„Kai pamatai žmogų, kurio pavardė, pavyzdžiui, Pušytė, o vardas Eglė, tai pagalvoji, kad keistoką humoro jausmą turėjo tėvai“, – pastebėjo G. Navaitis.
Šią savaitę Permėje, Rusijoje, tėvai kūdikiui davė Liuciferio vardą. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje, šis vardas įtrauktas į draudžiamų, pernelyg keistų ar įžeidžiančių vardų sąrašą.
Tačiau, Vilniaus universiteto docentės Daivos Sinkevičiūtės manymu, tokio vardo suteikimas galėjo ir neturėti neigiamos potekstės.
Vaiko vardas atspindi tėvų lūkesčius
G. Navaičio teigimu, dažnai už vardų slypi daugiau nei gražus vardo skambesys. Esą dažniausiai vaiko vardas parodo, ko iš vaiko yra tikimasi, arba atskleidžia tėvų pažiūras, nes ką tik gimę kūdikiai yra savotiškai vienodi ir nepasižymi išskirtinėmis savybėmis ar akivaizdžiais gabumais.
„Tikrai sunku įžiūrėti kokius nors ypatingus, sakysim, organizacinius talentus ar nepaprastą grožį ir moteriškumą. Todėl, jeigu tėvas pavadina ar nori pavadinti vaiką Napoleonu, o motina – Džiuljeta, tai, tikriausiai, yra nuostata, ko tikimasi iš vaiko ir kaip ruošiamasi jį auklėti“, – aiškino psichologas.
Pašnekovas tikino, kad vardo suteikimas tarsi užprogramuoja būsimą vaiko gyvenimą, jam yra priskiriami tėvų lūkesčiai. Pasak G. Navaičio, tai galima pastebėti ir tarp populiariausių vardų. Pavyzdžiui, atgimimo metais vaikams būdavo duodami tautiniai vardai: Vytautas, Gediminas, Aistė. Pastaruoju metu dažniau vaikai pavadinami vardais, kurie gali būti išversti į kitas kalbas: Lukas, Matas.
Kai pamatai žmogų, kurio pavardė, pavyzdžiui, Pušytė, o vardas Eglė, tai pagalvoji, kad keistoką humoro jausmą turėjo tėvai
G. Navaičiui pritarė ir Vilniaus universiteto docentė D. Sinkevičiūtė. Anot jos, tėvai dažnai duoda į kitas kalbas išverčiamus vardus, nes apsvarsto galimybę, kad vaikas gali studijuoti ar išvykti gyventi į kitą šalį.
Patyčias provokuoja asociatyvūs vardai
G. Navaitis akcentavo, kad svarbu ir dažnai rimtu motyvu tampa vardo ir pavardės sąskambis. Tačiau nereikėtų pamiršti atkreipti dėmesio į galimus komiškus sutapimus.
„Kai pamatai žmogų, kurio pavardė, pavyzdžiui, Pušytė, o vardas Eglė, tai pagalvoji, kad keistoką humoro jausmą turėjo tėvai“, – pastebėjo G. Navaitis.
Psichologo teigimu, manymas, kad retas vardas gali tapti patyčių priežastimi, nėra pagrįstas. Esą dažniau iš vaiko bendraamžiai gali šaipytis dėl kylančių asociacijų. Be to, vardo retumą dažnai sunkoka nustatyti, nors tokią informaciją būtų galima gauti metrikacijos skyriuje.
Problemą gali kelti retas vardas, kurį tėvai vaikui davė vien dėl patiems žinomų asociacijų, kurios nėra aiškios kitiems žmonėms.
„Galėčiau keletą tokių anekdotiškų vardų pasakyti. Pavyzdžiui, vaikas pavadintas Srūčiu. [...] Tėvai interpretavo ir paaiškino, kad Srūtis reiškia „veržlus“, „sraunus“. Galbūt tėvams taip ir atrodo“, – svarstė psichologas ir patikino, kad daugumai žmonių šis vardas tikrai nekels tos pačios asociacijos.
Pasak Vilniaus civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Ilonos Jurgutienės, Lietuvoje tėveliai savo kūdikiui gali suteikti bet kurį norimą vardą, tačiau galioja tam tikros taisyklės. Vardas turi atitikti vaiko lytį, negali pažeisti moralės normų, pavyzdžiui, negali vaiko žeminti. Taip pat vardas negali prieštarauti viešajai tvarkai.
„Prie viešosios tvarkos Lietuvoje yra priskiriamos lietuvių kalbos taisyklės. Vardas turi atitikti visas mūsų kalbos rašybos taisykles“, – paaiškino I. Jurgutienė.
G. Navaitis patarė tėvams nevadinti vaiko mažybiniu vardu. Priežastis paprasta – vaikas suaugs ir mažybinė vardo forma atrodys prieštaringai.
Lietuvoje būta baisesnių vardų
D. Sinkevičiūtės teigimu, XVI a. lietuvių literatūroje yra išlikusių įrašų, kur nurodomi tokie žmonių vardai kaip Šūdeikis, Piktutis ar Šunis. Anot docentės, seniau vardai dažniausiai buvo duodami pagal žmogaus išskirtines savybes. Tačiau sunku pasakyti, ar išlikę įrašai nurodo vardus, kuriais žmogų vadino kiti, ar ir pats žmogus save taip vadino.
XVI a. lietuvių literatūroje yra išlikusių įrašų, kur nurodomi tokie žmonių vardai kaip Šūdeikis, Piktutis ar Šunis
„Kadangi dalis mūsų antrųjų asmenvardžių rodydavo tėvų vardus, galima įtarti, kad tokio pobūdžio vardai tikrai buvo vartojami mūsų bendruomenėje ir aplinkoje, nes visa tai vėliau tapo pavardėmis“, – aiškino pašnekovė.
Ji pridėjo, kad slaviškose tautose, iki krikščionybės, baisią reikšmę turintys vardai turėjo apsaugos, o ne apibūdinimo funkciją. Esą blogybės, išsigandusios žmogaus vardo, jį aplenkia.
Diskusiją sukėlusį Liuciferio vardą D. Sinkevičiūtė taip pat vertino nevienareikšmiškai. Nors žmonės šį vardą sieja su velniu ar Šėtonu, Biblijoje nėra parašyta, kad Liuciferis tapo velniu. Jis įvardijamas kaip kritęs angelas. Todėl docentė svarstė, kad tokio vardo suteikimas galėjo ir neturėti neigiamos potekstės.
„Rusija yra didelis kraštas ir nuprotėjusių turėtų būti daug, nors jų procentas būtų panašus kaip Lietuvoje. Todėl tame skaičiuje galėjo ir atsirasti vienas kitas, pavadinkime švelniai, savotiškas tėvas ir motina“, – sakė G. Navaitis.
Pasak psichologo, Liuciferio vardas kūdikiui ateityje tikrai nepalengvins gyvenimo.
