„Jis kyla automatiškai, instinktyviai, ir jo paskirtis yra skatinti kovą dėl išlikimo. Kaip, pavyzdžiui, baimė skatina pasitraukimą iš pavojingos situacijos, taip pyktis gali motyvuoti, mobilizuoti psichologinius išteklius. Kaip kartais sakoma – iš to pykčio kalnus nuversčiau!“ – interviu LRT radijui sako psichologė.
Kita vertus, ji pabrėžia, kad yra svarbu saikinga pykčio dozė. „Jeigu adekvatus pykčio kiekis mums padeda, tai per didelis kiekis yra destruktyvus“, – akcentuoja G.Vilcinienė. Anot jos, savo pyktį reikia gerbti kaip teisėtą asmenybės dalį, bet leisti jam per daug reikštis – nevalia. Ji primena Benedicto de Spinozos žodžius: „Pyktis – blogas patarėjas.“
Savo pyktį reikia gerbti kaip teisėtą asmenybės dalį, bet leisti jam per daug reikštis – nevalia.
– Kas kaltas dėl to, kad pykstame: mes patys, aplinkiniai žmonės ar situacijos? Šiaip jau esame linkę kaltinti kitus, aplinką.
– Klausimas taip ir skamba: „Kas kaltas, kad mes pykstame?“ Jei norime kažką kaltinti, tai, ko gero, jau dėl kažko pikta. Gal pykstame dėl to, kad tenka pykti. Galbūt norėtume būti laisvi nuo to, tiesiog laimingi žmonės. O tenka pripažinti, kad pykstame, yra tokia emocija.
Tai į šitą klausimą, kas kaltas, atsakyčiau taip – mes pykstame dėl to, kad tokia žmogaus prigimtis. Mums būdingos emocijos, ir viena iš jų yra pyktis. O emocijos atsirado per evoliuciją, jos padėjo išgyventi ir toliau padeda prisitaikyti ir išlikti.
Tačiau mane gąsdina pykčio perteklius, nes, jei jo – per daug, tai tikrai ardo mūsų pusiausvyrą, harmoniją, lyg užnuodija mūsų erdvę. Tada pyktis ne padeda išlikti ar pritaikyti, o gali tapti destrukcijos, demoralizacijos įrankiu.
Jeigu kažko jau per daug pikta, tai gal ir tie aplinkiniai mumis manipuliuoja. O gal ir situacijos yra per sunkios, pernelyg žeidžiančios. Visi mes prisidedame prie to pykčio.
– Užsiminėte, kad pyktis padeda mums išlikti. Kaip?
– Kaip ir visos emocijos. Visos jos yra skirtos tam, kad galėtume įvertinti savo santykį su aplinka ir savimi. Žodžiu, emocijos signalizuoja, kas vyksta, kaip mums reaguoti. Emocijos mums duotos tam, kad prisitaikytume, išgyventume, reaguotume. Pyktis yra viena pagrindinių emocijų – šalia baimės, liūdesio, džiaugsmo, pasibjaurėjimo, smalsumo. Todėl emocijos yra labai svarbios ir reikalingos. Šiaip turėtume jas gerbti ir į jas atsižvelgti.
Kol jos yra sveikos ir adekvačios, žinoma, neperdėtos, neliguistos, pykstame, kai kažkas mus žeidžia čia ir dabar. Jei mums kyla pyktis, gal kažkas mums trukdo siekti tikslų ar tenkinti poreikius, o gal kažkas nepaiso mūsų, gal nuvertina, o gal kitokiais būdais skriaudžia, gal susiduriame su neteisybe ar išdavyste. Taigi pyktis gali būti kaip subjektyvi, stipri emocinė reakcija į neteisingą elgesį su mumis.
Emocijos mums duotos tam, kad prisitaikytume, išgyventume, reaguotume. Pyktis yra viena pagrindinių emocijų – šalia baimės, liūdesio, džiaugsmo, pasibjaurėjimo, smalsumo.
– Tai iš tiesų po pykčiu slepiasi jautrūs dalykai?
– Na atrodo, kad pyktis irgi yra reikalingas signalas mums, kad įvertintume padėtį: ir kur mes dalyvaujame, ir kas čia vyksta. Jis kyla automatiškai, instinktyviai, ir jo paskirtis yra skatinti kovą dėl išlikimo. Kaip, pavyzdžiui, baimė skatina pasitraukimą iš pavojingos situacijos, taip pyktis gali motyvuoti, mobilizuoti psichologinius išteklius. Kaip kartais sakoma – iš to pykčio kalnus nuversčiau! Tai tokia energija atsispindi.
– Kita vertus, kaip pyktis padeda išlikti, tarkime, kelyje, rizikingai vairuojant, pykstant ant kitų eismo dalyvių arba aprėkus kasininkę parduotuvėje prieš ilgąjį savaitgalį? To pykčio aplinkoje galime justi labai daug. Tokios situacijos mums pavojaus nekelia, jos nėra jau tokios neteisingos, kad asmeniškai galėtume jas priimti ir supykti taip smarkiai – dėl kitų eismo dalyvių ar dėl spūsčių, eilių parduotuvėje.
– Na, įdomi tema tos eismo spūstys. Ir ji, sakyčiau, simboliška. Iš esmės eismas automobiliais yra pavojingas gyvybei. Iš tikrųjų, dalyvaudami eismo procese, nesame absoliučiai saugūs, ir mūsų instinktai turėtų būti mobilizuoti. Tai yra toks kaip ir modelis – kovos už būvį.
Yra vairuotojų, kurie mėgsta aplenkti kitus arba išreikšti kažkokią tiesioginę agresiją, rodyti visokius ženklus. Visokių istorijų būna, kai prirodo ženklų, o paskui tą vairuotoją pagauna ir primuša kiti vairuotojai. Tai yra tokia erdvė, kur iš tikro liejasi agresija. Ir ji tikrai perdėta ir nereikalinga.
Yra vairuotojų, kurie mėgsta aplenkti kitus arba išreikšti kažkokią tiesioginę agresiją, rodyti visokius ženklus. Visokių istorijų būna, kai prirodo ženklų, o paskui tą vairuotoją pagauna ir primuša kiti vairuotojai.
Manyčiau, kad yra labai svarbu dozė. Jei nedidelis kiekis yra vaistas, bet ko, net ir alkoholio, tai per didelis, nežabotas kiekis yra nuodas. Lygiai taip pat ir su tuo pykčiu bei agresija: jeigu adekvatus kiekis mums padeda, tai per didelis kiekis yra destruktyvus.
– Užsiminėte apie destruktyvią pykčio galią. Pakalbėkime apie ją plačiau. Visi žinome tokią pykčio išraišką, kaip lėkščių mėtymą, tačiau egzistuoja gerokai daugiau ir gerokai subtilesnių pykčio išraiškos būdų, ne tik mėtantis lėkštėmis, kelyje rodant įvairius ženklus ar ką nors plūstant. Kas yra pasyvi agresija? Kaip ji pasireiškia? Kaip pyktį išreiškiame netiesiogiai?
– Pyktį galima išreikšti ir aktyviai ir pasyviai. Išoriškai pyktį atspindi mimika, kalbant apie pykčio pasireiškimo būdą. Galime čia prisiminti liaudies patarlę – pyktis kenkia grožiui. Pykstant veidas yra nesimpatiškas, atgrasus. Tai – santūrus jo apsireiškimas mimikoje.
Tačiau yra dar vienas dalykas. Kaip ir visos emocijos, taip ir pyktis turi savo fiziologinę dalį. Kai supykstame, padažnėja pulsas, išsiskiria energijos hormonai – noradrenalinas, adrenalinas, gali pakilti kraujospūdis, pakinta širdies darbas.
– Kai žmogus susijaudinęs, jo kūno kalba spinduliuoja neigiamą išgyvenimą.
– Taip, jis spinduliuoja tai į išorę, ir kitiems gal tai net – nemalonu, juos gąsdina. Bet svarbiausia, kad jo organizmas taip reaguoja, ir tai jau yra destruktyvu.
Šiek tiek streso mus mobilizuoja, bet ilgai trunkantis ir per didelis stresas mus pradeda alinti, varginti ir ardyti. Jei pykčio yra daug ir jei jis ilgą laiką slopinamas, blogėja bendra sveikatos būklė, vystosi vadinamoji psichosomatika. Tradiciškai su neišreikšto pykčio problema siejamos tulžies, kepenų ligos.
– Žodžiu, tai tiesiogiai veikia ir sveikatą. Paskambinęs LRT radijo klausytojas sako, kad pyktis išryškina santykius. Ką apie tai manote Jūs?
– Manyčiau, kad pyktis yra gyva emocija, kuri mums gali daug ką pasakyti. Na, pavyzdžiui, jeigu mus kažkas pykdo, žeidžia, nervina, galime reflektuoti. Mes galime žiūrėti, kas vyksta, kas mus čia žeidžia, kaip žeidžia, kodėl žeidžia.
Šiek tiek streso mus mobilizuoja, bet ilgai trunkantis ir per didelis stresas mus pradeda alinti, varginti ir ardyti. Jei pykčio yra daug ir jei jis ilgą laiką slopinamas, blogėja bendra sveikatos būklė, vystosi vadinamoji psichosomatika.
– Galų gale, galima save geriau pažinti?
– Įvertinti, ko norime, ar norime teisingai. Jei, pavyzdžiui, norime, kad būtume „pasaulio bamba“ ir visi kiti mums tarnautų, būsime amžinai įsižeidę ir supykę, kad taip nevyksta.
Taigi, patyrinėję savo pyktį, kad ir su specialisto pagalba, galime susivokti, kodėl mums tenka nuolatos pykti. Iš tikro, truputį pakeitus savo santykį, galima to tiesiog atsisakyti.
– Kokie yra būdai tvarkytis su savo pykčiu? Kaip jį suvaldyti?
– Valdant pyktį, mums labai svarbu mokėti nusiraminti, mokėti nuslūgti. Nepasiduoti tam, kad kažkas mus skatina pasielgti blogai ir dar paskui jaustis blogai dėl savo blogo elgesio. Galbūt kažkas su mumis elgiasi pasyviai agresyviai, piktnaudžiauja savo jėga ar pastato mus į žeminančią padėtį. Tai yra iššūkis – kaip valdytis, nurimti.
Suaugęs žmogus ilgainiui išmoksta ne tik susijaudinti ir reaguoti, bet ir nurimti bei nuslūgti. Tai yra vienas iš didelių darbo su savimi tikslų, taip pat ir psichoterapijoje. Turime visokių psichologinių gynybinių mechanizmų ir juos vystome, stipriname, kad būtume atsparesni toms frustracijoms, stresams. Galbūt yra per didelis negatyvių vertinimų srautas viešojoje erdvėje, galbūt tos negatyvios informacijos, su neigiamu atspalviu, yra daugokai.
– Tarsi esame ja maitinami ir natūraliai mintame patys.
– Vėlgi, tvarkantis su tomis neigiamomis emocijomis ir neigiamais išgyvenimais, mums labai aktualu mokėti tiksliai vertinti dalykus, realybę, žmones, save. Vienas iš tokių gerų mechanizmų yra žinios, savęs pažinimas, pasaulio pažinimas, žinojimas, kas iš tikrųjų vyksta, kas, kaip elgiasi ir kaip tai mus veikia.
Jei pulsime kažką aktyviai veikti, šnekėti ar tvarkyti labai įtūžę, greičiausiai tai nebus išmintingiausias sprendimas.
– Kaip reaguoti, išgirdus pasakymą „nepyk“?
– Draudžiama reaguoti arba reikia susitvarkyti su savo jausmais. Bet kuris receptas, kuris padeda gerai jaustis ir susitvarkyti, yra mūsų receptas, kurį mes atradome.
Agatha Christie yra sugalvojusi visokių gerų receptų. Pavyzdžiui, ji teigia, kad protingi žmonės neįsižeidžia, jie daro išvadas. Mes galime reaguoti labai emocionaliai, supykti, įsižeisti, bet galime reaguoti ir racionaliai – šalčiau.
– O kaip išvengti pykčio slopinimo? Juk egzistuoja ir toks dalykas. Turbūt pykčio slopinimas gali turėti mums neigiamų pasekmių, kai, tarkime, išoriškai išliekame mandagūs ir jautrūs, bet viduje tiesiog verdame ir to neišreiškiame, nuslopiname, kažkur giliai nugrūdame.
– Kalbėjau apie tuos fiziologinius pokyčius, kurie vyksta organizme. Vyksta intensyvios reakcijos. Jei išoriškai jų visiškai neparodome ir jas užspaudžiame, tai vyksta viduje. Jei tai vyksta ilgai, tai pradeda veikti organizmo sveikatą. Dėl to slopinti pyktį nėra gerai.
Be to, man, kaip psichoterapeutei, tenka susidurti su tokiu dalyku, kaip depresija dėl užslopintos agresijos. Jei ilgą laiką „praryjame“ pyktį ir nukreipiame jį į save, organizmas pradeda gintis. Tai virsta į depresijas, sulėtėjimą, nes tai yra mums nesveika.
– Kaip elgtis su kilusiu pykčiu, kai jau jaučiame, kad jis mus užvaldo? Kaip elgtis su kylančia pykčio emocija?
– Apskritai savo pyktį reikia gerbti kaip teisėtą mūsų asmenybės dalį. Bet per daug valios jam duoti – nevalia. Jei jaučiame, kad pyktis kyla, kunkuliuojame, pirmiausia būtų gerai, kad pasitelktume savo sugebėjimus nuslūgti ir nurimti, nes, kaip sakė B. de Spinoza, pyktis – blogas patarėjas. Jei pulsime kažką aktyviai veikti, šnekėti ar tvarkyti labai įtūžę, greičiausiai tai nebus išmintingiausias sprendimas.
Pirmiausia reikėtų ramiai pakvėpuoti, nuslūgti, pasistengti šiek tiek atlėgti. O tada jau galvoti, kas taip žeidžia, kas vyksta, kodėl yra taip. Reikia susivokti ir suprasti. Kaip sakoma, geriausias konfliktas yra neįvykęs konfliktas. Išmintingiausias žmogus yra tada, kai nėra pervargęs, išsekęs. Rytas už vakarą protingesnis. Taigi reikia gerai išsimiegoti, ir viskas pasirodys šiek tiek ramiau.
