Tuštėjančios parduotuvių ir vaistinių lentynos, sklindančios sąmokslo teorijos arba melagingos žinios – tai tapo kasdienybe, kalbant apie koronavirusą.
Psichologė Monika Kuzminskaitė, įvairiomis įžvalgomis besidalinanti „Facebook“ paskyroje „Šaukštas proto“, sako, kad kiekvienas mūsų turime pačių įvairiausių baimių.
15min polapyje – visos naujienos apie koronavirusą.
Imame bijoti visi kartu
Baimes įgyjame ir vaikystėje, ir suaugusiojo gyvenime, jos būna ir pagrįstos, susijusios su labai konkrečia situacija ar žmogumi. Baimės, sako specialistė, gali būti ir labai miglotos ar fantastiškos.
„Kartais – kaip dabar – imame bijoti visi kartu. Šiaip baimė yra vertinga emocija, ji padeda išvengti pavojų, saugo sveikatą ir gyvybę ir mobilizuoja visus vidinius resursus savo darbui.
Tačiau baimė nedirba „už dyką“ – kuo stipresnė baimė, tuo mažiau dėmesio skiriama racionaliems argumentams, tuo mažiau apskritai svarstoma, tuo greičiau daromi sprendimai, tuo prasčiau girdima ir matoma.
Bijant kyla didelis nerimas, kuris verčia veikti čia ir dabar, todėl nebėra nei kantrybės, nei supratimo pamatuoti septynis kartus. Tiesą sakant, net ir vieną kartą matuoti atrodo prabanga“, – sakė M.Kuzminskaitė.
Natūralu, kad skirtingai vertiname gaunamą informaciją
Pasak specialistės, į klausimą, ar teisingai suprantame baimės priežastis, ar teisingai vertiname kylančią grėsmę, vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes gali būti visaip.
„Kuo geriau žinome, kas vyksta ir kaip reikia elgtis, kad mūsų veiksmai leis su situacija susidoroti – tuo mažiau baimės jaučiame.
Galime patirti nerimą, įtampą, susitelkimą – tačiau baime tada savo patyrimo nevadinam. Panašiai sportininkas gali išgyventi savo du šimtai trisdešimt šeštą startą.
Jei savo gebėjimą susidoroti su situacija vertiname prastai – tada bijome. Taip, kaip bijome kabėti ant vienos rankos virš gilaus tarpeklio, nes įsivaizduojame, kas bus nukritus.
Kiekvienas turime skirtingą gebėjimą priimti, apibendrinti žinias, kiekvienas turime skirtingas gyvenimo patirtis – todėl natūralu, kad skirtingai vertiname gaunamą informaciją, nors ji ir būtų vienodai visiems pateikiama“, – kalbėjo M.Kuzminskaitė.
Nematomas priešininkas neleidžia atsipalaiduoti
Pasak psichologės, kai kalbame apie virusines pandemijas, kalbame apie neįžiūrimą priešą.
„Vien ši detalė – nematomas priešininkas – neleidžia atsipalaiduoti, nes nėra į ką sukoncentruoti dėmesio. Neturime vakcinos, neturime vaistų – šie faktai taip pat silpnina tikėjimą, jog galime susidoroti su situacija“, – kalbėjo M.Kuzminskaitė.
Specialistė sako, kad negalvojant plačiau ir išsamiau – o iš baimės gali būti, kad daugiau ir neišeina – nebelieka vietos iškloti visus kitus argumentus, kurie rodo, jog kažką daryti vis tiek galime.
Pasak pašnekovės, čia nieko naujo irgi nėra – galime plauti rankas, neliesti veido, kosėti į servetėlę, susirgus prisistatyti gydytojams, pakeliavus šalyse, kur virusas yra pasklidęs, sėdėti namuose ir nenešioti viruso, jei kartais jį parsivežėte: „Galiausiai, tai tikrai ne pirmas (ir ne paskutinis) virusas, su kuriuo jau išmokome gyventi ir susidoroti vien savo imuniteto pagalba.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip gali būti gydomas pacientas, užsikrėtęs koronavirusu? Specialisto komentaras
Didelė baimė atsiranda susikoncentruojant ne į pilną paveikslą, o tik į vieną ar kelis situacijos komponentus. Pavyzdžiui, sako M.Kuzminskaitė, į labai gražų, bet grėsmingą žemėlapį su vis augančiais skaičiais.
„Labai maža tokių situacijų, kur nėra jokių galimybių veikti. Tačiau tam, kad pamatytume galimybes veikti, reikia išsamios informacijos“, – komentavo psichologė.
Baimė naikinama žinojimu
Pasak pašnekovės, baimė naikinama žinojimu – kuo daugiau patikimos informacijos, tuo mažiau gandų, baimių ir panikos.
„Nerimas naikinamas ramybe, visų pirma ramiu ir ritmingu kvėpavimu – užteks atsisėdus išgerti arbatos ar paskaičiuoti įkvėpimus ir iškvėpimus.
O didelė baimė – panika – yra kraštutinė žmogaus psichikos mobilizacija gelbėjant savo sveikatą ar gyvybę. Tada žmogus yra linkęs elgtis kraštutinai spontaniškai, agresyviai, blaškytis ir iš viso negirdėti argumentų. Tai yra gyvybės gelbėjimo režimas, todėl tam tikra prasme tai pateisinama. Gyvenant vienam miške tai net ir naudingas režimas“, – komentavo M.Kuzminskaitė.
Panika yra kraštutinė žmogaus psichikos mobilizacija gelbėjant savo sveikatą ar gyvybę.
Kaip teigė psichologė, žmonės baime neretai užsikrečia vieni nuo kitų – ima kartoti baime pagrįstą aplinkinių elgesį, ir tai daro net nebūtinai sąmoningai.
„Užtenka minioje vieno panikuojančio, kai aplink esantys pradeda irgi jį kartoti, neva „dėl viso pikto“ elgesys labai greitai paplinta, ir prasideda vadinama masinė isterija.
Jei parduotuvėje matote, kaip bent vienas kitas žmogus perka kruopas kilogramais, jums irgi kils impulsas taip daryti. Ir daugeliui kitų žmonių. Nors gal jūs kruopų nemėgstate ir neperkate – bet „visi taip daro“, – kalbėjo M.Kuzminskaitė.
„Užvaldo“ svarbius resursus
Kaip sakė specialistė, žmonės evoliucijos eigoje išmoko imituoti gelbstintį elgesį, ir šis „įgūdis“ dar niekur nedingo.
„Bet panikuojanti minia niekada nesielgs taip, kaip geriausia visiems, nes kiekvienas užsiims asmenine savisauga. Tai dažnai pasireiškia ir svarbių resursų (vandens, baterijų, kaukių) „užvaldymu“ anksčiau už kitus – nepaisant to, kad tai taip pat reiškia, jog kažkam tų resursų neliks visai.
Galimybės mąstyti apie visus, apie visą grupę, apie visuomenę panikos metu nebelieka. Todėl žmonės minioje sutrypia vieni kitus, plėšikauja, elgiasi agresyviai“, – sakė M.Kuzminskaitė.
Tai būsena, kuri, psichologės teigimu, galiausiai nepadės nei pavieniam žmogui, nei bet kokio dydžio žmonių grupei.
Kita vertus, teigė ji, ramus ir nuoseklus elgesys gali padėti išgyventi ir dideles negandas – galime prisiminti, kaip santūriai ir sėkmingai britai išgyveno karo metų bombardavimą: ramiai ėjo į slėptuves, ramiai atstatė miestą ir toliau ramiai gėrė arbatą.
„Ką galime daryti, kad būtume geriau pasiruošę psichologiškai tokių baimių akivaizdoje? Būtų labai sveika nustoti kalbėti apie paniką, net vartoti šį žodį, taip pat mažiau tikrinti skaičius ir žemėlapius. Čia juk ne lenktynės.
Dėmesį nuo grėsmių derėtų perkelti į pasiruošimą: į konkretų, faktais paremtą, reguliarų informavimą apie reikalingus veiksmus ir apie tai, kada jų imtis.
Taip pat būtų prasminga rekomendacijas versti instrukcijomis – kuo daugiau baimės, tuo mažiau žmogus turės galimybių čia ir dabar svarstyti ir rinktis, kaip elgtis.
Rekomendacijos turėtų būti asmeniškos: ką aš asmeniškai galiu ir ką turiu daryti. Paniką sėjančias prognozes ir nuomones geriau atidėti į šoną. Svarbios žinios jus tikrai pasieks ir neatnaujinant žemėlapio kas penkias minutes.
O vidinę ramybę ir gebėjimą elgtis protingai tikrai išlaikysite tvirčiau. Geriau išmokite ramiai kvėpuoti ir išgerkite arbatos“, – kalbėjo M.Kuzminskaitė.
