Kaip suprasti, kad darbe „perdegėte“? Kokie požymiai tai išduoda? Su psichologe Kristina Jievaitiene kalbamės apie tai, kas yra perdegimas ir kaip galime sau padėti, kokias ribas turime nustatyti sau ir savo darbe. Taip pat ar tikrai darbo planavimas yra kertinis dalykas siekiant būti psichologiškai tvirtiems ir atspariems aplinkai, kuri mus supa.
– Papasakokite, kas yra perdegimas? Kokiais požymiais jis pasireiškia?
– Kalbėdami apie perdegimą, turime galvoje žmogaus būseną, kada ilgesnį laiką žmogų pradeda varginti įvairūs chroniškai ilgai besitęsiantys stiprūs emociniai neigiami išgyvenimai profesinės srities atžvilgiu.
Emocinio perdegimo metu būsena tampa pastovi ir beveik nesikeičianti, ko nebūna tik pavargus ar persidirbus, nes pailsėjus žmogaus savijauta pagerėja, o perdegimo atveju – negerėja net ir pailsėjus.
Tai ilgalaikio streso darbe, neadekvačių reikalavimų sau pasekmė, kuri susiformuoja palaipsniui nieko nekeičiant gyvenime ir laiku nepastebint problemos.
Žmogaus savijauta tampa prasta tiek fiziniu, tiek psichologiniu lygmeniu, jį vargina nuolatinis nuovargis, atitolimas, motyvacijos sumažėjimas, kurti emociniai santykiai darbe vis šaltėja, žmogus nebenori ir vengia įsitraukti į ryšio kūrimą, nebesijaučia komandos dalimi, jo kūrybiniai ir profesiniai siekiai mažėja arba dingsta išvis, nebetenkina jokie darbo rezultatai, dingsta balansas.
Žmogaus savijauta tampa prasta tiek fiziniu, tiek psichologiniu lygmeniu, jį vargina nuolatinis nuovargis, atitolimas, motyvacijos sumažėjimas.
Reikia žinoti, kad pasiekę emocinį perdegimą žmonės būna labai aktyvūs ir veiklūs. Jie dažnai negali ramiai nusėdėti be veiklos, nes turi tikslą kiekvieną akimirką išnaudoti prasmingai, mano, kad tik jie gali viską gerai atlikti, ne itin pasitiki kitais, dėl ko padidėja paties apsikrovimas darbų kiekiu, viršvalandžiai, kurie pateisinami gerų profesinių tikslų siekimu, be to, žmogus nelinkęs dalintis, prašyti pagalbos.
Perdegimas kur kas dažnesnis darbe su žmonėmis, kada reikia daug bendrauti, „dalinti“ save, per daug įsitraukiamą į kitų situacijas, problemas. Tačiau dirbant tokiu tempu ir pertekline nepamatuota motyvacija pamirštant savo asmeninę erdvę ir norus, žmogus galiausiai „perdega“.
Jis pradeda pradeda jausti fizinius nuovargio simptomus, tačiau tikrai ne iš karto kyla mintis, kad jam emocinis perdegimas. Žmogus mano, kad tiesiog pavargo ir reikia laiko atsikvėpti. Gali atsirasti nemiga, sumažėja energija, darbas ir visi reikalai nebeteikia džiaugsmo, nors ir verčia save toliau juos atlikti.
Dažnėja noras nuo visko atsiriboti, pradeda labai varginti bendravimas, žmogus vis dažniau kaltina kitus dėl problemų, tampa piktas, irzlus, sarkastiškas. Jam pasidaro sunkiau įsijausti į kitą, jis nebesupranta kitų, nebenori klausytis, dalyvauti, renkasi taktiką atsitraukti, bet kartu būna nelaimingas. Mažėja įsitraukimas, atsidavimas darbui, kuris anksčiau taip teikė malonumą, profesinių tikslų nebematymas, klientų nuvertinimas, nes viskas atsibodo, mažėja produktyvumas, kūrybiškumas.
Perdegimas kur kas dažnesnis darbe su žmonėmis, kada reikia daug bendrauti, „dalinti“ save, per daug įsitraukiamą į kitų situacijas, problemas.
– Kas labiausiai kenčia nuo perdegimo? Gal tai labiau būdinga tam tikrų profesijų atstovams ar jautresnio temperamento žmonėms?
– Perdegimo rizika didesnė tiems profesijų atstovams, kuriems tenka dirbti su žmonėmis ir intensyviai su jais bendrauti. Galima išskirti socialinės bei sveikatos priežiūros sritis, didelį stresą patiria ir švietimo sistemos darbuotojai, kitos profesijos, kur aktyviai dirbama su klientais ir jų aptarnavimu. Bendravimas su klientais reikalauja daug emocinių resursų, atsidavimo, nes darbe siekiama padėti jiems, išmokyti, išspręsti jų problemas ir pan., o tai ilgainiui pradeda kenkti darbuotojui, jei jis pats nepasirūpina savo psichikos sveikata, negeba tinkamai savireflektuoti ir įveikti emocinį nuovargį.
– Ką daryti, jeigu įtariame, kad perdegėme? Kokių priemonių imtis?
– Pastebėti, kad mano savijauta yra ne šiaip nuovargis, nėra iš karto lengva, žmonės ne visada noriai pripažįsta, kad turi problemų, su kuriomis nesiseka susitvarkyti. Žmonės, kurie linkę į perdegimą, dažnai pasižymi idealo siekimu, darbas ir jo užduotys laikomos svarbiau už bet ką kitą, pavyzdžiui, šeimą, artimuosius, vyrauja noras įtikti kitiems, gauti pripažinimą, įvertinimą, tad pamatyti ir pripažinti savo nesėkmes dažnai yra sunkus veiksmas tokiai reikliai sau asmenybei.
Tačiau pastebėjus jau išvardintus simptomus, įsiklausius į kolegų, artimųjų perspėjančias žinutes, kad kažkas vyksta nebe taip, verta pradėti daugiau laiko skirti savo minčių sekimui, savianalizei, nuovargio priežasčių supratimui, reikalavimui sau apgalvoti ir pamatyti, kas realiai vyksta. Paklauskite savęs, kodėl mano nuotaika keičiasi? Kodėl mane pradėjo varginti tai, kas anksčiau būdavo įprasta ir mane džiugino? Jeigu matote, kad sunku įvertinti savo būseną, bet jaučiatės neįprastai, visada galite ateiti pasikalbėti su specialistu, kuris padės geriau viską įvertinti ir nukreips jus geresnės psichologinės sveikatos keliu.
– Ką daryti „perdegusio“ žmogaus artimiesiems, pavyzdžiui, šeimai, draugams, antrajai pusei?
– Patariu vengti moralų ir konfliktų su priekaištais. Pabandykite daugiau suprasti, kalbėtis, padėkite situaciją pamatyti iš šono išsakydami ne kaltinimus, kad per daug dirbi, o savo savijautą situacijos atžvilgiu. Kalbėkite apie tai, kas kelia nerimą, jaudina, glumina, kartu ieškokite problemos sprendimų. Tai nėra lengva.
– Ką daryti, kad perdegimas kartojasi? Ką daryti, kad nesikartotų?
– Jei dažnai kartojasi perdegimo situacijos, kenčia savijauta, verta kreiptis į psichologą pagalbos, nes kažkas gyvenime vyksta ne taip, jei situacija vis atsinaujina. Žinoma, negalima kategoriškai tvirtinti, kad sunkumai nebepasikartos vieną kartą juos įveikus. Rizika visada išlieka, jei neišlaikysime atliktų teigiamų pokyčių tęstinumo. Visi žmonės turi problemų ir jų neišvengsime, tačiau turime mokytis tinkamai į jas reaguoti, spręsti nepamirštant savęs.
– O jeigu nekreipsime dėmesio į perdegimą, kuo tai gali baigtis ?
– Tai gali turėti labai rimtas pasekmes fizinei sveikatai, ligoms, žmogus gali susirgti ir įvairiomis psichikos ligomis (pavyzdžiui, depresija, patirti nerimo sutrikimus, panikos atakas). Perdegimas pakenkia šeimos santykiams, netgi gali paskatinti priklausomybių ligas.
Perdegimas pakenkia šeimos santykiams, gali paskatinti priklausomybių ligas.
Taip pat žmogus, norėdamas nuo visko atsiriboti, gali per daug atsitraukti nuo visų (tuo pačiu sumažėja pagalbos šaltiniai), tapti uždaras, vienišas su emocinėmis problemomis, net ir prarasti darbą, kas atrodo neįmanoma, nes dirba labai gerai. Iš kitos pusės, noras atsitraukti nuo visko, žmogų paskatina nebesilaikyti taisyklių, dienotvarkės, mažėja atsakomybės jausmas.
– Ką patartumėte perdegusiam žmogui? Nuo ko pradėti save keisti?
– Turite norėti rūpintis savo sveikata – padės aktyvus savirefleksijos taikymas, mokymasis atpažinti jausmus, negatyvių emocijų valdymas, o ne tiesiog jų užgniaužimas ar nereagavimas.
Patarčiau užsiimti savo asmenybės ugdymu, ribų nustatymu darbe ir asmeniniame gyvenime. Itin svarbus darbo ir poilsio režimo suderinamumas, balansas – planuokite savo laiką ir darbą. Mokykitės dirbti su reikalavimais sau, išmokite priimti nesėkmes, keiskite požiūrį į tam tikras situacijas.
Kokybiškas laikas, skirtas poilsiui, šeimai, bendravimui ne darbo temomis taip pat itin svarbu. Kai kuriems žmonės padeda atsipalaidavimo technikų mokymasis, fizinio aktyvumo palaikymas, interesų domėjimosi sričių praplėtimas, saiko pajautimas, savivertės stiprinimas. Jums reikia atrasti specialistą, kuris padės atsirinkti labiausiai jums tinkantį būdą, įveiksiantį perdegimą ir padėsiantį palaikyti stabilią psichologinę būseną.
