Gimtoji prisilietimo kalba
Lytėti pradedame dar motinos įsčiose, vėliau glaudžiame ką tik gimusį kūdikį ir jis nurimsta glostomas, liečiame skaudamą vietą, krentam į glėbį pasiilgtam ir mylimam, apsikabiname džiaugdamiesi ir guosdami, galų gale, švelniai liečiam kalbėti nebegalintį mirštantį ir galiausiai prisilietimu užmerkiame jam akis.
Gruodį savo straipsnyje „Karantino vienatvė: jūs ne vienas toks vienišas“ užsiminiau apie ap(si)kabinimo galią, kurios netekome, – juk pandemija liepė liautis liesti: artimą žmogų, savo veidą ir paviršius. Bet ar gali žmogus be pasekmių išbraukti ir pamiršti savo gimtąją kalbą, kuria išreiškia, ką jaučia, ir tampa suprastas kitų? Kalbą, kuri nuskausmina fiziškai ir dvasiškai bei pakylėja ten, kur tik prisilietimas gali?
Aukso vertės palietimai
Nors pandemija prisilietimą paskelbė mirtinu pavojumi, tačiau neliečiami mes taip pat po truputį mirštame fiziškai ir dvasiškai. Psichologijos istorija net blizga nuo įvairių epizodų, įrodžiusių, kad neliečiami kūdikiai fiziškai, protiškai ir emociškai vystosi kur kas prasčiau už vaikus, kurie liečiami, apkabinami ir myluojami.
Nustatyta, kad lietimas mažina stresą ne tik liečiamam, bet ir prilietusiam – pavyzdžiui, masažistai patiria tokį pat streso hormonų lygio sumažėjimą, kaip ir jų klientai. Vyrų dažniau apkabinamos moterys pasižymi didesniu laimės hormonų kiekiu kraujyje ir mažesniu kraujospūdžiu, o poros, kurios nevengia lytėti, džiaugiasi tvirtesniais ir ilgiau trunkančiais santykiais. Tarsi patvirtindami vienas kito kūną, jie sutvirtina ir sielų ryšį.
Vyrų dažniau apkabinamos moterys pasižymi didesniu laimės hormonų kiekiu kraujyje ir mažesniu kraujospūdžiu, o poros, kurios nevengia lytėti, džiaugiasi tvirtesniais ir ilgiau trunkančiais santykiais.
Liesdami kūną paglostome dvasią
Prisilietimas padeda įveikti skausmą: juk įrodyta, kad kūdikiams, kuriuos mamos laiko už rankos, kaip šiems ima kraują, sopa mažiau. Apie lietimo galią intuityviai žino ne tik žmonės, bet ir gyvūnai: vos dviejų mėnesių katinėlis, per šias Kalėdas susižeidęs koją, atsisakė saugiai būti narvelyje ir visą naktį išbuvo mano delnuose.
Maža to, lytėjimas mums grąžina prarastus saugumo ir susietumo jausmus: pavyzdžiui, aplinkybėms leidus, ugniagesiai apkabina išsigandusius nukentėjusiuosius, ir kur kas dažniau sulaukiame pagalbos, jei jos prašome patys prisiliesdami. Atsitiktinai paliesti žmonės dažniau elgiasi pilietiškai ir labiau mėgsta juos prilietusį asmenį, net jei šio prisilietimo neįsidėmi ir nepamena. Būtent todėl klientai, nežymiai priliesti pardavėjo ar padavėjo, perka prekes ar palieka arbatpinigių kur kas dažniau.
Būtent prisilietimas leidžia išgyventi gydantį artumą: tik artimas mus gali liesti taip, kaip liečia, ir tik jo liečiami mes jaučiame tai, ką jaučiam.
Pasaulio, savęs ir kito pažinimas
Nuo ankstyvos vaikystės liesdami mes pažįstame pasaulį: „karšta“, „šalta“, „švelnu“ ar „aštru“, „myli“, „globoja“, „skaudina“ ar „dominuoja“ – taigi, lytėjimas padeda suvokti save tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu ir patirti, kad mus supantis pasaulis – „tikras“.
Be to, taip suprantame kitą, nes būtent iš prisilietimo kur kas tiksliau atpažįstame kito žmogaus būsenas ir jausmus nei iš veido, žodžių, intonacijos ar kūno laikysenos. Nors skirtingose kultūrose lytėjimo samprata taip pat skirtinga, o 1910–1930-aisiais metais net buvo populiaru rekomenduoti auginant vaikus jų neliesti, kad tik neužaugtų išlepę ar silpni, iš tiesų (ne)lytėjimo pamatas bendras: vaikystėje neliesti arba skaudžiai liesti žmonės patys sunkiai liečia ir leidžiasi liečiami, per šį apsauginį kiautą nesuteikdami sau progos patirti lytėjimo stebuklą. O juk būtent prisilietimas leidžia išgyventi gydantį artumą: tik artimas mus gali liesti taip, kaip liečia, ir tik jo liečiami mes jaučiame tai, ką jaučiam.
Mažas prisilietimas – dideli darbai
Taigi, mažas prisilietimas nepastebėtas daro didį darbą. Kartais man atrodo, kad būtent lytėjimas be jokių kliūčių vaikšto visais žymiosios A.Maslowo poreikių piramidės laiptais: padėdamas žmogui tenkinti intymius fiziologinius poreikius, leisdamas patirti fizinį ir emocinį saugumą, meilę ir draugystę, suteikdamas progą jaustis pripažintam, vertinamam ir gerbiamam, todėl drąsiau siekiančiam savo paties išsipildymo.
Tad po pandemijos būtent prisilietimai ir bus tai, ką turėsime reabilituoti: išmokti nebevengti prisilietimo ir jį priimti, liesti(s) be baimės ir jo neatidėti. Ir gal prisilietimas niekuomet nebebus toks neįvertintas ir savaime suprantamas – juk žmogui būdinga pradėti branginti tik netekus.
Gal prisilietimas niekuomet nebebus toks neįvertintas ir savaime suprantamas – juk žmogui būdinga pradėti branginti tik netekus.
Prilietę ir paliesti tampame geresni
Kažkur giliai mes gedime laiku nepagerbto prisilietimo: ilgimės laiko, kai lietėmės be baimės, ir gailime dienų, kai galėjom liesti(s), bet nesilietėme – nes tingėjome, neturėjome laiko ir vis atrodė, kad kitą kartą. Kitą kartą paimsiu už rankos ar pasisodinsiu ant kelių, kitąkart apkabinsiu, kitąkart išglostysiu, kitąkart bučiuosiu ir masažuosiu, kitąkart.
O jeigu būtume žinoję, kad kitas kartas laukia taip toli? Sutaupyti prisilietimai – anokia čia valiuta, ir nei vienas jų į sąskaitą banke nepasidėjome. Veikiau tai asmeninis nuostolis, skriauda mylimam ir pasauliui. Nes prilietę ir paliesti mes tampame geresni.
Bet dar niekas netapo geresnis, atidėjęs gerumą.