Mumyse jau nuo vaikystės įdiegta „geros mergaitės“ subasmenybė – mes turime rūpintis visais aplinkui, tačiau tai darydamos, pamirštame save ir dėl to galiausiai tampame nelaimingos.
Toji „geros mergaitės“ asmenybės dalis moters psichologijoje užima nepaprastai daug vietos, kitaip tariant, tai pareigos jausmas, per kurį dažnai pamirštame savanaudiškumą.
O juk iš tiesų kiekviena esame savanaudė ir kiekviena turime savo poreikių. Kiekviena norime, kad kažkas pasirūpintų ir mumis, bet tą mūsų savanaudiškumą dengia šitiek daug sluoksnių, jog neretai apskritai pamirštame, kad galime tokios būti.
– O jeigu taip ir neprisiminsime ar tiesiog neleisime sau būti savanaudėmis, jei taip ir nerasime laiko atsigręžti į save?
– Jei nuslopiname kažkurią savo asmenybės dalį, ji visuomet randa būdų apie save priminti, taip jau sudėliota ta mūsų psichologija – jai yra būtina pusiausvyra. O kai ši pusiausvyra pažeidžiama, prasideda įvairios ligos: migrena, nugaros skausmai, įvairūs ūminiai susirgimai. Dėl tos pažeistos pusiausvyros ganėtinai dažnai pritraukiame prie savęs ir ne tokius žmones, kurių mums reikia, arba netgi tuos, kurie mums gali stipriai pakenkti.
Dažnai įsimylim būtent tuos žmones, kuriuose yra stipriai išreikšta mūsų atstumta subasmenybė, kitaip tariant – ta mūsų asmenybės dalis, į kurią nekreipiame dėmesio arba gal net nežinome, kad ją turime. Tarkime, jei „geros mergaitės“ vaidmenį priėmusi moteris savyje yra užslopinusi net ir menkiausią agresyvumą, gali būti, kad pasąmonėje ji ir pasirinks agresyvų vyrą.
Jei „geros mergaitės“ vaidmenį priėmusi moteris savyje yra užslopinusi net ir menkiausią agresyvumą, gali būti, kad pasąmonėje ji ir pasirinks agresyvų vyrą.
Kad to išvengtų, moteriai reikia lavinti savo intuiciją, įsiklausyti į savo instinktus ir ugdyti moteriškumą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra slopinamas. O tą intuiciją stiprinti moteris gali radusi bent kažkiek laiko pabūti vienumoje, gamtoje ar šventoje vietoje. Per tikrą, o ne apsimestinį dvasingumą taip pat galime stiprinti vidinį žinojimą.
Labai daug savo energijos iššvaistome į kairę ir į dešinę, bandydamos viską suspėti, viską išbandyti, ir švaistome tą energiją visai ne pagal savo prigimtį. O tam, kad suprastume, kokia turtinga dovana yra toji mūsų prigimtis, turime pradėti gyventi pagal savo intuiciją.
Kiekviena turime tą vidinį žinojimą ir nuojautą, ko mums iš tikrųjų reikia, tik dažnai nemokame į save tinkamai įsiklausyti arba jeigu ir įsiklausome, tai dažnai užgožiame ir nekreipiame į tą nuojautą dėmesio, nes esame išmokytos gyventi taip, kaip gyvena visi.
O kartais reikėtų išlaisvinti savo nuojautą ir priartėti prie savo prigimties, nors kartą vadovautis ne tik protu, bet ir savo giliausiais norais ir tikrais talentais – galbūt iki laimės ir visiško savęs realizavimo tik to ir trūksta?
– O kaip tokiu atveju įveikti savo baimes – juk dažnai būna taip, kad lyg ir norime tos savo intuicijos klausytis, tarsi ir žinome, kad, tarkime, tie santykiai mums nenaudingi, tačiau dėl tam tikrų priežasčių vis tiek nenorime jų nutraukti...
– Šios baimės formuojasi nuo pat vaikystės, tad jas įveikti tikrai nėra lengva, tačiau įmanoma. Moters psichologijoje yra begalė giluminių sluoksnių ir tik juos įsisąmoninusi ji gali mokytis su jais susidoroti.
Kartais į savo gyvenimą derėtų pažvelgti iš šono ir apsvarstyti, pagal kokią programą aš gyvenu: galbūt baigiau specialybę, kurią man primetė tėvai, ir dabar, dirbdama nemėgstamą darbą, aš jaučiuosi nelaiminga, o gal bijau nutraukti manęs netenkinančią santuoką, nes nenoriu likti viena?
Kiekviena turime tą vidinį žinojimą ir nuojautą, ko mums iš tikrųjų reikia, tik dažnai nemokame į save tinkamai įsiklausyti. (...) O kartais reikėtų išlaisvinti savo nuojautą ir priartėti prie savo prigimties, nors kartą vadovautis ne tik protu, bet ir savo giliausiais norais ir tikrais talentais – galbūt iki laimės ir visiško savęs realizavimo tik to ir trūksta?
Vėlgi privalome įsiklausyti į save – tai padės įgauti pasitikėjimo ir sumažins tą juntamą baimę. Žinoma, per vieną dieną ar savaitę niekas nepasikeis – reikia sau įsipareigoti ir kryptingai to siekti. Moteris visų pirma turi išmokti mylėti ir gerbti save, tik tada ji to paties galės tikėtis ir iš kitų.
– Prieš tai minėjote, kad dažna moterų problema – perfekcionizmo siekimas. Sakykite, kiek jis gali būti žalingas, o galbūt yra sričių, kur jis ir naudingas?
– Pati puikiai žinau, kas tas perfekcionizmas, kažkada ir aš visose srityse siekiau tobulumo. Manau, kad tai nėra visiška blogybė – perfekcionizmas gali būti naudingas, ypač siekiant karjeros ar gero išsilavinimo, juk tuomet moteriai nestinga nei valios, nei disciplinos ir tos energijos ji turi pakankamai. Vis tik net ir karjeroje jis naudingas tik iki tam tikro lygio.
Buvo atlikta labai daug pasaulinių mokslinių tyrimų, ir aš pati labai domėjausi, kas moterims trukdo karjeros laiptais užkopti taip aukštai, kaip tai gali padaryti vyrai. Įrodyta, kad kalbant apie karjeros siekimą, moterys nuo vyrų skiriasi tuo, jog atlikdamos tam tikrą užduotį, jos 100 proc. stengiasi tą užduotį padaryti gerai, taigi tą savo perfekcionizmą karjeroje jos panaudoja konkrečiai darbinei užduočiai.
Itin stipriai perfekcionizmas žaloja santykius, nes tokia moteris dažnai būna reikli ne tik sau, bet ir savo vyrui ar vaikams, ir galiausiai ji juose pradeda matyti tik tai, kas blogiausia.
O tuo tarpu vyrai tam tikrai užduočiai skiria 70 proc. savo laiko ir energijos, taigi jie nebando jos atlikti visiškai tobulai. Tobulumas apskritai yra labai subjektyvus ir priklauso nuo vertintojo.
Likusius 30 proc. savo darbinio laiko ir energijos vyrai skiria savęs reprezentavimui darbe: jie kuria gerus santykius su vadovu, kolegomis ir atviriau bei drąsiau reiškia savo profesines ambicijas, ko moterys, deja, dažnai nedrįsta. Nes, moterų supratimu, patys darbai turi kalbėti už save.
Vyrai, reprezentuodami save, tarsi ir giriasi, tačiau tuo pačiu jie sukuria gerą savo įvaizdį ir dažnam vadovui to ir užtenka – jis juk galbūt net neturi laiko gilintis ar domėtis, kas komandiniame darbe iš tikrųjų daugiau nuveikė. Būtent šioje vietoje moterys dažniausiai ir pralošia.
Bendraudamos moterys linkusios išklausyti, pritarti, o vyrai – labiau linkę konkuruoti, kritikuoti, pertraukti pašnekovą ir aktyviau rodyti savo laimėjimus. Toks elgesys susirinkimų metu dažnai priimamas kaip lyderystė. Vėlgi įrodyta, kad tiek vyrai, tiek moterys stereotipiškai vyrui suteikia aukštesnį statusą nei moteriai.
O štai moteris, kuri nori visiems įtikti arba turi stiprų pareigos jausmą, rizikuoja tapti „darbiniu arkliu“, kurį dažnai išnaudos.
Labai svarbus aspektas yra tai, kad moterys dažnai nemoka pasakyti „ne“ – ji priima jai nuolat kraunamus papildomus darbus ir plėšosi, bandydama visur suspėti, o vyras lengva sąžine tokių darbų atsisako ir susikoncentruoja į tai, kas svarbiausia.
Taigi, kai mumyse pradeda dominuoti perfekcionizmas, nemokame tinkamai susidėlioti savo prioritetų, gali sustoti ir kopimas karjeros laiptais.
Itin stipriai perfekcionizmas žaloja santykius, nes tokia moteris dažnai būna reikli ne tik sau, bet ir savo vyrui ar vaikams, ir galiausiai ji juose pradeda matyti tik tai, kas blogiausia: va, ir vėl jis neišnešė šiukšlių, ir vėl jis manęs neišgirdo, ir vėl jis tik televizorių žiūri ir daugiau nieko neveikia...
Kai santykiuose pradedi matyti tik neigiamus dalykus, meilė išblėsta labai greitai. Bet čia nėra moters kaltė – jei jos asmenybėje dominuoja perfekcionizmas, ji neturi kito pasirinkimo.
– O ar įmanoma jį įveikti?
– Vėlgi tai yra darbas su savimi. Ir man pačiai įveikti perfekcionizmą užtruko gan ilgai. Juk šis tobulumo siekimas, nuolatinis noras kritikuoti ir save, ir kitus mums kyla dar iš vaikystės patirčių – tai labai giliai mūsų psichologijoje įrašyta programa. Tad ir norint įveikti šiuos polinkius, teks skirti tikrai nemažai laiko, o pradėti galima kad ir nuo mažų žingsnelių – reikia bandyti elgtis taip, kaip mums neįprasta.
Dažnai santykiuose moterys daro klaidą, bandydamos būti labai stiprios, savarankiškos ir bijodamos prieš savo vyrą pasirodyti silpnos.
Pavyzdžiui, išbandykite naują pramogą, susiraskite naują pomėgį, užsiimkite dvasinėmis praktikomis, pasijuokite iš savęs. Galite kartais leisti sau verčiau pailsėti, o ne kuopti namus, stengiantis, kad jie atrodytų tobulai. Tai būtų įdomi patirtis. Arba kartais tiesiog pasielgti taip, kaip niekas iš jūsų nesitiki, net jei tai ir nėra racionalus veiksmas, bet jeigu to labai norisi, tai kodėl gi ne?
Nereikia nuolat galvoti, ką pagalvos aplinkiniai, bijoti, kad elgiatės neracionaliai, emocingai ar vengti rodyti savo silpnumą.
