15min pokalbis su V.Šap – apie baimę kalbėtis, apie rizikas ir ženklus, kuriuos siunčia susiduriantieji su įvairiais sunkumais.
– Valija, taip jau nutiko, kad kalbamės konferencijos, kuri vyks Kaune, išvakarėse. Apie ką joje kalbėsitės?
– Tai bus antrasis praktikų forumas, kurį organizuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kartu su Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuru. Jo tikslas – sukviesti praktikus iš visos Lietuvos, kad jie galėtų pasidalinti patirtimi, kaip jiems sekasi spręsti savižudybių problemą, padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia, kurie kenčia, yra savižudybės rizikoje.
Praėjusiais metais konferencija buvo skirta konkrečiai savižudybių problemos apžvalgai, šiais metais tema yra priklausomybės ir savižudybės. O ryšys yra labai glaudus.
– Kokia situacija šiuo metu, jei kalbėtume skaičiais? Ji keičiasi?
– Taip, keičiasi. Skaičiai mažėja. Jei anksčiau per metus būdavo fiksuojama apie 1000 savižudybių, tai pernai, Higienos instituto duomenimis, yra apie 740 atvejų. Bet tai vis tiek yra daug.
Tačiau skaičiai taip pat rodo, kad daug programų, iniciatyvų, kurios įgyvendintos, duoda rezultatus.
– Kalbėdama apie šių metų konferencijos temą sakėte, kad priklausomybės ir savižudybės yra susiję. Kokios dar yra rizikos grupės?
– Jau ne vienerius metus statistika rodo, kad savižudybės grėsmėje dažniau yra vyrai. Jie nusižudo dažniau, jie vis dar vangiau kreipiasi pagalbos. Tai yra 40–55 metų amžiaus, dažniau gyvenantys kaimo vietovėje vyrai.
Jau ne vienerius metus statistika rodo, kad savižudybės grėsmėje dažniau yra vyrai.
Kalbėdamiesi su nusižudžiusiųjų artimaisiais, atlikdami nusižudžiusiųjų psichosocialines autopsijas matome, kad rizika atsiranda tada, kai žmonės sužino apie sunkią ligą, apie sveikatos būklės pablogėjimą.
Pavyzdžiui, kai žmogus sužino, kad serga onkologine liga, jis iš karto negauna psichologo pagalbos. Žmogui yra pranešama, kad jam diagnozuota onkologinė liga ir jis išleidžiamas namo su diagnoze. Neretai jis išleidžiamas laukti eilėje, kada pateks pas medikus, o čia ir dabar psichologinės pagalbos nėra.
Mūsų patirtis rodo, kad galimai ne visos senų žmonių savižudybės yra užfiksuotos. Dabar statistikoje jau atsiranda senyvų žmonių savižudybės, kurių anksčiau nebuvo.
– Kodėl?
– Todėl, kad Lietuvoje pati savižudybės problema yra labai stigmatizuota, kalbėti apie tai yra gėda. Jei šeimoje nusižudo artimasis, yra stengiamasi apie tai nekalbėti, nuslėpti.
Žinoma, jauno žmogaus savižudybę nuslėpti yra sunkiau, jaunų žmonių mirties aplinkybės tiriamos atidžiau. Nors ir tai sunku pasakyti, kiek savižudybių yra po nelaimingų atsitikimų priedanga, po autoįvykių, paskendimų priedangomis.
Senyvi žmonės kenčia skausmus, jie bijo, kad jų lėtinės ligos vieną dieną padarys tuos žmones priklausomais nuo kitų. Jie bijo tokie būti, bijo skausmo, bijo vienišos senatvės.
Atvirai pasikalbėjus su senyvais žmonėmis ne vienas jų sako, kad atėjus dienai, kai jis negalės pats apie save susitvarkyti, pats savęs apsitarnauti, jis tiesiog nusižudys.
– Ne kartą viešoje erdvėje, žiniasklaidoje teko skaityti, kai nusižudo, regis, sėkmingi žmonės.
– Man atmintyje iškyla tai, ką mes pastebėjome per mokslinį tyrimą, kalbėdamiesi su nusižudžiusiųjų artimaisiais. Nemaža dalis artimųjų, pradėję savo pasakojimą, sakydavo: mūsų artimojo savižudybė buvo vienas iš tų atvejų, kai jis nusižudė nei iš šio, nei iš to, nes nebuvo jokios priežasties.
Mes, kurie esame praktikai, suprantame, kad taip nebūna. Žmogus nenusižudo be priežasties, kad paprastai tai yra procesas, kuris tęsiasi neretai ir ne mėnesį, ir ne du, ir ne penkis.
Žmogus nenusižudo be priežasties, kad paprastai tai yra procesas, kuris tęsiasi neretai ir ne mėnesį, ir ne du, ir ne penkis.
Kai pradedame kalbėtis, pateikiame klausimus ir visada atsekame, koks buvo procesas. Ir tada pats artimasis pradeda suprasti, kas vyko to žmogaus gyvenime.
Natūralu, kad artimiesiems be specialisto pagalbos tą suprasti sunku. Tai būna kažkokia traumuojanti patirtis, artimųjų netektys vaikystėje ar paauglystėje, patirtas įvairių rūšių smurtas, buvo nusižudę artimieji ir žmonės negavo jokios pagalbos. Jie net ir 10 metų gyvena su ta trauma, nes patys negeba su ja susidoroti. Nėra pagalbos, ji nėra siūloma, ji nėra prieinama.
Ir jei paskutiniaisiais metais yra ženkliai didesnė tikimybė, kad žmogus gaus pagalbą, tai prieš 10 metų, prieš penkerius metus tai nebuvo taip paprasta, ypač regionuose.
Po sunkių, traumuojančių įvykių žmogus išgyvena kančią, dvasinį skausmą, įtampą, neretai šalia atsiranda alkoholis, kurį jis naudoja kaip savigydos priemonę. Jis puikiai supranta, kad tai nėra pagalba, kad tai atneš naujų problemų, bet tuo metu nesugalvoja, kas dar galėtų jam padėti.
– Kitaip tariant, įtaką daro ir kažkada išgyventi įvykiai?
– Taip. Kartais girdime, kad mokinys gavo prastą pažymį ir nusižudė. Arba šeimoje po konflikto nusižudė vienas iš sutuoktinių. Mes puikiai suprantame, kad tai nėra savižudybės priežastis, tai yra paskutinio lašo efektas.
Palaikantys, emocinę paramą suteikiantys pokalbiai gali padėti tam žmogui ir suteikti jam viltį, kad yra atrama, yra būdų, kaip išspręsti savo sunkumus.
– Minėjote apie atliekamą tyrimą, kurio metu kalbatės su nusižudžiusiųjų artimaisiais. Kuo jis naudingas jums, specialistams?
– Šiuo metu pirma tyrimo dalis artėja link pabaigos. Kitais metais bus apdorojami tyrimo duomenys, rengiami moksliniai straipsniai, rekomendacijos specialistams, kaip mes galėtume gerinti pagalbos prieinamumą kenčiantiems ir tiems, kurių artimieji nusižudė.
Dar prašome atsakyti į klausimus, kokią pagalbą gavo iš įvairių tarnybų jau po artimojo savižudybės, kaip vertina šių tarnybų darbą.
Nepriklausomai nuo to, kad aš pati esu praktikė, konsultuoju žmones, kurie galvoja apie savižudybę, kurie yra mėginę žudytis ir buvo išgelbėti, taip pat nusižudžiusiųjų artimuosius, tačiau tie interviu mums, kaip specialistams, davė nemažai informacijos.
– Valija, kokie yra planuojamos savižudybės atpažinimo ženklai? Ar gali juos pamatyti, išgirsti ne specialistas?
– Pastaraisiais metais nemažai apie tai kalbame. Ir tai labai gerai. Žmonės jau žino, kad jei artimasis, pažįstamas, bendradarbis sako, kad man atsibodo gyventi, nebenoriu, kad nusižudysiu ir vieną dieną užbaigsiu šiuos vargus, tai rimta. O apie tai kalba 8 iš 10 žmonių, esančių savižudybės rizikoje. Jie apie tai kalba aiškiai, jie rodo atsisveikinimo ženklus.
Bet didesnė problema ne tai, kad mes tų ženklų nepažįstame, bet ta, kad vis dar bijome apie tai kalbėtis. Mes bijome kalbėtis su žmogumi, kuris aiškiai mums sako, kad jaučia kančią. Bandome neigti tai, ką išgirdome, bandome sakyti, kad viskas praeis, susiimk ir nėra čia taip blogai.
Net nepaklausiame jo, ar gali būti, kad jis galvoja apie savižudybę. Mes bijome paklausti todėl, kad bijome išgirsti atsakymą.
Net nepaklausiame jo, ar gali būti, kad jis galvoja apie savižudybę. Mes bijome paklausti todėl, kad bijome išgirsti atsakymą.
– Išties kiekvienas mes savo aplinkoje, matyt, esam raminę žmogų, sakydami, kad viskas bus gerai. Gal kitaip nemokam?
– Dvi dienas dirbau Alytuje. Kiek seniau buvo pirmieji mokymai specialistams, socialiniams darbuotojams, kurie dabar paprašė tęstinių mokymų.
Trys socialinės darbuotojos pasakojo, kaip jos, išgirdusios, kad žmogus kalba apie savižudybę, apie tai galiausiai kalbėtis išdrįso, nors buvo labai sunku. Joms visoms pavyko pasikalbėti, ir dėl to jos džiaugėsi.
Kai paklausiama žmogaus, ar jis tikrai galvoja apie savižudybę, ar žino, kaip tai padarys, jis neišsigąsta ir labai ramiai apie tai pasakoja.
Tos moterys iš Alytaus sako supratusios vieną dalyką: baimė kalbėtis yra apie mus, kad, išgirdę atsakymą: „Taip, aš planuoju nusižudyti“ nežinotume, ką daryti.
– Jūs pati sakote, kad kalbėtis yra sunku. Tad kaip tai daryti ir kokiais žodžiais kreiptis į žmogų?
– Kai mes kalbamės su žmogumi ir jis pasako, kad galvoja apie savižudybę, mes pirmiausiai paprašome, kad jis daugiau apie tai papasakotų. Taip pasikalbėję matome žmogaus emocinę savijautą.
Artimieji turi labai aiškiai pasakyti, kad reikia specialisto pagalbos, nes jis pats padėti artimam žmogui negali. Gali tik rasti specialistą, palydėti, pabūti šalia.
Artimieji turi labai aiškiai pasakyti, kad reikia specialisto pagalbos, nes jis pats padėti artimam žmogui negali.
Jeigu situacija yra išties grėsminga, jei žmogus sako, kad priėmė sprendimą, o nusižudyti gali bet kada, tada reiktų kviesti medikus ir skambinti 112. Atvykę medikai įvertina būseną, paskalba su žmogumi. Nereikia jų bijoti.
– Tačiau yra ir dar viena problema. Žmonės bijo kreiptis į psichologus, į psichiatrus, nes tada „liks įrašas kortelėje“, kuris vėliau gali pakišti koją. Tai mitas ar tiesa?
– Čia nėra visai išgalvota problema. Problemų išties yra. Jei jaunuolis planuoja studijuoti Karo akademijoje, atsiranda tam tikrų niuansų, jei jam buvo diagnozuota psichikos liga, sutrikimas, aš kalbu ir apie depresiją.
Mane labiausiai stebina absurdiška situacija, kad jei jūs prieš 10 metų sirgote depresija, išgyvenote sunkų įvykį, galbūt įvyko skyrybos, gal artimojo netektis, gal kiti skausmingi įvykiai, dėl to buvote pas gydytoją ir yra įrašas kortelėje, o dabar nutiko nelaimė jūsų artimajam, po kurios vaikai liko našlaičiais. Jūs negalėsite būti jų globėjais.
Tai yra stigmatizavimas. Viena vertus, mes sakome žmonėms, kad jie nebijotų kreiptis, kita vertus – įstatymai stigmatizuoja. Jei tu kažkada sirgai psichikos liga, tu nebesi toks kaip visi.
Aš labai džiaugiuosi, kad šiuo metu tiek Lietuvos jaunųjų psichiatrų asociacija, tiek mes kartu Lietuvos psichologų sąjunga prisidedame prie to, kad būtų koreguojami teisės aktai ir būtų mažinama stigmatizacija. Kad žmonės nebijotų įrašo medicinos kortelėje, kuris galbūt gali nulemti pasirinkimą, galimybes ar gal net žmogaus ateitį.
Manau, kad su šia problema mes susitvarkysime. Bet kai šiandien man tėvai sako, kad jų vaikas kenčia, jis kalba apie savižudybę ir svarsto, ar važiuoti pas psichiatrą ir ar tai paskui nesutrukdys jam gauti vairuotojo pažymėjimo, visada sakau, kad mes kalbame apie čia ir dabar.
Jūsų vaikui yra reali grėsmė ir mes galime jo netekti. Kas šiandien yra svarbiausia?
Mano nuomone, kad čia ir dabar yra svarbiausia, kad jis gautų pagalbą ir liktų gyvas. Visa kita bus matyti toliau. Bet pagalba yra būtina, nes nieko negali būti svarbiau už žmogaus gyvybę.
Pagalba yra būtina, nes nieko negali būti svarbiau už žmogaus gyvybę.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 – 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt
