Dažnai santykiuose moterys daro klaidą, bandydamos būti labai stiprios, savarankiškos ir bijodamos prieš savo vyrą pasirodyti silpnos. Juk tokiuose santykiuose vyras nelabai ir ką veikti turi – jis jaučiasi nereikalingas, jei moteris viską gali padaryti pati, jei nuolat ji viską norės imti į savo rankas, ir tai labai stipriai kerta per jo vyriškumą. O juk vyrai iš tiesų labai nepasitiki savimi, nors jie labai puikiai tai maskuoja per savęs išaukštinimą.
– O ką moteriai daryti santykiuose su vyru, kad pernelyg dažnai rūpindamasi jo reikalais, ji nepamestų savęs?
– Mumyse yra įdiegta programa „gera mergaitė“ – ir dėl jos nuolat manome, kad turime pasirūpinti, jog vyrui būtų viskas gerai, kad santykiuose nebūtų konfliktų ir kad visi būtų laimingi... Deja, niekas mūsų neauklėjo, kaip pačioms būti laimingoms. Todėl dažnai daug savęs investuojame į šeimą, bet mažai gauname dividendų.
Pernelyg dažnai užgniaužiame savo poreikius, o jeigu tai ir vyksta, moterys dažniausiai to net nesuvokia. Dėl to reikia sustoti ir pažvelgti į save iš šono, pradėti save lavinti ir svarbiausia – dažniau klausyti ne tai, ką protas sako, o girdėti tai, ką sako mūsų intuicija.
Jau minėjau, kad dailiosios lyties atstovėms reikia ugdyti savyje moteriškumą, nes jei moters psichologijoje stipriai reiškiasi vyriškumas (noras konkuruoti, nurodinėti, baimė parodyti silpnumą), tą giliai pasąmonėje jaus ir vyrai.
Juk mes esame gudrios ir mokame gauti tai, ko norime. Ir nebūtinai tai reikš, kad nusileidote, tiesiog nereikėtų bijoti parodyti ir savo švelnumo – kai moteris tampa lankstesnė ir moteriškesnė, tuomet ir vyro vyriškumas išsiskleidžia: tuomet jis nori ja rūpintis, ją globoti, jai padėti.
– Visgi senus įpročius įveikti sunku. Kaip pernelyg globėjiškai moteriai atsipalaiduoti ir ištrūkti iš užburto rato – kuomet ji rūpinasi, o vyras tuo tik naudojasi? Kaip vyrą išmokyti tapti atsakingesniu?
– Tokios moters psichologijoje itin stipriai dominuoja „rūpestingos mamos“ asmenybės dalis ir dėl to ji mano, kad turi visais pasirūpinti, viską sutvarkyti ir būtinai tai turi padaryti šiandien, o ne rytoj. Kitaip tariant, tai yra perdėtas rūpestingumas ir viską ši moteris atlieka automatiškai, nes ji kaip ir neturi laisvės pasirinkti – ši programa jos psichologijoje yra labai giliai įrašyta.
Tokiai moteriai iš pradžių būna labai sunku prašyti pagalbos iš vyro, nes dažniausiai ji mano, kad viską geriausiai padarys pati, tačiau šioje vietoje reikia bandyti save įveikti. Tik svarbu tos pagalbos prašyti ne per kaltinimus ar kritiką, o gražiai ir švelniai, nes prie tokio žmonos rūpestingumo pripratusiam vyrui taip pat nebus lengva pakeisti savo įpročius.
Vis dėlto, kad nereikėtų po dešimties ar dvidešimties vedybinio gyvenimo metų iš esmės keisti savo įpročius, geriausia vaidmenimis šeimoje tinkamai pasidalinti dar santuokos ar bendro gyvenimo pradžioje.
Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad jei moteris išmoksta gražiai paprašyti ir kiek atsipalaiduoja, tuomet ir vyras tampa pareigingesnis. Patikėkite, šeima nuo to tikrai nesubyra.
Šeimoje reikia kurti artimą ryšį ir nebijoti prašyti pagalbos ar pasiguosti, kai būna sunku. Visuomet svarbu išlaikyti ir tinkamą intonaciją – nereikia liepti, reikia gražiai paprašyti. Juk jei liepsi, tai nieko ir nesulauksi, tuomet pasipils atsikalbinėjimai, priekaištai ar pasipriešinimas.
O jei gražiai paprašysite, o vėliau ir padėkosite, tuomet ir kitą kartą vyras mielai padės.
Tačiau jeigu tam tikra moters savybė nėra išugdyta, tų patarimų jai gali sakyti kiek nori, bet ji į juos nereaguos, nes automatiškai jai kils atmetimo reakcija – juk jai tai nėra įprasta. Ir ji dėl to nekalta, nes galbūt tokį patį modelį ji matė ir būdama maža – galbūt jos mama taip pat niekada neprieidavo prie savo vyro ir jo švelniai neapkabindavo...
Tai gan įprasta mūsų visuomenėje – dažnai matome ganėtinai šaltus santykius ir todėl mums atrodo, kad taip ir turi būti – bet juk nebūtinai. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad jei moteris išmoksta gražiai paprašyti ir kiek atsipalaiduoja, tuomet ir vyras tampa pareigingesnis. Patikėkite, šeima nuo to tikrai nesubyra.
– Stipri, tvirta moteris ir vienišumas. Kaip tai susiję? Ar dažnai moterys, darančios karjerą, yra nelaimingos?
– Moteris gali atsiduoti vien tik karjerai, o realizuodama save per ją, manau, moteris tikrai gali būti laiminga, net ir neturėdama šalia vyro ar šeimos. Svarbu tik tai, kad ta karjera jai tikrai būtų priimtina, kad tai, ką ji daro, plauktų iš jos asmenybės vidaus – tik tada ji galės save realizuoti.
Moteris jaučiasi nesuprasta, neįvertinta ir jai būna skaudu, nes ji juk stengiasi, daro viską dėl šeimos, o vyras, jos supratimu, nedaro nieko. O dažnai jis nedaro tiesiog todėl, kad nežino, ką reikia daryti, galbūt jis net nenutuokia, kad moteris jaučiasi nelaiminga ar neįvertinta.
Ir šioje vietoje svarbu atskirti vienatvę nuo vienišumo, juk viena būdama moteris nebūtinai jausis vieniša. Dažna moteris net ir turėdama šeimą, vyrą, būdama santuokoje ar santykiuose jausis vienišesnė nei ta, kuri šių dalykų neturi.
Taip gali būti dėl to, kad santykiuose nėra artimo ryšio, kad pora atšalusi, jie atitolę vienas nuo kito ir nesikalba apie tai, kas jiems iš tikrųjų yra svarbu. Tokiuose santykiuose moteris jaučiasi nesuprasta, neįvertinta ir jai būna skaudu, nes ji juk stengiasi, daro viską dėl šeimos, o vyras, jos supratimu, nedaro nieko.
O dažnai jis nedaro tiesiog todėl, kad nežino, ką reikia daryti, galbūt jis net nenutuokia, kad moteris jaučiasi nelaiminga ar neįvertinta. Arba jeigu ir žino, tai nesupranta, kaip tai pakeisti ir ar apskritai ji priims tą pagalbą, meilę ir rūpestį.
Stipriai ir tvirtai moteriai priimti pagalbą tikrai gali būti sunku – juk ji kažkada galbūt dar vaikystėje nesąmoningai priėmė sprendimą nebūti silpna, dėl to ji bijos parodyti partneriui savo pažeidžiamumą, neatskleis savo baimių ir lūkesčių, ir dažnai negalės sukurti artimo ryšio. Todėl stipri moteris turi didesnę tikimybę jaustis vieniša ir nelaiminga artimuose santykiuose.
