Dažniausiai lietuvių įvardijama problema – santykiai
Anot Krizių įveikimo centro psichologės psichoterapeutės Astos Groblytės, psichologinė krizė yra sveiko žmogaus būsena susidūrus su staigiomis ar staigiomis gyvenimo permainomis arba įvykiais. Dėl jų individas jaučiasi bejėgis, patiria stiprius jausmus, su kuriais pats negali susitvarkyti, todėl jam reikia atrasti naujus krizės įveikimo būdus.
„Psichologinei krizei kaip reiškiniui būdingi stiprūs jausmai – bejėgiškumas, neviltis, liūdesys, gali būti kaltė, pyktis. Būdingi įvairūs jausmai, kurie išmuša iš pusiausvyros“, – teigė A.Groblytė.
Pats laikas krizių negydo – laikas jas konservuoja. Laiko reikia darbui atlikti, – teigia A.Groblytė.
Psichologė pastebi, kad kasmet besikreipiančių į Krizių įveikimo centrą skaičius daugėja ir apie 28 procentų žmonių kaip pagrindinę problemą įvardija santykius. Psichoterapeutė Eglė Beinorienė pritarė, kad santykių problemos yra pirmame plane, tačiau pašnekovė pridūrė, kad tai gali būti ir jau esamų santykių krizės, ir negebėjimas tų santykių užmegzti.
A.Groblytė pastebi, kad didžiausią dalį besikreipiančiųjų sudaro jauni žmonės nuo 19 iki 25 metų. Kaip kreipimosi priežastis psichoterapeutė įvardija ir psichikos problemas – tokias kaip nuotaikos sutrikimai arba nerimas. Kreipiasi ir dėl netekčių – ne tik susidūrus su mirtimi, bet ir skyrybų atveju, taip pat netekus darbo bei draugų.
Pasak specialistės, 10–11 procentų klientų kreipiasi per Skype, ir tai dažniausiai yra emigrantai. Pašnekovė pabrėžė, kad tai, kaip žmonės įveiks psichologinę krizę, priklauso ir nuo brandos, ir nuo aplinkinių paramos: „Tie žmonės, kurie gyvena emigracijoje, dažnai to dalyko ir neturi. Elektroninis bendravimas neatstoja gyvo ir dažnu atveju netgi apsunkina.“
E.Beinorienė pastebi, kad į ją kreipiasi žmonės, kuriems jų veikla neatneša laimės, jiems nebepakanka to, ką jie darė, vyksta asmeninės paieškos. Paklausta, kaip vyksta tos paieškos, diskusijos dalyvė teigė, kad yra žiūrima, kiek buvo prisitaikymo, lūkesčių atitikimo, ir ieškoma, kur yra tas tikras žmogaus pašaukimas: „Turėjau 40 metų verslininkę, kuri iki to atėjimo pas mane gyveno taip: sukuria kažkokį verslą ir palieka jį, nes jos kažkas netenkina. Tai mūsų bendravimo pasekmė tokia – ji išėjo iš savo verslų ir užsiėmė gyvūnų globa“, – pasakojo E.Beinorienė.
Vyresnio amžiaus žmonės kaip terapijos formą pasirinkdavo dainavimą
Anot E.Beinorienės, tarp žmonių, ypač vyresnių, vyrauja uždelsimo tendencija. Diskusijos dalyvė teigė, kad iš jaunų žmonių netgi tenka girdėti, kad tėvai prieštarauja vizitams pas specialistus: „Uždelsimo laiku nepamatuosi, bet pamatuosi tuo, kad pradeda griūti santykiai, nerimas užvaldo, nemigos randasi“, – sakė E.Beinorienė.
Su psichologinėmis krizėmis susiduria visi ir ne kartą, bet tai nereiškia, kad visais atvejais reikia kreiptis į psichologą.
Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Astos Skujytės-Razmienės, vyresnio amžiaus žmonės turi kitų būdų susitvarkyti su savo problemomis, kaip, pavyzdžiui, pasirenka magiją arba dainavimą.
„Teko ne su vienu kalbėti, kuris sakė: mirė sūnus, man buvo labai sunku, tad išeidavau į laukus ir dainuodavau. Taigi tradiciniai dalykai, kaip dainavimas, įgauna terapijos formas, ir kenčiantiems žmonėms tarsi nebereikia nieko iš šono, nes patys žino, kaip reikia su tuo susitvarkyti“, – kodėl vyresni žmonės nesikreipia dėl savo problemų į specialistus, aiškino A.Skujytė-Razmienė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė teigė, kad ryšys su gamta anksčiau irgi turėjo įtaką sveikatai. Pašnekovė prisiminė, kad vienas iš kovojimo su kančia būdų, kuris labiau būdingas Rytų Lietuvai, buvo medžio išrinkimas ir kalbėjimas su juo: „Teko kalbėti su viena moteriške, kuri turi miške išsirinkusi pušį ir, kai jai yra ne galo sunku, tai eina kalbėtis su ta pušimi. Tas išsišnekėjimas jai padeda įveikti sunkumus.“
„Labai svarbus ryšio su gamta pajautimas, išgyvenimas, jog esi kažko didesnio dalis. Mes dabar taip sėdim, atrodo, prie tų kompiuterių patys savyje užsidarę, lyg nieko aplinkui nevyktų“, – pridūrė E.Beinorienė.
A.Groblytė mano, kad teiginys, kad laikas viskas užgydys ir reikia viską palikti taip, kaip yra, neteisingas: „Pats laikas krizių negydo – laikas jas konservuoja. Laiko reikia darbui atlikti.“ Diskusijos dalyvė teigė, kad su psichologinėmis krizėmis susiduria visi ir ne kartą, bet tai nereiškia, kad visais atvejais reikia kreiptis į psichologą.
Buvo manoma, kad daugelis ligų kildavo dėl išgąsčio
A.Skujytė-Razmienė pasakojo, kad Jonas Basanavičius savo išleistoje knygoje „Medega mūsų tautinei vaistininkystei“ pateikė 199 ligų ir traumų sąrašą, iš kurių 8–9 atvejus galima susieti su psichologiniais sutrikimais. Pasak diskusijos dalyvės, tautosakoje pyktis buvo laikomas pavojinga emocine būsena ir jį reikėjo gydyti: „Dažniausiai buvo bandoma gydyti liaudies medicina, būtent žolelėmis. Tai galėjo būti valerijonai, kanapių sėklos.“
Anot A.Skujytės-Razmienės, liaudyje buvo manoma, kad jeigu žmogus galvoja apie mirtį, tai čia jau kažką reikia daryti. Liūdesį taip pat dažniausiai buvo bandoma gydyti augalais. Gydytojais buvo žmonės iš kaimo – žolininkai arba užkalbėtojai.
Pašnekovė pridūrė, kad knygoje paminėtos psichinės ligos egzistuoja ir dabar, tačiau pabrėžė, kad seniau individo psichikos supratimas buvo kitoks, ir daugelis ligų buvo pripažįstamos kaip stipraus emocinio patyrimo pasekmė. Tuo emociniu patyrimu liaudyje buvo išgąstis, kurią buvo būtina gydyti, o jeigu buvo neišgydoma, tai ji galėjo transformuotis į epilepsiją arba lunatikavimą.
„Taip pat jis (J.Basanavičius – aut.) išskyrė bulimiją, bet įdomu tai, kad jis bulimijos visiškai nesiejo su stresu, o su tuo, kad žmogus yra mėgstantis persivalgyti ir jeigu jis visą laiką ryja, tai jam tiesiog dėl to yra blogai. Bet dėl ko jis pradeda persivalgyti, tai Basanavičių nelabai domino“, – sakė A.Skujytė-Razmienė.
Išgyvenantiems krizę reikėtų daryti, ką norisi, ir klausyti savęs.
Anot diskusijos dalyvės, liaudyje išskiriama plati nervų kategorija. Nervai galėjo reikšti tiek ligos priežastį, tiek ir patį susirgimą. Jau XIX viduryje alkoholizmas buvo įvardijamas kaip problema, ir buvo teigiama, kad taip žmogus slopina kažkokius stiprius potyrius.
Paklausta, ar keičiasi žmonių problemos, A.Groblytė stebėjosi, kad J.Basanavičiaus minėti susirgimai labai panašūs į dabartines problemas: „Kai suvoki, kad tos ligos egzistavo XVIII amžiuje arba apskritai viduramžiuose, tai, vadinasi, iš tikrųjų kažkas yra giliau, universaliau negu paprasti socialiniai reiškiniai aplink mus.“
Svarbiausia suteikti ramybę ir palaikymą
Paklausta, kaip seniau žmonės kovodavo su kančia, A.Skujytė-Razmienė teigė, kad pirmiausia buvo patariama žmogui suteikti ramybę ir duoti erdvės. A.Groblytė pritarė šiai minčiai, kadangi, anot psichologės, kiekvienas žmogus turi savo krizės įveikimo mechanizmus, tai svarbu jiems netrukdyti. Išgyvenantiems krizę reikėtų daryti, ką norisi, ir klausyti savęs. „Leisti sau būti, girdėti save, daryti, ką norisi“, – pataria A.Groblytė.
A.Skujytė-Razmienė pridūrė, kad tradicinės bendruomenės stengėsi integruoti psichinėmis ligomis sergančius arba patyrusius stiprius potyrius žmones. Jeigu buvo matoma, kad pats žmogus neįveikia savo problemų, buvo grįžtama prie žolininkų arba burtininkų siūlomų gydymo būdų.
E.Beinorienė pabrėžė, kad yra svarbus artimųjų buvimas su kančia išgyvenančiu žmogumi: „Tiesiog tereikia, jog žmogus jaustų, kad jūs esate šalia, kad jūs galbūt ne viską suprantate, bet matote jo kančią, stengiatės priminti, kad jis nėra vienas.“
A.Groblytė pridūrė, kad artimiesiems užduotis yra ne sakyti, o klausyti. Anot psichologės, netgi buitinė pagalba, atlaisvinimas nuo buitinių rūpesčių yra neįkainojama ir pati didžiausia pagalba netektį išgyvenančiam žmogui.
A.Groblytė teigė, kad taip pat kovoje su kančia svarbu pripažinti jausmus, kad yra normalu jausti pyktį ar kaltę ant mirusiojo. „Kitas dalykas, kurį mes dažnai irgi darome, tai savo resursų prisiminimu – kas man padeda sunkiomis akimirkomis šiaip išgyventi. Ir tai yra labai individualu“, – vieną iš kovojimo būdų su krize papasakojo A.Groblytė.
Paklausta, kaip atpažinti krizės pabaigą, A.Groblytė teigė, kad besilankantys žmonės įvardija miego, darbingumo arba mitybos pagerėjimą, jų gyvenime atsiranda daugiau šviesių nei liūdnų dienų. E.Beinorienė mano, kad krizės pabaigą galima atpažinti ir pagal tai, kad žmonės atranda kažkokią kitą veiklą, jiems tarsi atsiveria pasaulis.
„Man atrodo, kad krizių mes neišvengsime niekaip. Tai yra sudėtinė gyvenimo dalis. Krizė yra toks postūmis pažinti daugiau, suvokti, kas su manimi darosi, ir pažinti tuos krizės įveikimo būdus. Žinoti juos, būti kūrybiškam“, – tokiais žodžiais diskusiją užbaigė A.Groblytė.
