Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje psichikos sutrikimų turintiems žmonėms buvo sunku įsidarbinti, nes buvo manoma, kad jie negali tinkamai atlikti darbo arba bus nepatikimi dėl savo sutrikimo. Toks požiūris lėmė giliai įsišaknijusią baimę ir sergančiųjų diskriminaciją.
Tačiau neseniai vykusioje konferencijoje „Psichikos sveikata – visuotinė žmogaus teisė“ kalbėję ekspertai pabrėžė, jog pastaruoju metu matomi džiuginantys pokyčiai.
Per 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje beveik visi apribojimai, susiję su profesija, darbu, galimybe vairuoti transporto priemonę išnyko. Daugelis psichikos sutrikimų nėra kliūtis dirbti teisėjais, gydytojais, mokytojais, vairuotojais ir užimti kitas pareigas. Tačiau, nors formaliai diagnozė nebėra kliūtis dirbti, tam tikra stigma liko. Be to, pastebima, kad dažniausiai įsidarbinti ir normaliai dirbti trukdo ne pati psichikos sutrikimo ar ligos diagnozė, bet tai, kad žmogus nesigydo ir taip pablogina savo savijautą, sumažina darbingumą, produktyvumą, gebėjimą susikaupti, atlikti užduotis.
Ar tikrai psichikos sutrikimai nebėra kliūtis įsidarbinti ir dirbti? Apie tai portalas 15min kalbėjosi su Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidente, gydytoja psichiatre, psichoterapeute Ramune Mazaliauskiene.
– Gydytoja, atrodo, vis daugiau žmonių supranta, kad psichikos sveikata tokia pat svarbi, kaip ir fizinė sveikata, ir ieško pagalbos. Vis dėlto viešumoje dažnai dar girdisi įsitikimas, kad nustatyta diagnozė gali užkirsti kelią normaliam gyvenimui, ypač – ieškant darbo ar jį jau dirbant. Kaip yra iš tiesų?
– Dažnai iš savo pacientų girdžiu šią baimę. Jei žmogus dar gali juokauti, nes kai kurių psichikos sutrikimų metu humoras būna kiek prislopęs, tai sakau: „Jūs, kaip ir aš, turite teisę šiek tiek sirgti psichikos ligomis.“ Nežinau, ar veikia pats tonas, ar tai, kad sakinyje aš pacientą ir save tarsi sujungiu į tą pačią grupę, daugeliui palengvėja. Tada jau galima gilintis į detales, kur ir kokių apribojimų galima tikėtis, o kur jų buvimas yra tik mitas.
Tokiu mitu liko „draudimas“ vairuoti automobilį. Didelė dalis net sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų vairuoja automobilį, ir bet kuris girtas vairuotojas yra daug kartų pavojingesnis už asmenį, sergantį psichikos liga.
Yra tam tikrų apribojimų ten, kur darbas susijęs su ginklo turėjimu, ar įvaikinimo/tapimo globėju situacijose. Tačiau ir jose dažnai yra spendžiama individualiai, kai vertinama konkreti konkretaus asmens būklė. Jei reikia, įtraukiant daugiau psichikos sveikatos specialistų.
Bet kuris girtas vairuotojas yra daug kartų pavojingesnis už asmenį, sergantį psichikos liga.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tuo metu, kai liga yra ūmi ar paūmėjusi, psichikos liga sergantis žmogus yra tiek pat negalintis dirbti, kaip ir žmogus, patyręs infarktą, ar lūžus kojai.
Tokiu atveju yra suteikiamas laikinas nedarbingumas, o ligai parėjus ar jos simptomams nuslopus žmogus grįžta į savo darbinę veiklą.
– Kokios diagnozės neturi įtakos žmogaus darbui? O kokios ligos ar sutrikimai gali turėti įtakos?
– Didžioji dalis specialybių niekaip nėra susijusios su kokiais nors apribojimais dėl psichikos sutrikimų. Kaip jau minėjau, jei liga ūmi ar paūmėjusi, žmogus negali dirbti ne todėl, kad tai psichikos sutrikimas, o todėl, kad, esant ūmiai ar smarkiau paūmėjusiai lėtinei ligai, kai yra paveikiamas paciento darbingumas, apskritai nėra dirbama.
Taip pat suprantama, kad, esant pažengusiai demencijai ar būsenoms po organinio galvos smegenų pažeidimo, pvz., traumos, kai stebimi ryškūs pažintinių funkcijų sutrikimai, asmuo negali atlikti kai kurių darbų, tačiau ne tiek dėl ligos pavadinimo, o dėl tų simptomų, kuriais pasižymi ta liga.
Taigi, kaip ir somatinių ligų atveju, labai svarbu ne tiek diagnozė, kiek funkcionavimas.
Kai liga yra ūmi ar paūmėjusi, psichikos liga sergantis žmogus yra tiek pat negalintis dirbti, kaip ir žmogus, patyręs infarktą ar lūžęs koją.
Na, o jei jau kalbame apie apribojimus ir kai kuriuos psichikos sutrikimus, tai sutikime, kad nenorėtume, kad mūsų armijoje ar policijoje dirbtų asmuo, kuriam nustatytas, pvz., asmenybės sutrikimas (anksčiau vartotas terminas „psichopatija“).
– Kodėl žmogui svarbu turėti galimybę neslėpti savo psichikos sveikatos problemų? Kaip tai veikia jo sveikatą, sveikimo procesą?
– Dalis paslapčių, ypač žaidžiant su draugais vaikystėje, turi tokį gerą jaudinantį jausmą, kai net šiurpuliukai nugara laksto. Tačiau paslaptys, susijusios su asmenine ar šeimos narių sveikata (fizine ar psichine), veikia ir varginančiai, ir savotiškai žlugdančiai.
Žlugdančiai, nes reikia sau pripažinti, kad turi kažką gėdingo, ką reikia slėpti. Varginančiai, nes slėpimas suryja daug energijos, reikia atsiminti savo melus, maskavimąsi, o kadangi viską prisiminti darosi vis sunkiau, kai kurie žmonės apskritai renkasi saviizoliacijos kelią.
O visi neigiami dalykai – tikriausiai tai nebus netikėta žinia – sveikimo procesą veikia neigiamai. Kalbant apie psichikos sutrikimus, kurių atsiradime ir sveikime nemažą vaidmenį atlieka būtent psichosocialiniai faktoriai, toks vienišumas ir izoliacija veikia tikrai nepalankiai.
– Neretai žmonės, susidūrę su psichikos sveikatos iššūkiais ir išdrįsę neslėpti savo būklės ne tik nuo artimųjų, bet ir kolegų, vadovų ar net viešai apie tai pasidalinę sako, jog jaučiasi „laisvi“, „padėjo sau“.
– Iš tiesų jie išlaisvėja, nes slėpimas, kaip jau sakiau, reikalauja energijos, kurią galima būtų nukreipti į santykius su kitais, kūrybiškumą darbe, prasmingą veiklą, padedančią sveikti. Ir neabejotinai galima teigti, kad šie žmonės padėjo sau – apie tai jau kalbėjau.
Manau, kad toks požiūris turi teigiamos įtakos ir pačiam sveikimui iš psichikos sutrikimo, ir asmeniniam augimui.
– Kokia jūsų nuomonė: ar mūsų visuomenėje didėja tolerancija psichikos sveikatos problemoms? Kitaip tariant, ar žmonės normalizuoja psichikos sveikatos problemas? Ko dar trūksta?
– Lyginant su tuo, koks požiūris į psichikos sveikatos problemas buvo prieš 20–30 metų, tikrai reikia paminėti, kad situacija gerėja. Ypač tarp jaunų žmonių. Tam tikrai daliai visuomenės vis dar būdinga nuostata „reikia susitvarkyti pačiam“, bet vis tiktai nemaža žmonių grupė, ištikus psichikos sutrikimui, kreipiasi ten, kur reikia, t.y. į gydytoją psichiatrą ar vaikų ir paauglių psichiatrą.
Jiems neateina į galvą depresiją ar bipolinį sutrikimą gydyti „valios pastangomis“, lygiai kaip valios pastangomis nenumušinėja aukštos temperatūros gripo atveju.
Mano manymu, kai kurios iniciatyvos, tokios kaip psichikos sveikatos ambasadorių „Žvelk giliau“, labai prisideda prie supratingumo ir tolerancijos visuomenėje augimo.
Klausantis psichikos sveikatos ambasadorių ar kitų žmonių, kalbančių apie psichikos sutrikimus, liga, kuri buvo iki to laiko neaiški ir bauginanti, įgauna konkretaus žmogaus istorijos pavidalą. Ji tampa aiškesnė. Mes dažnai bijome neaiškių, nesuprantamų dalykų, todėl toks aiškumo atsiradimas kartu didina ir toleranciją.
Ko dar trūksta, tai tikriausiai, laiko. Pokyčiams reikia laiko – ir psichikos sveikatos, ir pačioje visuomenėje. Nes sveika visuomenė gali toleruoti ilgesnį ar trumpesnį laiką psichiškai susirgusius savo narius.
Suprasti akimirksniu
- Apie tai, kada darbdavys gali neįdarbinti arba atleisti jau dirbantį darbuotoją, sergantį psichikos liga ar turintį psichikos sutrikimą, papasakojo darbo teisės advokatė Evelina Kiznė.
- Dirbantys arba įsidarbinti siekiantys asmenys privalo tikrintis sveikatą, jei jų darbas yra susijęs su galima profesine rizika (traumų ar kitokių neigiamų poveikių sveikatai tikimybe). Vienas svarbiausių sveikatos tikrinimo tikslų yra apsaugoti darbuotojo sveikatą nuo galimo profesinės rizikos veiksnių poveikio, o taip pat išvengti traumų ar kitokio pakenkimo darbuotojo sveikatai. Tik atlikus sveikatos patikrinimą darbdavys gali įvertinti, ar būsimi ir esami darbuotojai gali dirbti jiems skiriamą darbą, konkrečiomis profesinės rizikos sąlygomis, išvengiant bet kokio galimo pavojaus dirbančiojo sveikatai.
- Šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas, įvertinęs privalomųjų ar papildomai paskirtų tyrimų rezultatus, konsultavusių kitų profesinių kvalifikacijų gydytojų išvadas bei kontraindikacijas, daro išvadą apie asmens profesinį tinkamumą dirbti. Taigi, jei asmuo turi psichikos sveikatos sutrikimų, nebūtinai tai reiškia, jog jis negali atlikti jam pavesto darbo – tai turi patvirtinti atsakingas specialistas, atsižvelgdamas į darbdavio nurodytus profesinės rizikos veiksnius.
- Tam tikrais atvejais, įsidarbinęs sveikas darbuotojas suserga vėliau. Jei darbdaviui kyla abejonių dėl jau dirbančio darbuotojo sveikatos ir jo galimybių dirbti konkretų darbą, jis gali, nurodęs priežastį, siųsti darbuotoją neeilinio sveikatos tikrinimo. Be priežasties toks siuntimas negali būti atliekamas. Siuntimas darbuotojui yra privalomas ir įpareigoja darbuotoją tikrintis sveikatą. Dėl tokio sveikatos tikrinimo taip pat turi teisę kreiptis ir pats darbuotojas. Atlikus neeilinį sveikatos patikrinimą, gydytojo pateiktos išvados yra privalomos darbdaviui ir darbuotojui.
- Taigi, asmens sveikata privalomai tikrinama prieš įsidarbinant, o dirbant – periodiškai. Taip pat darbdavys gali siųsti darbuotoją neeilinio sveikatos patikrinimo.
- Dėl asmens tinkamumo dirbti, nepaisant to, kokias sveikatos problemas jis turi (psichikos ar kitas) sprendžia šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas.
- Kai darbuotojas pagal gautą išvadą negali dirbti jam patikėto darbo, darbdavys privalo nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju, nes darbuotojo sveikatai žalingo darbo atlikimas ne tik kelia grėsmę jo paties sveikatai, bet ir didina pavojų atsirasti žalai kitiems asmenims bei turtui.
