Pasak psichologės Rositos Pipirienės, priešingai nei galvoja dauguma, neįgalieji nėra tokie trapūs, mat dėl savo negalios, ypač jei su ja gyvena jau ilgą laiką, įgyja ir fizinės, ir psichologinės patirties tvarkytis su ribinėmis situacijomis.
„Karo grėsmė, kaip ir pandemija, yra ribinė situacija. Bet kokia negalia žmogų pastato akivaizdon su ribų problema – jis supranta, kad yra labai ribotas. Karas išmušė visus psichologinius saugiklius. A.Maslow poreikių piramidė braška. Bijome ne tik netekti saugumo, bet ir fizinės grėsmės. Iš pabėgėlių akių matome siaubą. Natūraliai kyla pavojus prarasti pusiausvyrą“, – apie karo Ukrainoje pasekmes kalba ji.
Pokyčiams kriziniu metu – ne
Psichologė pataria šiuo laikotarpiu kiek įmanoma išlaikyti tą patį gyvenimo ritmą, nekeisti režimo. Dėl informacijos pertekliaus apie karą Ukrainoje šalies gyventojai yra pakrikę, o žmogui su negalia rutina – saugumo garantas. Be to, kyla grėsmė, kad nerimas iš kitų žmonių gali persiduoti neįgaliesiems ir taip juos sutrikdyti.
„Darbdaviai, pas kuriuos dirba asmenys su negalia, prioritetu turi laikyti jų saugumą. Būtina šiems žmonėms papildomai patvirtinti, kad jie darbo ir pajamų šaltinio nepraras. Neįgaliesiems iš darbdavių reikia patvirtinimo, skambančio taip: mes vis tiek esame su tavimi, tavo negalia nėra trukdis šioje situacijoje. Tačiau nereikia neįgaliųjų perdėtai gailėtis. Svarbu nepamiršti, kad negalia nėra trūkumas – tai kitoniškumas“, – aiškina R.Pipirienė.
Ji tęsia, kad pirmiausiai darbdavys turi pasiklausti, ar darbuotojams reikia kažkokios pagalbos, o ne prašyti jų padėti pagelbėti Ukrainai.
„Mes Ukrainai padedame ir padėsime. Bet labai svarbu nepamiršti ir savęs. Dabar žmonės turi savęs paklausti – ar man nereikia psichologinės pagalbos, jei nemiegu iš nerimo, gal verta apsilankyti pas psichiatrą, o jei žmogus su negalia, tai juo labiau reikia paklausti apie jo būseną. Be to, žmonės, vienaip ar kitaip dirbantys su neįgaliaisiais, patys turi nepamesti galvos“, – atkreipia dėmesį ekspertė.
Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) vadovė Simona Kunigonytė antrina psichologei sakydama, kad šiuo metu svarbiausia yra išlaikyti stabilumą darbo rinkoje.
„Situacija darbo rinkoje neįgaliesiems nėra palanki tiek dėl sudėtingos konkurencijos, tiek dėl pačių darbdavių nenoro įdarbinti žmones su negalia. Galimybes įsidarbinti papildomai sumažino pandemija, dabar kai kuriuos verslus išbalansavo nutraukti ekonominiai ryšiai su Rusija ir Baltarusija. Tiek valdžios institucijų, tiek verslo siekis šiuo metu turėtų būti – kiek įmanoma labiau išlaikyti neįgaliųjų darbo vietas, taip jiems užtikrinant stabilumą“, – samprotauja ji.
Kaip išvengti krizės pasekmių?
Dabar gyvename krizinėje situacijoje, kuri gali pereiti arba į krizės įveiką, arba į chroninę krizę. Todėl, anot psichologės, šiuo metu svarbiausia drąsiai kalbėti apie savo sunkumus – apie jaučiamą pavojų ir nerimą.
„Žmonės, kurie išlaiko vidinę pusiausvyrą, nepuola visu savimi į šiuo metu vykstantį siaubą ir gyvena įprastą savo gyvenimą, neturėtų pajusti psichologinių pasekmių. Taip galima išvengti gresiančios chroninės krizės, kurios pasekmės: depresija, emocinis išsekimas, beprasmybės jausmas“, – vardija R.Pipirienė.
Pasak pašnekovės, visi psichologai šiuo metu užversti nerimo kamuojamais gyventojais, nemokamai pagalbą teikia Krizių centras ir „Caritas“.
Pasak DNA vadovės, darbdaviai turėtų suprasti, kad dabar ne mažiau nei bet kokios socialinės atsakomybės projektai ir iniciatyvos yra svarbi pareiga pasirūpinti darbuotojų psichologine gerove.
„Būtina globoti savo darbuotojus, o tai padaryti galima apmokant vieną ar kelias individualias konsultacijas su psichologu, arba bent jau sukviečiant visus į atvirą specialisto paskaitą“, – tikina S.Kunigonytė.
