Bet Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos prof. Dainius Pūras įspėja: tai – ne tas kelias, kuriuo einant tragedijų bus mažiau.
„Tikroji situacija Lietuvoje tokia – sukurtas tinklas, kuris tinkamai aprūpina psichikos ligonius kompensuojamaisiais vaistais. Toliau – taškas. Visa Lietuvos psichiatrijos sistema iki šiol laikosi ant medikamentinio gydymo, bet to nepakanka“, – pastebi D.Pūras.
– Septynmetę mergaitę Telšių rajone, įtariama, nužudė psichikos sutrikimų turinti kaimynė. Po kelių dienų Kėdainių rajone medkirtys, dėl kurio psichikos suabejota, prisipažino subadęs tris žmones. Lietuvos įstatymai tokie, kad psichiniai ligoniai gali būti izoliuoti tik padarę sunkius nusikaltimus arba sutikę gydytis savo noru. Viskas gerai?
– Noriu priminti, kad totalitarinėje sistemoje pirma pradeda uždarinėti ligonius, po to šiaip visus įtartinus, o po to – ir tave patį. Griežtinti psichinių ligonių kontrolę – pats netinkamiausias pasiūlymas.
Mano žiniomis, šiuo metu psichoneurologijos pensionatuose yra izoliuoti 5–6 tūkst. psichikos negalią turinčių žmonių. Tai labai daug. Nesakau, kad reikia atlapoti duris ir visus išleisti. Pirmiausia reikia pasiekti, kad į tokias įstaigas nebevežtų naujų ligonių. O to siekti dar net nepradėta. Taigi, tokiame fone sakyti, kad reikia griežtinti psichinių ligonių priežiūros priemones yra labai neatsakinga.
Didžiausią pavojų kelia sveiki žmonės, o ne ligoniai, kurių padaromų nusikaltimų skaičius yra palyginti mažas. Ir vis tik – yra tokia problema ir jos nereikia neigti, kad žmonės su psichikos sutrikimais gali pasižymėti neprognozuojamu ir pavojingu elgesiu, ypač kai paūmėja liga.
– Įsivaizduokime situaciją, kad atslūgus ligos paūmėjimui žmogus iš psichiatrijos ligoninės grįžta į savo namus. Kas toliau?
– Dažniausiai artimieji duoda jiems suprasti, kad esi bejėgis, sunkus ligonis, todėl ramiai sėdėk ir nesimuistyk. Jeigu pradėsi pykti, vėl išvešime. Žmogus darosi piktas ne tiek dėl psichikos ligos, o dėl to, kad yra izoliuotas.
Vakarų psichiatrija tai seniai suvokė. Reikėtų pagaliau suvokti ir mums – arba pradedame su tokiais žmonėmis normaliai bendrauti, arba toliau diskriminuojame ir, kai kas nors įvyksta, randame atpirkimo ožį.
– Ką siūlote daryti?
– Reikėtų pasimokyti iš tų valstybių, kurios turi gerai sukurtas psichikos sveikatos priežiūros sistemas – Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalių, Australijos, Naujosios Zelandijos, Kanados. Ten irgi visko įvyksta, bet šios šalys daug metų investuoja į tai, kad psichikos ligoniai, atslūgus paūmėjimui, būtų mokomi gyventi atviroje visuomenėje. Tai ir yra pati efektyviausia pavojingų veikų prevencija.
Lietuvoje iki šiol nesuvoktas vienas dalykas. Mūsų visuomenėje daug prievartos, nes žmonės ne nesveiki, o neturi įgūdžių gyventi laisvėje. Jie nemoka kontroliuoti savo gyvenimo, todėl apstu savęs ir kitus naikinančio elgesio. Juk Lietuvoje kasmet daugiau kaip 4 tūkst. gyvybių netenkama dėl vadinamųjų išorinių priežasčių, kai žmonės patys save arba kitus sunaikina. Tik maža dalis jų – psichikos ligoniai. Vadinasi, net ir sveikus žmones reikia mokyti atsakyti už savo veiksmus. To turime mokyti ir psichikos ligonius, o šito Lietuvoje net nepradėta daryti.
Griežtinti psichinių ligonių kontrolę – pats netinkamiausias pasiūlymas
– Bet juk Lietuvoje pristeigta daugiau nei šimtas psichikos sveikatos centrų.
– Psichikos sveikatos centrų idėja buvo gera, bet jų plėtra sustojo pačioje užuomazgoje ir jie tapo vaistų išrašymo kontoromis. Psichiatrų, kurie atsako už medicininį gydymą ten daugiau nei psichologų arba socialinių darbuotojų.
Vienam socialiniam darbuotojui priskirta apie 30–40 tūkst. gyventojų. Paskaičiuokime. Psichinėmis ligomis iš 100 gyventojų serga 2–3 žmonės. Vadinasi, tarp 10 tūkst. gyventojų tokių bus 200–300, tarp 30–40 tūkst. – 600–1200. Štai tokiam skaičiui ligonių bendruomenines paslaugas turi suteikti vienas žmogus. Kur jam tuos ligonius surinkti? Gal į koncertų salę? Tarptautinis standartas – vienas darbuotojas dirba su 5, 6, daugiausia – 8 sunkesniais ligoniais.
– Kokios tos bendruomeninės paslaugos?
– Socialinis darbuotojas, turėdamas keletą ligonių, turi visą savo darbo laiką skirti darbui su jais. Ne guosti, kokie jūs vargšai ligoniukai, o mokyti gyventi su savo liga, mokyti atstatyti kasdienio gyvenimo įgūdžius, tvarkyti savo buitį, savo finansus.
Pasaulio sveikatos organizacija apibrėžė, kad kiekvienam ligoniui pagal gyvenamąją vietą turėtų būti užtikrinti penki dalykai.
Pirma – gydymas vaistais. Antra – psichoterapinė-psichologinė pagalba. Trečia – psichosocialinės reabilitacijos paslaugos ir paūmėjimo metu prarastų įgūdžių atnaujinimas. Ketvirta – galimybė turėti apsaugotą socialinį būstą savo bendruomenėje, nes šie žmonės dažnai lieka vieniši. Svarbu ne uždaryti žmogų į didelį internatą, o užtikrinti, kad jis galbūt su keliais likimo draugais galėtų apsigyventi nedideliuose bendruomenės namuose. Penkta – profesinė reabilitacija, kitaip sakant, žmogų išmokyti kokio amato, jį perkvalifikuoti, kad rastų vietą darbo rinkoje.
Tai iš šitų penkių dalykų Lietuvoje tikrai prieinami yra tik vaistai. Žinoma, medikamentinis gydymas reikalingas, ypač paūmėjus psichikos ligai, bet toks gydymas tampa bevertis, jeigu šalia jo nėra viso komplekso bendruomeninių paslaugų, kurios moko psichikos ligonius savarankiškai gyventi ir atsakyti už savo veiksmus.
Visa tai aiškiai surašyta Psichikos sveikatos strategijoje, kurią Seimas patvirtino dar 2007-aisiais. Vietoje gąsdinimų, kad štai ateina psichikos ligoniai, kurie mus išžudys, reikėtų pagaliau ją prisiminti bei pradėti įgyvendinti.
Ne viskas blogai
Rolanda Adlienė, Valstybinio psichikos sveikatos centro Psichikos sveikatos skyriaus vedėja: „Iš tiesų labai daug priklauso nuo mūsų požiūrio, tačiau ne visada yra vien tik juoda ar balta. Sutinku, kad ne viskas yra taip kaip norėtųsi, bet gal reiktų savęs paklausti: „O ką aš padariau, kad situacija pasikeistų?“
Mes visi puikiai žinome kokia yra Lietuvos finansinė situacija, ir turbūt visi suprantame, kad dar negreitai galėsime lygiuotis į Vakarų šalis, ir ne tik sveikatos sektoriuje. Tačiau mes turime labai rimtą pagrindą – pirminėje grandyje psichikos sveikatos specialistų (daugiau ar mažiau) teikiamas paslaugas.
Psichikos sveikatos centrų šiuo metu yra 104. Sutinku, kad ne visi jie atitinka tą psichikos sveikatos centro viziją, kokio reikėtų ligoniui – su pilna specialistų komanda, turinčia laiko pacientui ne tik centre, bet ir aplankyti jį namuose. Tačiau yra tokių psichikos sveikatos centrų, kuriuose apie pacientą daugiau žino specialistai, nei ligonio artimieji. Psichikos sveikatos paslaugas teikiančiose įstaigose, vykdomos psichosocialinės paslaugos pagal savo galimybes. Nors daug kas priklauso ir nuo psichikos sveikatos centro vadovo.
O ligonio sveikatos būklei labai svarbus ir artimųjų palaikymas. Nesutikčiau su tuo, kad dažnai artimieji į ligonį žiūri kaip į bejėgį. Yra tikrai stiprių nevyriausybinių organizacijų, kurios vienija ne tik psichikos neįgaliuosius, bet ir jų artimuosius ir jie turi tikrai geresnių užsiėmimų, nei laukti ligos paūmėjimų.
Sveikatos apsaugos ministerija supranta psichosocialinės reabilitacijos svarbą. 2012 m. rugpjūčio 21 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas psichosocialinės reabilitacijos paslaugų teikimo tvarkos aprašas. Netrukus bus pradėti ruošti menų terapijos specialistai. Iš Europos struktūrinių lėšų šiuo metu labai plečiamas dienos centrų tinklas, be to ruošiamasi įgyvendinti „apsaugoto būsto“ psichikos neįgaliesiems paslaugą.“
