– Tad ar įmanoma atpažinti, jog pyktis peržengia ribas?
– Kai norime suprasti, ar pyktis jau peržengia ribas, pirmiausia, naudinga savęs paklausti – o kas yra ta riba? Turbūt yra tekę išgirsti, kai pykstant sakoma: „Nebūk ožka/ožys; ko čia užsiraukei; negeras vaikas; jei būsi negeras/negera, atiduosiu dėdei/tetai/policininkui; toksiškas kolega ir pan.“ Šiuo atveju galime matyti, jog riba yra tam tikroje kultūroje, visuomenėje, šeimoje, darbovietėje ar kitoje grupėje priimti standartai bei (ne)rašytos taisyklės. Kalbant apie ribas, svarbus gali būti ir kitų gebėjimas priimti savo, kitų emocijas, tolerancija, turimi emocijų, konfliktų valdymo ar kiti įgūdžiai.
Visa tai įvertindami, numatydami pasekmes, galime padaryti skirtingas išvadas. Siekdami patenkinti turimus poreikius, galbūt pyktį užgniaušime, jo nereikšime ar, priešingai – vertinsime kaip būdą, padedantį įtvirtinti asmeninę poziciją. O galbūt, jausdamiesi saugiai reiškiant emocijas, stebėdami pozityvinius pavyzdžius ir patys pyktį reikšime konstruktyviai. Kiekvienas šių variantų susijęs su skirtinga patirtimis, tikslais, vertybėmis, įgūdžiais ir kt.
Tačiau apie peržengtas ribas mums gali signalizuoti pykčio – kaip vienos iš emocijų:
- dominavimas kitų emocijų atžvilgiu,
- staigūs emocijų pokyčiai,
- pykčio intensyvumas ir jo kontrolės ypatumai,
- trukmė laike (pvz. galbūt vis dar jaučiame pyktį seniai mirusiam žmogui)
- bei su pykčiu susijusios pasekmės (pvz. fiziniai negalavimai, nuolatiniai konfliktai, sunkumai atliekant įprastas veiklas, agresyvumas ir kt.).
– Kas yra pykčio priepuolis?
– Pykčio priepuolis – tai itin intensyvaus pykčio išraiška, lydima agresyvių žodžių ir veiksmų. Tokia pykčio išraiška dažnai būna staigi, pasikartojanti, sunkiai valdoma, nebūdinga įprastam žmogaus elgesiui bei neatitinkanti stimulo stiprumo.
Pykčio priepuolis taip pat gali būti lydimas ne tik prarastos savikontrolės jausmo, susijusio su noru ką nors sužeisti, sulaužyti, sugadinti, tačiau ir padažnėjusio širdies ritmo, skausmo krūtinėje, karščio ar šalčio pojūčio, galvos svaigimo, dusulio, drebulio, prakaitavimo, gailėjimosi dėl savo elgesio, kaltės jausmo, intensyvios baimės ar nerimo.
– Kas išprovokuoja tiek suaugusiųjų, tiek vaikų pykčio priepuolius?
– Norint kuo visapusiškiau suprasti galimas pykčio priežastis, pasitarnauti gali biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių pažinimas.
Pykčio priepuolio pasireiškimas gali būti susijęs su:
- įgimtais nervų sistemos ypatumais (paveldimumu),
- didesniu jautrumu,
- hormonų pokyčiais,
- sukrečiančiomis patirtimis,
- polinkiu į impulsyvumą,
- fizinės ir psichinės sveikatos problemomis (pvz. aktyvumo–dėmesio sutrikimu, depresija, bipoliniu sutrikimu, probleminiu alkoholio vartojimu ir kt.),
- įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis (stresu, santykiais su bendraamžiais, turimais įgūdžiais ar jų stoka) ir kt.
– Kokiais atvejais pyktis gali peraugti į agresiją?
– Pačia bendriausia prasme agresija – tai prieš kitą žmogų, gyvą ar negyvą objektą nukreiptas elgesys, kuriuo siekiama sužeisti, padaryti žalą. Taigi, pyktis, lydimas noro pakenkti, įskaudinti, atkeršyti, gerokai dažniau gali peraugti į agresiją, t.y. pyktis perauga į agresiją, kada emocija tampa tyčiniu verbaliniu ar fiziniu destruktyviu veiksmu.
Kita vertus, vargu ar galima rasti aiškią ribą, padedančią numatyti pykčio peraugimą į agresiją. Tačiau dažnai tokia tendencija siejama su bandymu apsiginti, išlaikyti asmeninę poziciją; fiziologiniais pokyčiais; fizinės ir / ar psichikos sveikatos sunkumais; psichiką veikiančių medžiagų vartojimu; alternatyvių pykčio raiškos būdų žinojimo / įvaldymo stoka; impulsyvumu; žema streso tolerancija; informacijos apie situaciją stoka, nepakankamu jos supratimu; elgesio pasekmių nenumatymu; pykčiui valdyti jau išeikvotais asmeniniais resursais; aiškių ribų, pagalbos stoka ir kt.
Pyktį valdyti gali tapti sudėtinga ir dėl supančios aplinkos bei jos keliamų reikalavimų. Tam tikroje aplinkoje pyktis ir agresija gali būti toleruojami ar vertinami kaip savaime suprantami (pvz. priklausymas tam tikrai bendraamžių grupei).
Pykčio intensyvumas taip pat gali didėti, nepatenkinant turimų poreikių, jaučiant, jog į juos nėra atsižvelgiama, jaučiant lėtinį stresą, imant manyti, jog turimų asmeninių resursų nebepakanka, norint įveikti kylančius iššūkius (pvz. santykių problemos, finansiniai sunkumai ir kt.).
– Kas geriau, „sveikiau“ – pyktį išsakyti ar visgi užgniaužti savyje?
– Gebėjimas reguliuoti emocijas apima (ne)sąmoningus, automatinius ar valingus procesus, susijusius su įvairiais įgūdžiais, strategijomis. Taigi, būtent dėl to, jog emocijų valdymas gali būti tiek sąmoningas ir valingas, tiek nesąmoningas ir automatinis, geriausių elgesio būdo pasirinkimas tampa ne visada lengvas.
Nuolatinis pykčio neigimas, užgniaužimas gali pasireikšti skrandžio, galvos skausmais, širdies ritmo sutrikimu ar kitais negalavimais, elgesio pokyčiais (pvz. alkoholio vartojimas, lošimas, persivalgymas ir kt.). Pykčio užgniaužimas gali neigiamai veikti ir tarpusavio santykius. Neišreiškiamą pyktį gali būti sunku atpažinti, pastebėti, tačiau jausmas, jog kažkas vyksta, gali trikdyti tiek patį žmogų, tiek aplinkinius.
Iš to galima daryti prielaidą, kad pykčio reiškimas yra naudingesnis. Tiesa, konstruktyvus pykčio reiškimas gali pasitarnauti labiau nei pykčio slopinimas. Tokiu atveju galima visapusiškiau įvertinti situaciją, geriau suprasti pykčio priežastis, kitų žmonių poziciją.
Iš to galima daryti prielaidą, kad pykčio reiškimas yra naudingesnis.
Asmeninių poreikių, minčių išsakymas kitiems suteikia galimybę mus geriau suprasti, todėl ir ateityje sumažinama pykčio, konfliktinių situacijų tikimybė. Deja, nekonstruktyviai reiškiamo pykčio atveju (pvz. šaukimas, kaltinimas, mušimas, aplinkos niokojimas ir pan.) gali atrodyti, jog elgesys naudingas dėl susikaupusios įtampos sumažinimo, vargu, ar ilgalaikėje perspektyvoje tai bus naudinga sveikatai bei tarpusavio santykiams.
Vis dėlto, kaip roges traukiame šaltuoju metų periodu, o plaukmenis – šiltuoju, taip pyktį reikšti ar užgniaužti naudingiausia atsižvelgiant į situaciją bei laiko perspektyvą, pvz. pyktį dėl partnerio elgesio gali būti nenaudinga reikšti pokylyje, tačiau naudinga aptarti grįžus namo.
Taigi, norint, jog pyktis mums labiau pasitarnautų nei pakenktų, svarbu atsižvelgti į situaciją bei trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Be to, ne mažiau svarbu sukurti, atrasti situaciją, kurioje pyktis ir jo reiškimo būdai galėtų būti priimami, suprantami be teisimo, kaltinimo ir galimybių jį reikšti konstruktyviau aptarimo.
– Ar įmanoma pyktį suvaldyti? Kokie būtų jūsų patarimai, kaip tai geriau padaryti.
– Pyktį tikrai galima suvaldyti, tačiau jo valdymas gali būti mažai efektyvus, nepakankamai atsižvelgiant į priežastis, trikdžius (pvz., patyčios, smurtas, atsisakymas spręsti santykių problemas, gydytis pasireiškiančias sveikatos problemas ir kt.). Tokiu atveju svarbus ne tik pykčio valdymas, tačiau ir jį sukeliančių priežasčių šalinimas.
Mokantis valdyti pyktį taip pat svarbu prisiminti, jog kaip nesimokome atėję į egzaminą, taip ir pykčiui suvaldyti iki jam pasireiškiant svarbu dėti nuolatines pastangas pažinti save ir mokytis įvairių įgūdžių.
1. Vienas iš efektyviausių būdų yra sportas, aktyvi veikla. Ir nėra taip svarbu, ar mes žaisime krepšinį, futbolą, lankysime šokius, ar rinksimės tai, kas mums priimtiniausia – fizinis aktyvumas tikrai pasitarnaus mūsų fizinei bei psichinei sveikatai.
2. Kai reikia pyktį valdyti čia ir dabar, pasitarnauti gali STOP įgūdis. Pajutus kylantį pyktį, galime mokytis save sustabdyti mintyse ar balsu tariant sau „stop“. Taip save sustabdžius, nutraukus pykčio srautą, atsiranda galimybė į situaciją pažvelgti naujai, t.y. atsiranda ir galimybė pasirinkti kitą reagavimo būdą.
3. Padėti gali ir vandens atsigėrimas, rankų pakišimas po šaltu vandeniu, veido prausimas šaltu vandeniu, ledo kubelių laikymas, saugios, ramios vietos radimas, dienos darbų ir tikslų peržiūra (pvz. galbūt pyktis kyla suprantant, jog planai ir lūkesčiai viršija galimybes visa tai atlikti).
4. Naudingų įgūdžių, tokių kaip konfliktų valdymo, problemų sprendimo, bei savivertės ugdymas.
5. Pyktį ir savo reakcijas taip pat galime valdyti kvėpavimo pagalba. Dėmesys kvėpavimui gali atrodyti toks paprastas pykčio valdymo variantas, jog gali būti abejojama jo nauda. Tačiau būtent kvėpavimas yra tas „įrankis“, kuris visada yra su mumis ir leidžia bet kokiomis aplinkybės dėmesį nukreipti į įkvėpimą ir iškvėpimą pasirinktu tempu. Gilesniam savęs pažinimui ir pykčio bei kitų emocijų valdymui labai naudingos ir kitos dėmesingo įsisąmoninimo praktikos.
6. Be to, manau, jog geriausiai valdyti emocijas mums padeda tie būdai ir priemonės, kurios geriausiai tuo metu atliepia turimą poreikį. Todėl jaučiant pyktį ar jo intensyvumui sumažėjus, galima savęs paklausti – o ko man dabar reikia? Galbūt tai bus noras pabūti vienam, miegas, pokalbis su artimu žmogumi ir kt. Ir gali būti, jog toks klausimas pratęs pyktį dėl atsakymo, kad šiuo metu man reikia meilės, supratimo, atjautos ar kitų dalykų.
Tačiau tada savęs galima paklausti – o kaip tai galiu pajusti tomis sąlygomis, kurias dabar turiu? O gal galiu kažkam paskambinti, kažkur išeiti ar įsitraukti į savanorystę? Gali būti, jog tokie klausimai sau ne tik pasitarnaus pykčio situacijoje, tačiau padės ir geriau save pažinti, atpažįstant bei įvardinant pykčio siunčiamas žinutes, kitų emocijų buvimą.
Dėl to svarbu mokytis priimti save su atjauta, pripažįstant, jog pyktis taip pat yra dalis manęs. Tai pripažinus, galbūt pyktį vis rečiau matysime kaip priešą, kurį reikia valdyti ir kontroliuoti, ir imsime į jį žvelgti kaip į žinios apie savo poreikius ir geriausių jų patenkinimo būdų paieškos nešėją.
Svarbu mokytis priimti save su atjauta, pripažįstant, jog pyktis taip pat yra dalis manęs.
Galiausiai, labai svarbu stabtelėti ir pasidžiaugti savo pasiekimais, kartu prisimenant, jog kai kurie pokyčiai reikalauja laiko ir pastangų, ieškant bei atrandant efektyviausius pagalbos sau būdus.
– Kokiais atvejais reikėtų ieškoti psichologo pagalbos?
– Į specialistą, manau, vertinga kreiptis visada, kai tik kyla mintis, jog galbūt būtų verta su juo pasikonsultuoti. Gali būti, jog pastarasis laikotarpis nebuvo lengvas, kilo daugybė emocijų, iššūkių. Net ir vienas sutikimas gali būti naudingas, prisimenant savo stipriąsias puses, įsivertinant turimus resursus.
Specialisto pagalbos poreikį taip pat gali padėti įsivertinti tokie aspektai, kaip pykčio momentų dažnis, pykčio intensyvumas ir jo valdymas, trukmė bei pasekmės. Taigi, jei pyktis kitų emocijų kontekste yra dominuojantis, besitęsiantis, trikdantis savijautą, kasdienę veiklą bei keliantis tarpusavio santykių sunkumus – specialisto pagalba galėtų būti naudinga.
