Ateisi – padės, pradingsi – neieškos
Psichiatras Linas Slušnys neslėpė abejonių, ar įmanoma viską įstatymiškai reglamentuoti.
„Aš esu psichiatras – joks teismas negali nurodyti man stebėti pacientą. Jis gali nurodyti pacientui, kad jis turi lankytis pas psichiatrą. Jei aš būčiau įpareigotas stebėti, vadinasi, arba turiu turėti slaugytoją, kuri tai darys, arba turėti ką nors, kas pacientą atvesdina. O tai valstybei brangiai kainuotų. Todėl lankytis pas gydytoją turi būti paties žmogaus atsakomybė – perspektyvoje taip ir bus“, – įsitikinęs specialistas.
Pasaulinėje praktikoje teismas patvirtina specialisto pacientui sudarytą gydymo grafiką, kokio reikia laikytis.
„Tai gali būti priemonių kompleksas: paskirti vaistai, socialinės reabilitacijos užsiėmimai, konsultacijos pas psichologą ir pan.“, – aiškino L.Slušnys.
Jei pacientas paisė rekomendacijų ir jam pagerėjo – specialistas teismui siūlo panaikinti ambulatorinį stebėjimą. Jei ne – prievolė liktų.
„Jei pacientas nesilankys pas psichiatrą, aš tikrai neisiu jo medžioti, nes aš – ne medžiotojas. Ne ganytojas. Ir ne vaikų darželio auklėtojas. Aš – gydytojas. Todėl, jei ateisi į mano kabinetą, aš tau padėsiu, pasitarsime, ką daryti toliau. Net nesvarbu, yra ar ne teismo sprendimas, žmogau, juk tai svarbu tau“, – svarstė L.Slušnys.
Baimė suklysti
L.Slušnys apgailestauja, kad vadinamoji socialinė psichiatrija Lietuvoje labai sunkiai skinasi kelią.
„Juk kiekvienas atvejis yra individualus. Atvejo vadybininkas – pasaulyje žinoma profesija. Socialinis darbuotojas pasirūpina, kad žmogus reikiamoje vietoje būtų reikiamu metu, o jei neatvyksta, aiškinasi, kodėl: gal išvažiavęs, gal dėl darbų, gal atostogavo? Bet psichiatras to niekada nedarys, nes tai – psichosocialinės reabilitacijos laukas. Mes, psichiatrai, 20 metų apie tai kalbame, bet vis dar šito neturime. Ir įstatymu to nereglamentuosi“, – kalbėjo L.Slušnys.
Kai teismas, tarkime, nurodo kas dvi savaites konsultuoti vaiką, jį suima gardus juokas. „O kokiu pagrindu? Gal reikia kas savaitę. O gal – kartą per mėnesį. Nustatydamas konsultacijų periodiškumą aš turiu aiškius argumentus. O teisėjas?“ – svarsto specialistas.
Tačiau jis neslėpė, kad atsikratyti vadinamojo „balto bilieto“ nėra paprasta, mat vertinant paciento būklę veikia ir įvairūs subjektyvūs faktoriai: baimė suklysti, noras apsidrausti, paciento gyvenimo istorija ir t.t.
Kosmetinis pudravimas jau nepadės
Lietuvos psichikos sveikatos politikos problemas iš esmės siekiantis spręsti psichiatras Dainius Pūras prisipažino: vien nuo minties, kad Lietuvoje 10 tūkst. žmonių – vaikų ir suaugusiųjų – įkalinti internatuose, jį apima neviltis.
„Jūsų keliama problema (priverstinis ambulatorinis stebėjimas) yra dalis beprasmiškos sistemos, kurioje viskas daroma dėl paukščiuko, o ne dėl esmės“, – atsiduso D.Pūras.
Jis konstatuoja: Lietuvos psichiatrija kaip buvo taip ir liko sovietinė.
„Kai kurie kolegos sako: „Spręskime žemiškus dalykus, o tu nori pakeisti pasaulį.“ O aš galvoju, kad, kol nenuspręsi, kad pati sistema yra iš esmės ydinga, nieko nebus. Sveikatos apsaugos ministerija ir kitos institucijos kosmetiškai vis pudruoja tą sovietinę sistemą. Ir visos mūsų keliamos problemos, visi klausimai atsimuša į tą absurdišką sistemą. Todėl aš laikausi požiūrio, kad ne detales reikia keisti, bet esmę – turėkime pagaliau europinę sistemą, jei jau esame Europa“, – samprotavo D.Pūras.
Psichiatrija – netikslus mokslas
D.Pūras ragina pažvelgti į Didžiąją Britaniją, kur šeimos gydytojai labai vertinami, nes jie gali priimti sprendimus.
„Ten ateina paauglė ir prašo recepto kontraceptikams, bet kad tėvai nesužinotų. Ir šeimos gydytojas priima sprendimą, ar ši paauglė pakankamai emociškai ir intelektualiai brandi. O Lietuvoje tam reikia sukurti poįstatyminį aktą ir reglamentuoti, nuo kada – 14, 16 ar 18-kos metų – galima išrašyti kontraceptikų. Absurdas, nes šešiolikmetis gali būti brandesnis už septyniolikmetį. Lietuvoje klesti totalus nepasitikėjimas, todėl nukrypstama į kraštutinumus: arba nėra jokio reglamentavimo, arba jo per daug“, – požiūrį išreiškė D.Pūras.
Jei vadovausimės nereglamentuotomis nuostatomis, kiekvienas ir taikys jas pagal savo įsivaizdavimą.
Ir vis dėlto teismo psichiatrija, jo nuomone, yra labai ydinga – čia nėra galimybės išsakyti antrą nuomonę. Teismo psichiatrija – uždara sistema.
„Bet jei kas nors, tarkime, aš, suabejos ir ims kelti nepatogų klausimą, iškart sulauks priešpriešos: „Ką, tu nepasitiki kolegomis?!“ O jei tą abejonę išreikš net ne psichiatras – niekas net nekreips dėmesio. Kodėl? Nes aš – teismo psichiatras ir pasakiau, vadinasi, šventa – kvestionuoti niekas negali“, – stebisi D.Pūras.
Jis priminė, kad psichiatrija – netikslus mokslas. „Ir norvegai, tirdami A.Breiviko atvejį, nevaidino, kad tikslus. Viena komisija nustatė, kad jis – psichikos ligonis, kita – kad sveikas. O tada argumentus pasverdamas teismas priėmė sprendimą“, – pažymėjo psichiatras.
Jis pastebėjo, kad Lietuvos specialistų teikiami esminiai siūlymai dėl psichikos sveikatos politikos formavimo susilaukia arba atviros paniekos, arba padedami į stalčių.
