia netinkamai ir tuomet ją reikia pakoreguoti.
Gydomasis hipnozės procesas yra savotiška savigyda. Jos poveikis lygiai toks pats kaip žirgų, delfinų ar šunų terapijos.
Kalbant apie gydymą, žmogui reikia nusiteikti maždaug dešimčiai seansų, nes pirmi trys seansai – tai tik susipažinimas, sutarties sudarymas tarp hipnozės specialisto ir kliento, priešpriešos ir nepasitikėjimo ištirpdymas, kuris pradžioje neišvengiamai yra. Reikia pasitikėti specialistu, kad jis tikrai nepakenks.
Egzistuoja toks mitas: mane užhipnotizuos, įsibraus į mano pasąmonę ir įves kokias nors neigiamas programas, pavyzdžiui, lieps ką nors nužudyti. Tai mitas. Taip rodo tik filmuose, tačiau realiai įteigti ką nors nužudyti neįmanoma, nes žmogus turi labai stiprų gyvybės apsaugojimo instinktą.
– Iš kur atsiranda savigydos resursai mūsų pasąmonėje? Ar tai skamba mistiškai todėl, kad mažai apie ją žinome?
– Nesiūlyčiau į ją ir lįsti. Kažkada Albertas Einsteinas, pamatęs, kokią griaunamąją jėgą turi atominis ginklas, pasakė, kad žmonija dar nepasirengusi šiems atradimams ir susinaikins.
Panašiai galima pasakyti ir apie pasąmonę. Turint dar tiek nedaug žinių apie joje vykstančius procesus, lįsti į ją per daug pavojinga. Daugiau bus žalos nei naudos.
Mūsų gerai savijautai labai svarbus kvėpavimas. Tai fiziologinė funkcija, kurią mes valdome tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Mes neskaičiuojame, kiek kartų per minutę reikia įkvėpti ir iškvėpti. Mūsų kvėpavimas priklauso nuo aplinkybių – jis keičiasi, jeigu mums karšta, šalta, užuodžiame kokį nors kvapą ir pan. Bet jei dainuojame, grojame pučiamuoju instrumentu, mes valdome kvėpavimą sąmoningai – stengiamės iškvėpti kuo lėčiau.
Streso, įtampos metu, sergant žmogaus kvėpavimas taip pat keičiasi, imama kvėpuoti tik krūtinės ląsta, kvėpavimas padažnėja ir užsiveda ydingas ratas. Kuo dažniau kvėpuojama, tuo dažniau plaka širdis, kuo dažniau plaka širdis, tuo dažniau kvėpuojama.
Taip rodo filmuose, tačiau realiai įteigti ką nors nužudyti neįmanoma.
Jeigu norime šį ydingą ratą nutraukti, turime pakeisti kvėpavimą: bent tris kartus atsidusti, kad pradėtume kvėpuoti diafragma, nes pilvinis kvėpavimas susijęs su ramybe. Todėl hipnozės metu mano pagrindinis tikslas – išmokyti žmogų kvėpuoti diafragma, pilvu. Štai ir visa paslaptis.
– Ar taikant hipnozę taikoma dar ir psichoterapija žodžiu?
– Tai priklauso nuo kliento norų, tačiau pirmo susitikimo metu visada žmogaus klausiama, kokia yra jo problema, kaip jis tą problemą įvardija ir ką jis norėtų su ja daryti. Ir šie jo žodžiai seanso metu yra atkartojami. Taigi specialistas nieko nekuria nuo savęs, jis grąžina klientui jo paties žodžius, o ką jis su jais daro, tai jau jo šventas reikalas.
Kartą gydžiau klientą, turintį socialinę fobiją. Kai jam reikėdavo atsistoti prieš auditoriją, jo veidas parausdavo, pradėdavo virpėti rankos, užsikirsdavo balsas. Raudonį veide galima palyginti su musmirės raudonumu, kuris tarsi rėkia: „Nelįskite prie manęs!“ Tačiau šioje situacijoje tai klaidinantis signalas. Iš esmės raudonis atsiranda dėl to, kad į kraujagysles priteka per daug kraujo. Mes sutarėme, kad jis pasistengtų atidaryti vadinamuosius šliužus ir nukreipti visą procesą į kitas sritis.
Pateikiau jam dar vieną pavyzdį: įsivaizduokite, kad esate geležinkelio stotyje, kurioje yra daug bėgių. Kad du traukiniai priešpriešiais važiuodami nesusidurtų, iešmininkas pasuka iešmą, ir vienas traukinys nuvažiuoja į šalutinį kelią.
Lygiai taip pat, atpalaiduodami vieną ar kitą kūno vietą, mes galime leisti kraujui nutekėti iš tos vietos, kurioje jis susikaupė. Taigi kviesdami įsijungti pasąmonę mes leidome jai pakoreguoti šiuos procesus, kad jie vyktų naudingiau ir tikslingiau.
– Kas vysta su žmogumi po seansų?
– Kai žmogų kamavęs sutrikimas panaikinamas, jis turi susivokti, kad būtina keisti ir savo funkcionavimą išorėje. Tuomet poveikis bus ilgalaikis, o gal ir iki gyvenimo pabaigos. Jeigu žmogus toliau nedirba su savimi, problemos po kurio laiko vėl sugrįžta. Visi nori stebuklų, bet be pastangų niekas nevyksta. Ir svarbu, kad žmogus ateitų dėl savęs, o nebūtų tik artimo žmogaus atvestas, nes tuomet gydymas taip pat bus neveiksmingas, nes žmogus neturi savo motyvacijos.
– Žinia, hipnoze bandyta gydyti ir priklausomybę alkoholiui.
– Kai kurie kolegos šį metodą naudoja priklausomybių gydymui, bet mano praktikoje tai nepasiteisino. Taip pat populiari kita technika – kodavimas: žmonės išklauso paskaitų ciklą, o po jo jiems įteigiama, kad jie negali gerti, kitaip tariant, duodamas kodas. Tačiau iš tiesų žmonės gali labai lengvai tą kodą „nulaužti“. Aišku, tai be mažesnių ar didesnių pasekmių nepraeina, tačiau priklausomybė nugali. Vėlgi žmogus tikisi labai greito ir lengvo rezultato, o tai neįmanoma.
– Ar gydymas hipnoze įteisintas?
– Dar 1955 m. hipnozę oficialiai patvirtino Britų medicinos asociacija, o po kelių metų – Amerikos medikų asociacija. Oficialus pripažinimas leido išplėsti mokslinius tyrimus ir moksliškai pagrįsti hipnozės naudojimą. Deja, Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, hipnozė laikoma netradiciniu gydymo metodu.
