Kaip kinta žmogaus pažintiniai gebėjimai? Kiek tai, kaip žmogus gyvena sulaukęs garbaus amžiaus, lemia jo viso gyvenimo kokybė? Apie tai 15min GYVENIMO pokalbis su A.Pranckevičiene.
– Kodėl svarbu kalbėti apie senėjimą?
– Kalbėti apie senėjimą svarbu dėl daugelio priežasčių – pirmiausia tam, kad geriau suprastume save ir tai, kas su mumis vyksta. Taip pat todėl, kad geriau suprastume savo artimuosius ir mažintume trintį tarp kartų.
Lietuvoje apskritai per mažai kalbama apie senėjimą, nors tai yra normali ir neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis.
Darbdaviams svarbu plėsti savo žinias ir pasitikrinti savo įsitikinimus apie vyresnių darbuotojų stiprybes ir silpnybes, nes Lietuvos visuomenė senėja, ilgėja amžius, nuo kurio išeinama į pensiją, žmonės ilgiau išlieka aktyvūs ir darbingi.
Gydytojams ir klinikinį darbą dirbantiems psichologams svarbu gebėti atskirti sveiką senėjimą nuo demencijų, kad laiku būtų galima pradėti teikti pagalbą ir stabdyti gebėjimų praradimą.
– Senstant keičiasi žmogaus kūnas, tačiau kaip keičiasi jo pažintiniai gebėjimai: dėmesys, mąstymas, gebėjimas spręsti kasdienines problemas. Kokie tie pokyčiai?
– Prieš pradedant gilintis į tai, kokie gebėjimai ir kaip keičiasi su amžiumi, svarbu pabrėžti, kad žmonės yra įvairūs, ir egzistuoja didžiuliai individualūs skirtumai, kaip vyksta kognityvinis senėjimas. Galima kalbėti apie bendras tendencijas, bet visada bus žmonių, kurių gebėjimų raida joms nepaklus.
Kitas svarbus aspektas – klaidinga galvoti apie senėjimą tik kaip apie kognityvinių gebėjimų praradimą. Žinios, gebėjimai ir praktiniai įgūdžiai yra kaupiami per patirtį ir, aktyviai naudojami, išlieka stabilūs.
Močiutei paruošti dvylika Kūčių patiekalų yra žymiai lengviau nei anūkei.
Kalbos turtingumas ir bendrosios žinios po truputėlį gerėja net ir šeštąjį ar septintąjį gyvenimo dešimtmetį. Todėl vyresni žmonės geriau už jaunus atlieka tas užduotis, kurioms reikia specifinių žinių, jie yra efektyvesni spręsdami įprastas, jiems pažįstamas, veiklai tipiškas užduotis. Pavyzdžiui, močiutei paruošti dvylika Kūčių patiekalų yra žymiai lengviau nei anūkei.
Tačiau, kadangi su amžiumi susiformuoja tam tikri įprasti problemų įveikos modeliai, vyresniems žmonėms šiek tiek sunkiau susidoroti su situacijomis, kuriose šie modeliai netinka. Užduotis, kurios yra nepažįstamos, ir kurių įveikimui neužtenka turimų žinių ir patirties, sėkmingiau sprendžia jaunesni žmonės, nes jų mąstymas lankstesnis.
Su amžiumi gana stipriai keičiasi informacijos apdorojimo greitis. Jos apdorojimo greičio pikas yra trečiąjį gyvenimo dešimtmetį, vėliau jis nuosekliai lėtėja, todėl vyresniame amžiuje užduotims atlikti reikia vis daugiau laiko.
Šiek tiek blogėja dėmesio koncentracija, sunkiau greitai perkelti dėmesį nuo vienos veiklos prie kitos, dėmesį labiau blaško pašaliniai dirgikliai, sumažėja darbinės atminties apimtis, t. y. tai, kiek informacijos mes galime išlaikyti trumpą laiką, kai aktyviai ja manipuliuojame, todėl darosi sunkiau atlikti veiksmus atmintinai, atsiminti sąrašus.
Darosi sunkiau įsiminti naują informaciją, tam reikia daugiau laiko ir pakartojimų. Tačiau jei informacija buvo įsiminta, ji išlaikoma pakankamai gerai.
Vyresniame amžiuje sunkiau atsiminti ir tam tikrus gyvenimo įvykius, epizodus, dienos detales, gali „pabėgti“ daikto pavadinimas ar pažįstamo žmogaus pavardė, nors po kurio laiko tai bus sėkmingai prisiminta, tačiau sukauptos faktinės žinios išlieka gerai.
Nesikeičia ir įgyti motoriniai įgūdžiai, tokie kaip važiavimas dviračiu, nekalbiniai gebėjimai, tokie kaip gebėjimas groti instrumentu ar gebėjimas atsiminti dainos melodiją.
Vyresniame amžiuje taip pat šiek tiek keičiasi socialinės kognicijos gebėjimai, darosi sunkiau suprasti kito žmogaus jausmus, elgesio priežastis, todėl vyresni žmonės dažnai yra labiau konservatyvūs, vertindami situaciją ar kito asmens elgesį remiasi morale ir taisyklėmis, o ne gilinasi į priežastis, kurios galėjo tokį asmens elgesį paskatinti.
Visgi, sveiko senėjimo atveju visi šie vykstantys pokyčiai neturėtų žymiau trukdyti asmens profesiniam ir asmeniniam gyvenimui. Jei ima atrodyti, kad asmeniui jo įprastos veiklos darosi per sunkios, verta susirūpinti, ar tai nėra demencija.
– Ar galima sulėtinti, paveikti šiuos procesus? Kiek tai lemia pati gyvenimo kokybė, gyvenimo būdas, įpročiai?
– Kaip vyks senėjimo procesas didele dalimi priklauso nuo mūsų atsinešto genetinio fondo. Manoma, kad apie 60 proc. kognityvinių gebėjimų lemia genetika.
Tačiau fizinė ir psichinė sveikata bei sveikatai nepalankus gyvenimo būdas gali paskatinti kognityvinio senėjimo procesus. Kognityvinių gebėjimų blogėjimo riziką didina patirtos galvos smegenų traumos, rūkymas, nutukimas, aukštas kraujospūdis, diabetas, miego sutrikimai, depresija.
Labai svarbu laiku koreguoti su amžiumi atsirandančius regos ir klausos sutrikimus, nes jie trukdo priimti ir apdoroti aplinkos informaciją, bendrauti, didina socialinį atsiribojimą, o tai skatina smegenis tinginiauti.
Kognityvinius gebėjimus geriau išsaugo žmonės, kurie aktyviai juos naudoja.
Kalbant paprastai, kognityvinius gebėjimus geriau išsaugo žmonės, kurie aktyviai juos naudoja. Pavyzdžiui, aktyvios protinės veiklos reikalaujantis ir daug iššūkių keliantis darbas yra savotiškas kognityvinio senėjimo priešnuodis.
Tačiau net ir išėjus į pensiją, kognityvinius procesus galima stimuliuoti skaitant, dalyvaujant protmūšiuose, žaidžiant kompiuteriu, grojant instrumentais, sprendžiant kryžiažodžius, mezgant, konstruojant ir t. t.
Labai svarbus fizinis aktyvumas, nes jis gerina širdies ir kraujotakos sistemos veiklą, taigi ir smegenų aprūpinimą deguonimi. Fizinis aktyvumas skatina išsiskirti specifinius hormonus, kurie padeda išlaikyti smegenų funkciją ir didina smegenų plastiškumą.
Fizinis aktyvumas gali būti užtikrinamas ne vien aktyviai sportuojant, tačiau ir vaikštant, dirbant sode, šokant. Prie smegenų sveikatos prisideda ir dalyvavimas socialinėse ir kultūrinėse veiklose, kelionės, ar tiesiog laiko leidimas su draugais ir šeima. Vienišumas yra blogas tiek psichologinės, tiek kognityvinės sveikatos palydovas.
Norint užtikrinti pakankamą smegenų stimuliaciją, svarbiausia yra nuolat mokytis ir bandyti kažką naujo, o ne vien daryti dalykus, kuriuos jau gerai mokame ir kuriuose gerai jaučiamės.
Tyrimai rodo, kad į kuo daugiau skirtingų veiklų vyresnio amžiaus žmogus įsitraukia, pavyzdžiui, lanko chorą, kelias valandas prižiūri anūkus, važiuoja į sodą, skaito knygas, vedžioja šunį, susitinka su draugais, tuo didesnį teigiamą poveikį tai turi kognityvinių gebėjimų išsaugojimui.
– Sakoma, kad Lietuvoje senjorai gyvena kitaip, nei kitose Europos šalyse, sakykim, mažiau keliauja. O kaip yra su psichologine pagalba? Jie jos kreipiasi, ar labiau vengia?
– Senjorai Lietuvoje tikrai darosi vis aktyvesni, plečiasi ir jiems siūlomų paslaugų spektras. Kuriasi įvairūs dienos ir užimtumo centrai, aktyviai veikia trečiojo amžiaus universitetas. Specialiai vyresnio amžiaus žmonėms yra įkurta telefoninės pagalbos linija – „Sidabrinė linija“.
Tačiau profesionalios psichologinės pagalbos vyresni žmonės kreipiasi rečiau ir tam yra bent kelios priežastys. Viena iš tokių – gana dažnai tą pirminę pagalbą teikia šeimos gydytojas, kuris išklauso, palaiko, skiria vaistų miegui ar emocinei būsenai. Kontaktas su šeimos gydytoju dažnai yra ilgalaikis, vyresnis žmogus juo pasitiki. Visgi tokia praktika ne visada yra gera, nes Lietuvos senjorai yra vieni iš daugiausiai vartojančių vaistų Europoje, kas skatina spėti, kad bent dalis tų vaistų yra vartojami dėl psichologinių priežasčių.
Kitas aspektas, kiek patys psichologai yra pasirengę dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis? Ar jie atliepia jų poreikius? Ar tikrai gali pasiūlyti tai, ko vyresnio amžiaus žmogui reikia?
Trečias aspektas susijęs su fiziniais ir materialiniais apribojimais. Vyresniame amžiuje gali būti sunkiau atvykti konsultacijai, žema pensija neleidžia rinktis mokamų paslaugų, psichologinės ir socialinės paslaugos nepakankamai išvystytose regionuose, todėl ne didmiesčiuose gyvenantiems vyresnio amžius žmonėms tiesiog neprieinamos.
– Kokios psichologinės pagalbos reikia senjorams? Pavyzdžiui, jaunos šeimos gali ieškoti pagalbos dėl skyrybų, dėl krizių šeimoje, dėl vaikų, dėl atmosferos darbe ir panašiai. O kas svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, su kokiomis problemomis jie susiduria?
– Vyresniame amžiuje pagrindiniai klausimai yra susiję su gyvenimo pokyčiais – besikeičiančiu socialiniu statusu išėjus į pensiją, reikalingumo ir naudingumo jausmu, vienišumu, kuris kyla tie dėl to, kad užaugo ir išėjo vaikai, tiek dėl artimų žmonių netekčių.
Vyresniame amžiuje žymiai sunkiau užmegzti naujus santykius, todėl socialinių kontaktų ratas nuolat mažėja.
Dažnai psichologinius sunkumus kelia ir blogėjanti fizinė sveikata, atsirandančios lėtinės ligos ir kiti sveikatos iššūkiai, dėl jų kyla išvaizdos, judėjimo, savarankiškumo pokyčiai.
Tačiau klaidinga manyti, kad seni žmonės būtinai yra nelaimingi. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkius ir savo galimybes, o vyresni žmonės turi sukaupę savo atsparumo rezervą – patirtis, žmones, išmintį – kurie dažniausiai padeda patiems arba su profesionalo pagalba įveikti kylančius sunkumus.
– Ar pakanka Lietuvoje specialistų, kurie specializuotųsi ar galėtų padėti būtent senjorams?
– Jei sunkumų lygis yra didelis, yra kognityvinių ar psichikos sveikatos sutrikimų, reikia specializuotos pagalbos, specialiai pasiruošusių specialistų (psichiatrų, neurologų, psichologų, socialinių darbuotojų, ergo ir kineziterapeutų) dirba gerontopsichiatrijos skyriuose. Tačiau ambulatorines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms būtina vystyti.
