Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Konsultavimo ir mokymų centro vadovės, psichologės dr. Virginijos Klimukienės teigimu, pagalbos būdų yra įvairių, o pasirinkti tinkamiausią gali padėti savos emocinės būklės įvertinimas.
Emocinę ar psichologinę pagalbą šiandien galima gauti kreipiantis į paramos linijas, psichologus ar psichoterapeutus. Tai, į ką reikėtų kreiptis pagalbos, pasirinkti geriausia atsižvelgiant į reikalingą bendravimo trukmę. Pavyzdžiui, emocinės pagalbos linijų „Vaikų linija“, „Sidabrinė linija“, „Vilties linija“ ir pan. suteikiama pagalba paprastai būna vienkartinė ar trumpalaikė.
„Telefoninės pagalbos tarnybos yra daugiausia orientuotos į emocinę paramą, palaikymą. Ten dirba didžiąja dalimi savanoriai, kurie yra apmokyti, bet jie nebūtinai turi turėti psichologo kvalifikaciją, psichoterapeuto ilgametę praktiką ar pan. Todėl ten kreipiantis galima tikėtis daugiau emocinės paramos, to, kas dažnai siejama su išklausymu, palaikymu, momentiniais sprendimais“, – teigia V.Klimukienė.
Jeigu reikalinga profesionali ir kiek ilgiau trunkanti psichologinė pagalba, verta kreiptis į psichologą. Šie specialistai gali padėti tokiais atvejais, kai psichologinių sunkumų sukelti simptomai yra didesni ir labiau varginantys, o jiems išspręsti nepakanka vieno pokalbio. Anot V.Klimukienės, priklausomai nuo paciento būklės ir poreikių, paprastai užtenka 4-16 psichologo konsultacijų.
Kita pagalbos rūšis – psichoterapija, kurią, pasak mokslininkės, pacientai dažnai painioja su psichologo pagalba. „Psichologo konsultavimas yra truputį giliau negu emocinė parama, ir čia mes daugiau orientuojamės į kažkokių problemų sprendimą, įgūdžių lavinimą ir pan. Bet jeigu norime tokių gilių, esminių struktūrinių pokyčių asmenybės lygmeniu arba simptomų lygmeniu, tada reikalinga ilgalaikė pagalba, psichoterapija, ir tokiu atveju einame pas kito lygmens specialistą – psichoterapeutą“, – teigia V.Klimukienė. Jos teigimu, pastaroji pagalba trunka vienerius metus ar ilgiau.
Mokėti už pagalbą ar ne?
Šiandien renkantis pagalbą svarbu įvertinti ir savo finansus – galima rinktis iš valstybės apmokamų ir privačių psichologo ar psichoterapeuto paslaugų. Ekspertės teigimu, pastaruoju metu vis daugiau psichologų užsiima individualia veikla, paprastai siekdami už žinioms ir kompetencijoms įgyti investuotą laiką ir paslaugas gauti didesnį atlygį ir geresnes darbo sąlygas.
Ar verta rinktis privačias specialisto paslaugas nuspręsti padėti gali tai, ar pacientas jaučia poreikį nepriklausomai pasirinkti specialistą ir ar yra linkęs konsultacijos laukti eilėse. „Apie privačios praktikos specialistus galima paskaityti, informacija apie juos labai dažnai sklinda iš lūpų į lūpas, kažkas rekomenduoja. Tai tada yra tokia didesnė pasirinkimo laisvė.
Kaip bebūtų, privačioje praktikoje eilės yra mažesnės. Nors dabar turbūt būtų sunku pasakyti, nes tikrai kadangi tas poreikis labai didelis, tai žiūrint, pas kokį specialistą. Jeigu jis tikrai turintis ilgametę patirtį, žinomas ir geras specialistas, tai turbūt pas jį eilės ir nebus kriterijus – toks ir skirtumas“, – sako V.Klimukienė.
Pasak pašnekovės, nors privačia praktika užsiimančių specialistų paslaugos gali nemažai kainuoti, tokiu atveju padėti gali skirtingų pagalbos būdų derinimas ir pertraukų tarp konsultacijų, kai psichologinės sveikatos situacija nėra labai sudėtinga, darymas.
Gyventojai, ieškantys nemokamos pagalbos, gali kreiptis į paramos linijas arba į psichinės pagalbos centrus, kurių teikiamos paslaugos yra kompensuojamos Valstybinių ligonių kasų. Informacijos apie pagalbą teikiančius specialistus galima ieškoti psichologinės paramos platformoje pagalbasau.lt.
Tiesiai pas psichologą?
Specialisto pagalba nėra vienintelis psichologinės paramos būdas. Psichologė pabrėžia, kad kovoti su sunkumais gali padėti tiek vidiniai, tiek išoriniai, artimoje aplinkoje esantys resursai.
Pirmiausia būdų padėti sau reikėtų ieškoti savyje: „Žmonės žino ir gali atrasti būdus, kas jiems padeda pasijusti geriau. Ir stebėdami save, savo pojūčius gali suprasti, kad kartais pakanka įtampos sumažinimui ar streso suvaldymui kažkokių dalykų, kurie džiugintų, kurie būtų malonūs. Tai gali būti pasivaikščiojimas, muzikos klausymas, meditacija, maisto gaminimas ar kažkokie kiti dalykai, kurie mums teikia komfortą ir atsipalaidavimą.“
Kitas svarbus paramos būdas – socialinės paramos tinklas. „Gali būti, kad geras pokalbis su draugu, su artimuoju, tėvais ar kažkuo kitu lygiai taip pat galėtų pagelbėti. Nebūtina iš karto skubėti pas psichologą“, – sako ekspertė.
Tiesa, visada svarbu socialinės paramos funkciją kitų atžvilgiu atlikti ir pačiam. „Dėmesingumas aplinkai – tai yra laiku pastebėjimas ne tik to, kad man yra kažkas negerai, bet ir kai kitam yra negerai. Mano draugui, artimajam, kolegai. Tai ir drąsa rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu, gebėjimas paklausti, nebijoti išbūti kartu ir noras pasiūlyti pagalbą. Nes kartais tiek gali pakakti tam, kad išgelbėtume kitą žmogų“, – teigia V.Klimukienė.
Socialiniai tinklai: patarimai ar rekomendacijos?
Prie anksčiau minėto psichologinės pagalbos populiarėjimo prisideda ir socialiniai tinklai. Čia kalbama ne tik apie sutrikimus ir jų prevenciją, bet ir dalijami patarimai, kaip elgtis ištikus sunkumams ar pajutus kokius nors simptomus, signalizuojančius apie psichikos problemas.
V.Klimukienės teigimu, tikėti tokiais patarimais ne visada tikslinga: „Patarimas pats savaime yra toks truputį klaidinantis dalykas todėl, kad nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Ir kai tie receptai yra taip dalinami į kairę, į dešinę, kai juos taip gana kategoriškai formuluojame, tada žmonės, pabandę prisitaikyti, gali labai nusivilti, kad jiems tai netinka. Ir tada tos reakcijos gali būti įvairios. Pradedant nuo pykčio tam, kuris tuos patarimus dalina ir baigiant savęs kaltinimu, kad aš čia kažkoks ne toks, visi čia visiems tinka, visi gali, o aš negaliu.“
Informacija apie psichologinę sveikatą, pateikiama rekomendacijų forma, gali būti naudinga bei atlikti prevencinę funkciją. „Tokios platesnio pobūdžio rekomendacijos gali būti visai palankios ta prasme, kad jos skatina žmones atsigręžti į save. Tada jos nedaro žalos. Jeigu žmogus pasirūpina savimi, savo miego kokybe, savo maitinimosi, mitybos įpročiais ar daugiau pajuda, tas yra tikrai į naudą ir į sveikatą. Į tai mes turėtume žiūrėti taip holistiškai ir suvokti, jog psichikos sveikata arba psichologinė gerovė yra labai susijusi su fizine sveikata. Tyrimai rodo, kad net per fizinę veiklą mes galime tikrai pasigerinti ir savo nuotaiką, ir savijautą ar pan. Dėl to tos rekomendacijos pasirūpinti savimi, savo sveikata, man atrodo, naudingos“, – teigia ekspertė.
