Tai klausimai, kuriuos sau užduoda vienaip ar kitaip su savižudybe susidūrę žmonės. Deja, atsakymai į juos niekad nebūna vienareikšmiai.
Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymo centro konsultantė, socialinių mokslų daktarė ir Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja dr. Vaiva Klimaitė skatina atminti, kad pagalba į savižudybę linkusiam asmeniui ne visada būna tinkama ir kartais ji gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
„Yra du pagrindiniai veiksniai, kuomet toji pagalba tampa ta, kuri nepadeda. Visų pirma – tai klaidingi stereotipai bei mitai apie savižudybes ir apie gedulą, antra – žinių trūkumas, dėl ko artimieji dažnai netinkamai sureaguoja“, – atviroje VU Filosofijos fakulteto organizuotoje paskaitoje dėstė psichologė V. Klimaitė.
Savižudybė: mitai ir tiesa
Specialistė, remdamasi savo pacientų istorijomis ir jų patirtimi, paskaitos metu pristatė ir labiausiai paplitusius mitus bei klaidingus įsitikinimus apie savižudybę.
Mitas: dėl artimojo savižudybės visada kažkas kaltas. Netiesa. Vienam žmogui atsakomybės už artimojo savižudybę priskirti tikrai negalima. Žmonės nusižudyti bando tada, kai juos užgraužia nevilties ir naštos kančia, kuri gali kilti dėl daug labai įvairių priežasčių ir niekada – dėl vienos priežasties atskirai. Tai priežasčių visuma, kuri žmogų pradeda pernelyg slėgti. Kartais sakoma – „jis nusižudė dėl to, kad jį atleido iš darbo“, ne, tačiau tas atleidimas iš darbo galbūt buvo paskutinis lašas.
Mitas: nusižudo tik silpni žmonės. Jokiu būdu ne. Tokį kelią pasirinkę žmonės nėra nei silpni, nei stiprūs, jie yra tie, kurie patiria didelę kančią.
Mitas: nusižudo tik sergantys psichikos sutrikimais. Tikrai ne. Pažvelgus į įvairių šalių statistikos duomenis, psichikos sutrikimai, ypač depresija, gali tapti vienu iš veiksnių, tačiau jie tikrai nėra pagrindiniai ir vieninteliai.
Mitas: jei žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti. Tikrai galima padėti. Jei žmogus svarsto apie savižudybę, vadinasi, jis turi kažkokių problemų ar didelių sunkumų, ir jam pradžioj galbūt padėtų jau vien galimybė pasidalyti tomis problemomis ir išsikalbėti. Artimiesiems nederėtų prisiimti bejėgiškumo pozicijos manant, kad iš šios situacijos jokios išeities nėra – tai gali būti labai žalinga kenčiančiam asmeniui.
Mitas: gyvenime būna situacijų, kai savižudybė yra vienintelė išeitis. Tai irgi netiesa, nors kai žmogų apima savižudybės krizė, jis kitų išeičių tikrai nemato. Tai vadinamasis „tunelio efektas“, kuomet žmogui galvoje sukasi tik viena mintis, ir į savižudybę linkusiam asmeniui tikrai neveikia tokia parama ar pasakymai, kaip „pažiūrėk, gyvenimas gražus“ ar „lauke saulė šviečia“ ir panašiai. Tačiau jei šiam žmogui yra suteikiama profesionali pagalba, jis galiausiai pradeda žvelgti plačiau ir supranta, kad savižudybė tikrai nėra vienintelė išeitis.
Mitas: jei žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi, jis iš tikrųjų nori mirti. Iš dalies tai tiesa – žmogui apsisprendus nusižudyti, dalis jo iš tikrųjų nori mirti, tačiau kita jo dalis – nori gyventi ir jis tai, kad ir netiesiogiai, praneša ieškodamas pagalbos, kreipdamasis į artimuosius. Išties pastebima, kad žmogus, galvojantis apie savižudybę, vienaip ar kitaip apie ją kam nors užsimena, vadinasi, kažkuri jo dalis tikrai nori gyventi – ši ambivalencija yra labai ryški, ir tai vienas svarbiausių bruožų.
Tarp tų, kurie daug kalba apie savižudybę, tikrai yra daug tokių, kurie iš tiesų nusižudo, todėl bet kuriuo atveju į šias kalbas reikia atkreipti dėmesį ir nenurašyti jų kaip „eilinės manipuliacijos“
Mitas: klausimas apie savižudybę žmogų gali dar labiau paskatinti nusižudyti. „Tiesa yra visiškai priešinga – dažnai iš savo klientų išgirstu, kad šis klausimas juos kaip tik išlaisvino. Tarsi jiems pagaliau tapo „legalu“ kalbėti apie savo ketinimus. Juk pačiam ateiti pas artimąjį ir, tarkime, sėdint prie pietų stalo pasakyti „Žinai, aš galvoju nusižudyti“, yra neįtikėtinai sunku ar net neįmanoma, nes niekad nežinai, kaip artimieji į tai reaguos ir ar jie apskritai pasiruošę tai išgirsti. Visiškai kita situacija, kuomet to paklausia pats artimasis“, – paskaitoje dėmesį atkreipė psichologė.
Mitas: žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, niekad ir nenusižudo. Tarp tų, kurie daug kalba apie savižudybę, tikrai yra daug tokių, kurie iš tiesų nusižudo, todėl bet kuriuo atveju į šias kalbas reikia atkreipti dėmesį ir nenurašyti jų kaip „eilinės manipuliacijos“ ar tuščių grasinimų. Jei žmogus kalba apie tokį dalyką, tai jau pirmas signalas, kad jį kažkas slegia – gerai besijaučiantis žmogus apie savižudybę neužsimena.
Mitas: negalima kalbėti apie sunkius savo išgyvenimus, nes kitus tai apkrauna. Apie tai kalbėti reikia, net jei tai ir apkrauna kitus. Be to, kuo remdamiesi darome prielaidą, kad aplinkinius tai tikrai apkraus?
Mitas: savo sunkumus reikia išgyventi vienam. Anot psichologės, mūsų visuomenėje toks įsitikinimas yra itin gajus, tačiau tai didelė klaida – viską išgyventi vienam kartais gali būti pernelyg sunku, o pagalba, kad ir nedidelė, gali labai stipriai padėti, tik reikia nebijoti jos paprašyti. Vengimas kalbėti apie savo problemas gali nuvesti į saviizoliaciją, o tai tik dar labiau apsunkins savijautą.
Būtinoji pagalba – tolerancija ir supratimas
„Visi išvardyti klaidingi mitai ir įsitikinimai, kurių yra tikrai dar daugiau, turi labai didelę įtaką mūsų reakcijoms išgirdus, kad artimas žmogus svarsto apie savižudybę, todėl labai svarbu juos sulaužyti ir keisti savo požiūrį.
Svarbu galvoti apie netektį, analizuoti savo jausmus, bet svarbu ir išmokti nuo viso to bent trumpam atsitraukti – tik lankstus perėjimas nuo netekties išgyvenimo iki atsitraukimo ir atgal yra tai, kas galiausiai gali padėti atsitiesti ir atkurti savo sulūžusią gyvenimo kokybę, – tikino V.Klimaitė.
Lygiai tiek pat svarbu ir suprasti, ką išgyvena apie savižudybę svarstantis artimasis arba tas, kurio gyvenimą jau sukrėtė ši tragedija, todėl vertėtų atkreipti dėmesį ir į šiuos punktus“, – vardyti, ką išgyvena savižudybės tragedijos paveikti asmenys bei kaip jiems padėti, pradėjo psichologė:
Paties mintys apie savižudybę arba artimojo netektis paveikia labai daug gyvenimo sričių. Tai labai stipriai paveikia savijautą – žmogui tarsi sugriūna visas pasaulis, pašlyja jo santykiai, pakinta požiūris, gyvenimo kokybė. Jo pasaulis tampa visiškai kitoks nei buvo prieš tai – jis užsidaro, nenori niekur eiti ar apie tai kalbėti. Labai svarbu atsižvelgti į tokį savižudybės poveikį ir pademonstruoti didelę toleranciją, suprasti, kad tiek bandžiusiojo, tiek svarstančiojo ar netektį išgyvenusių artimųjų elgesys gali tapti chaotiškas, prieštaringas, ambivalentiškas.
Svarbu būti šalia. Patyrusieji mylimo žmogaus netektį ar žmonės, kurie bandė nusižudyti, tikina, kad svarbiausia po to jiems buvo turėti, į ką atsiremti ir net nebūtinai kalbėti – užtekdavo vien žinojimo, kad kažkas yra šalia. Dažnai mąstantiems apie savižudybę gali būti sunku apie tai kalbėti, tačiau apsauginiu veiksniu jiems gali tapti jau pats žinojimas, kad prireikus jie turi į ką kreiptis.
Kaip padėti su savižudybe susidūrusiems asmenims?
Anot psichologės, nepaprastai svarbi yra emocinė pagalba, supratimas, leidimas šnekėti arba leidimas nesišnekėti, priklausomai nuo to, ko tam žmogui reikia.
Padėkite atsitraukti nuo minčių. „Gera pagalba gali būti ir paskatinimas šiek tiek atsitraukti nuo savo minčių, kuomet žmogus yra labai stipriai paskendęs jose. Tai esminis dalykas, kurį turėtų žinoti tiek su gedulu susidūrę asmenys, tiek ir norintys jiems padėti – lygiai tiek pat, kiek svarbu yra galvoti apie netektį, analizuoti savo jausmus, tiek svarbu ir išmokti nuo viso to bent trumpam atsitraukti – tik lankstus perėjimas nuo netekties išgyvenimo iki atsitraukimo ir atgal yra tai, kas galiausiai gali padėti atsitiesti ir atkurti savo sulūžusią gyvenimo kokybę“, – tikino V.Klimaitė.
Toleruokite prieštaringus kenčiančiojo jausmus. Su savižudybe susidūrusių asmenų jausmai ir poreikiai, psichologės tikinimu, gali būti labai prieštaringi – vieną akimirką jie gali norėti kalbėtis, o kitą – nepratars nė žodžio. Toleruoti reikėtų ir krizę išgyvenančio žmogaus padidėjusį jautrumą, dirglumą ar abejingumą. Psichologė skatina nepriimti to asmeniškai ir suprasti, kad taip žmogus tiesiog bando susidoroti su juntamu skausmu.
Padėkite paleisti juntamą pyktį ir kaltę. „Itin dažnos emocijos, kurias jaučia nusižudžiusio žmogaus artimieji, yra pyktis bei kaltė. Labai dažnai pyktis būna neįsisąmonintas ir užslopintas, nes juk atrodo, kad kaip ir negali pykti ant žmogaus, kuris nusižudė... Iš tiesų pykti galima, ir tai yra visiškai natūralu. Juk savižudybės atveju tas žmogus, kuris nusižudė, vienu metu buvo ir auka, ir agresorius – jis ir tas, kuris nukentėjo, ir tas, kuris nužudė, taigi aišku, kad tai kelia prieštaringus jausmus. Todėl labai svarbu pyktį jaučiančiam žmogui padėti šią emociją tinkamai išjausti ir ją paleisti, o ne laikyti savyje“, – pataria psichologė.
Labai dažnai pyktis būna neįsisąmonintas ir užslopintas, nes juk atrodo, kad kaip ir negali pykti ant žmogaus, kuris nusižudė... Iš tiesų, psichologės tikinimu, pykti galima, ir tai yra visiškai natūralu.
Anot jos, gedintiesiems taip pat būdingas ir kaltės jausmas. Neretai būtent dėl šio jausmo kartais net aklai ieškoma konkrečių artimojo savižudybės priežasčių, mat jos tarsi padeda sumažinti savo paties juntamą kaltę.
„Labai svarbu atsiminti ir tai, kad tada, kai įvyksta savižudybė, nors to žmogaus jau ir nebėra, tačiau santykis su nusižudžiusiu žmogumi niekur taip greitai nedingsta. Jis išlieka dar kurį laiką, todėl gedinčiajam gali būti reikšmingi įvairūs ritualai, prisiminimai, nusižudžiusiojo daiktai. Svarbu suprasti ir šiuos gedinčiojo potyrius, nes tik taip jis gali palaipsniui atsiskirti nuo prarasto artimojo. Tai natūralu ir tai gali trukti labai skirtingą laiko tarpą“, – dėmesį atkreipti skatina psichologė.
Ko negalima ir ką reikia sakyti?
Anot psichologės, tiek norint palaikyti artimojo netektį išgyvenusį žmogų, tiek ir tą, kuris bandė nusižudyti, labai svarbu atkreipti dėmesį į savo žodžius, mat neretai neapgalvota frazė šio žmogaus savijautą gali gerokai pabloginti. Būtent dėl to specialistė skatina stengtis kuo mažiau vartoti tokias frazes kaip, pavyzdžiui:
- „Neverk, susiimk“;
- „Tu čia nuolat pergyveni, tai eik kokią knygą paskaityk“;
- „Galvoji apie savižudybę? Taigi nustok“;
- „Pats dėl to kaltas/pats čia sau problemų prisidarei“;
- „Viskas gerai“;
- „Tuoj praeis“;
- „Pamiršk/gana liūdėti“;
- „Gerai, kad taip įvyko“.
Ir vietoje jų verčiau jau demonstruoti palaikymą, toleranciją bei supratimą vartojant tokias frazes, kaip pavyzdžiui:
- „Suprantu, kad tau sunku“;
- „Nuoširdžiai tave užjaučiu. Man labai gaila“;
- „Kaip tu jautiesi?“;
- „Aš esu šalia“.
- „Gal galiu kuo padėti?“ – anot psichologės, tai esminis klausimas, kurio reikėtų nebijoti užduoti, mat tik pats žmogus geriausiai žinos, kokios pagalbos jam reikia.
