Stresas – būtinas
„Visuomenėje stresas dažnai vertinamas kaip kažkas labai kenksmingo. Tačiau iš tiesų, stresas yra natūralus dalykas, prie kurio mūsų organizmai yra labai gerai prisitaikę. Nuo pat civilizacijos pradžios, stresas buvo faktorius, padedantis žmogui suaktyvėti, išvengti grėsmės. Taip yra ir dabar“, – akcentuoja psichologas.
Anot jo, dar XX a. viduryje bene garsiausias streso teoretikas, kanadietis Hansas Selye išskyrė gerąjį ir blogąjį stresą: „gerasis“ žmogų mobilizuoja, skatina išnaudoti savo galimybes ir dažnai netgi padeda tobulėti; „blogasis“ trikdo viso organizmo funkcionavimą, mažina koncentraciją, gebėjimą susikaupti.
„Psichologai dažnai susiduria ne tik su žmonėmis, kurie patiria per daug streso, bet ir tais, kurie jo stokoja, kadangi tai rodo, kad žmogus vengia priimti iššūkių ar išeiti iš komforto zonos. Taigi, tam tikro lygio įtampa kiekvienam žmogui yra netgi būtina – turi būti pusiauvyra“, – sako D.Noreika.
Neįsiklausome į kūno siunčiamus signalus
Visgi kaip atpažinti, kada stresas mums tampa žalingu? Pašnekovas išskiria, jog dažnai pirminis indikatorius yra kūno siunčiami signalai.
„Kuomet patiriame „blogąjį“ stresą, kūnas pradeda siųsti tam tikrus to simptomus. Pavyzdžiui, jaučiamas nuovargis, susierzinimas ar tiesiog nerimas, gali pasireikšti galvos skausmas, odos bėrimas, galūnių šalimas ar kita. Dar vėliau žmogus gali pastebėti, jog ką anksčiau padarydavo per 3 valandas, dabar užtrunka iki trijų parų, nes sunku susikaupti; lygiagrečiai gali sutrikti santykiai su aplinkiniais, valgymo ar miego režimas“, – nurodo psichologas.
Pasak jo, jei patiriant stresą ignoruojami kūno siunčiami signalai ir neskiriama laiko poilsiui, neva „nėra kada“, neretai po tam tikro laiko susergama, kūnui tarsi sakant: „nenorėjai pailsėti, tai dabar teks gulėti lovoje kelias dienas“.
„Nuolatinės įtampos būsenoje esantis organizmas anksčiau ar vėliau išsekina savo išteklius, nepaisant atsparumo lygio. Žinoma, yra žmonių, kurie metų metus sukasi tame streso rate, galvodami, kad jie tai gali iškęsti. Bet paskui tokius žmones dažnai netikėtai ištinka širdies smūgis ar dar kokia liga“, – perspėja D. Noreika.
Kita vertus, jo teigimu, streso įtaka sveikatai priklauso ir nuo požiūrio: „Tyrimai atskleidžia, kad stresas labiau kenkia tiems, kurie jo bijo. Pavyzdžiui, jei pakviesti viršininko manysime, kad jis mus išmes iš darbo, vietoje to, kad galvotume, jog tai bus proga aptarti reikalus, patirsime daugiau žalos. Dauguma šiuolaikinių psichologų mano, kad problemos pirmiausia prasideda mūsų mintyse“.
Kūnai neprisitaikę prie šiuolaikinio gyvenimo būdo
Pasiteiravus apie dažniausias streso priežastis, pašnekovas aiškina, jog mokslininkams pradėjus tyrinėti stresą, buvo išskirti didžiausi stresą sukeliantys veiksniai, pradedant nuo reikšmingiausio, tai yra: vaiko/sutuoktinio mirtis, skyrybos, įkalinimas, artimo žmogaus mirtis, liga/trauma, vedybos, atleidimas iš darbo.
Tyrimai atskleidžia, kad stresas labiau kenkia tiems, kurie jo bijo.
Tačiau, anot psichologo, vėliau suprasta, kad ne ką mažiau „blogojo“ streso sukelia tokie kasdieniai dalykai, kaip vėlavimas į darbą, emociniai nesutarimai šeimoje, finansų trūkumas ar didelis kiekis darbų. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinio gyvenimo tempai yra didesni, nei anksčiau, todėl žmonės dažnai patiria sunkumų prisitaikydami – tai tampa vienu iš pagrindinių stresorių kasdieniame gyvenime.
„Paradoksalu: nors technologinis progresas daug ką supaprastino ir gyvename patogiau (pvz., daug ką galime atlikti keliais telefono ekrano kepštelėjimais), tas „komfortas“ pradeda kenkti, nes mūsų kūnai nėra prie to prisitaikę. Mums pradeda trūkti kasdienio judesio, tylos, įsiklausymo.
Šiuolaikinio gyvenimo tempai yra didesni, nei anksčiau, todėl žmonės dažnai patiria sunkumų prisitaikydami – tai tampa vienu iš pagrindinių stresorių kasdieniame gyvenime.
Daugelis net neįsisąmonina, kad to trūksta, tik „kažkodėl“ jaučiasi nuolat pavargę ar net užpulti ligų. Be to, visi aplink skuba, bėga, kažko siekia ir žmogus tiesiog jaučia spaudimą neatsilikti. Ilgainiui stresas tampa įpročiu ir pradedamas suvokti kaip visuomenės norma – žmogus nebemoka elgtis kitaip. Tai tampa iššūkiu sąmoningumui“, – sako specialistas.
Nėra universalaus streso valdymo būdo
D.Noreikos viena iš profesinių interesų sričių – streso valdymas. Psichologas savo darbe taiko biologinio grįžtamojo ryšio metodą, technologiją, skirtą įsiklausyti į savo kūno siunčiamus streso signalus ir taip mokytis atsipalaiduoti, vadovautis savo pojūčiais. Tačiau jis pabrėžia, jog nėra universalaus būdo, padedančio išvengti ar geriau valdyti stresą.
„Dabar sveikatos psichologai, tyrinėdami stresą, akcentuoja biopsichosocialinį požiūrį, kuris rodo, kad viskas mumyse susisieja. Tai reiškia, jog tai, kas vyksta fiziologiniame lygmenyje, sukelia tam tikras emocijas ir atvirkščiai. Todėl, jaučiant stresą, galima valdyti save skirtingais būdais – pradėjus nuo vieno elemento, linkę keistis ir kiti.
Pavyzdžiui, pakeitus aplinką (pvz., būnant gamtoje), atsipalaiduoja raumenys, kvėpavimas, rimsta mintys; šalinant kūno įtampas (pvz., nuėjus pas masažistą), dažnai kartu rimsta ir emocijos bei mintys; lygiai taip pat ir susitelkus į psichiką (pvz., atliekant vaizduotės pratimą) galima pajusti, kaip kartu su mintimis rimsta ir kūnas, kyla idėja pakeisti aplinką ar pan.“, – aiškina D. Noreika.
Jis patikslina, jog gali būti naudinga pasimokyti technikų, padedančių tvarkytis su stresu: meditacijos, mindfullness, kvėpavimo, vaizduotės pratimų ar šokio, judesio terapijos. „Be konkretaus poveikio situacinei būsenai, šių technikų įvaldymas didina ir bendresnį pasitikėjimą savimi, nes žmogus patiria, kad gali valdyti savo gyvenimą“, – paaiškina psichologas.
Tačiau, jo teigimu, geriausia, kai žmogus išbando įvairius būdus ir atsirenka jam tinkamiausius. „Visgi svarbu atminti, jog nėra paprastų receptų, nors kartais žmonės ir nori, kad kartą nuėjus pas psichologą ar ekstrasensą viskas susitvarkytų. Reikėtų nusiteikti ilgesniam tikslingam darbui su savimi“, – pabrėžia D. Noreika.
Svarbu atrasti pusiausvyrą
Anot jo, kiekvienam mūsų verta ieškoti pusiausvyros savo gyvenime. „Svarbu per daug nebijoti streso, bet ir suvokti, jog tik reguliariai skiriant laiko poilsiui, dėmesio sveikatai, mėgstamiems dalykams, galima išvengti organizmo perkrovos.
Žvelgiant giliau, naudinga sau atsakyti, kas man atrodo prasminga (ir nors kiek to siekti), koks darbų krūvis man yra tinkamiausias, kaip geriausiai pailsiu ir atkakliai bandyti tuos dalykus suderinti, – kalba specialistas. – Žinoma, tai nėra lengva, todėl patarčiau visiems streso valdymą laikyti kryptimi, o ne tašku, kurį svarbu skubiai pasiekti.“
Jis toliau komentuoja, jog streso valdymui psichologai dažnai moko tiesiog priimti situaciją, tokią, kokia ji yra, ir rekomenduoja nesistengti atitikti visuomenės standartų bei galvoti, ką kiti pasakys ar pamąstys, – dažnai vien toks pripažinimas sau padeda nurimti.
„Kaip jau minėjau, nereikia bijoti streso ar stengtis bėgti nuo jo (pvz., atsisakyti prasmingų veiklų ar santykių vien todėl, kad tai kelia įtampą), tačiau verta ieškoti pusiausvyros – nebūti godiems, nenuvertinti poilsio, tylos, judesio. Naudinga bent trumpai sąmoningai pabūti be technologijų ir skubėjimo. Pvz., pavaikščioti gamtoje ar pasidaryti „dieną be telefono“. Mokymasis atsisakyti dažnai ne tik mažina stresą, bet ir augina mus kaip žmones, – reziumuoja D.Noreika.
