Kinta šeimos funkcijos
Akivaizdu, kad prosenelių, senelių ar net tėvų kartų šeimų modeliai skiriasi nuo šiandienės šeimos. Kitokia kasdienybė, kitokie tikslai, kitokios problemos. Paklaustas, ar galima būtų palyginti ankstesnių kartų ir dabartinių šeimų problemas bei jų sprendimo būdus, A.Petronis teigė, kad pateikti konkretų atsakymą į šį klausimą yra sunku.
„Šiuo atveju, mano nuomone, labiau reikėtų kalbėti apie šeimos funkciją visuomenėje. Prieš kokius šimtą metų Lietuvoje turėjome agrarinės šeimos modelį, šeima žmogui buvo viskas. Joje vyko visas žmogaus gyvenimas – gimimas, gydymas, darbas – viskas. Aišku, tarp visų tų funkcijų buvo ir santykiai, tačiau jų reikšmė nebuvo tokia, kaip dabar. Šiais laikais, kai nemažą dalį tų minėtų funkcijų perėmė visuomenė, galima kalbėti apie tai, kad būtent santykiai ir vaikų auginimas tampa kone svarbiausiomis šeimos funkcijomis“, – kalbėjo psichoterapeutas.
A.Petronis teigė, kad kuo daugiau funkcijų šeima „atiduoda“ visuomenei, tuo svarbesnės tampa tos, kurios lieka šeimoje, – joms tenka didesnis „krūvis“.
„Būtent dėl šios priežasties dviejų žmonių santykiai šeimoje tampa tokie svarbūs ir esminiai. Mes dabar galime baisėtis, kad prieš kelis šimtus metų žmonės, turėję ne itin gerus ar net labai prastus santykius, galbūt laikė savo šeimą sėkminga. Tai yra susiję būtent su funkcijomis ir lūkesčiais. Jei kone visas kitas funkcijas šeima atlikdavo, tai žmonėms į tuos įtemptus santykius tarsi buvo galima kreipti mažiau dėmesio, o dabar yra juk kitaip, santykiai yra svarbūs“, – pasakojo A.Petronis.
Dabar šeimą dažniausiai sudaro 3–4 žmonės, artimieji neretai gyvena toli, ir net jei dalį funkcijų ir perima visuomenė, kitos – kurių vis dėlto nėra mažai – tenka vienam žmogui – vyro lūkesčiai moteriai, o jos, atvirkščiai, – jam.
Anot psichoterapeuto, būtent su lūkesčių išpildymo problemomis ir susiduria šiuolaikinės šeimos: „Anksčiau vienuose namuose gyvendavo kelios kartos, taigi būdavo kam ir išklausyti, ir patarti, ir pasikalbėti, ir vaikus pažiūrėti, ir dar kitų darbų atlikti. Dabar šeimą dažniausiai sudaro 3–4 žmonės, artimieji neretai gyvena toli, ir net jei dalį funkcijų ir perima visuomenė, kitos – kurių vis dėlto nėra mažai – tenka vienam žmogui – vyro lūkesčiai moteriai, o jos, atvirkščiai, – jam.“
Pasak A.Petronio, pasikeitus šeimos funkcijoms dalis santykių modelių nebeveikia, šeimoms tenka pačioms ieškoti sprendimų, kalbėtis, bandyti suvokti, kokie yra jų santykiai, kas padeda spręsti iškylančius sunkumus.
Kalbėti svarbiau nei klausyti?
A.Petronis teigė, kad kai šiais laikais, pasakome žodžių junginį „šeimos problemos“, natūraliai dažniausiai pagalvojame apie dviejų žmonių santykių problemas.
Paprašytas įvardinti bent kelias santykių problemas, dėl kurių šeimos dažniausiai kreipiasi, psichoterapeutas visų pirma paminėjo nemokėjimą išklausyti kito: „Kai šeimoje sprendžiamas vienas ar kitas klausimas, dažnai kiekvienam norisi pasakyti, ką jis galvoja, siūlo, reikalauja, ir kiekvienas tikisi būti išgirstas, bet nė vienas nesiklauso, nesistengia suprasti kito nuomonės ar savijautos. Tada abu jaučiasi neišklausyti, nesuprasti, nuvertinti.. Realybė tokia, kad veikiausiai apie 70 proc. konfliktų būtų išspręsti, jei abu pasijustų suprasti. Dažniausiai tada, kai žmogus pasijunta išgirstas, priimtas jam lengviau ieškoti kompromisų, o kartais tampa tarsi ir mažiau svarbu, koks bus priimtas sprendimas ginčytinu klausimu.“
Psichoterapeutas tikino, kad šeima, kurioje du žmonės nori kalbėti ir būti išgirsti, bet vienas kito nesiklauso, savaime atsiduria aklavietėje.
„Tokius konfliktus dar labiau stiprina tai, kad vienas ar kitas priima vienokį ar kitokį sprendimą neišklausęs iki galo antros pusės, ir šiuo atveju jau klausimo svarba neturi reikšmės – ar tai namo vieta, ar užuolaidų spalva. Vienašališki sprendimai dažniausiai tik aštrina situaciją, nes pamirštama, kad svarbiausia ne pats sprendimas, o būdas, kaip tas sprendimas buvo priimtas, ar jis leidžia abiem jaustis bendražygiais“, – kalbėjo A.Petronis.
Vienašališki sprendimai dažniausiai tik aštrina situaciją, nes pamirštama, kad svarbiausia ne pats sprendimas, o būdas, kaip tas sprendimas buvo priimtas, ar jis leidžia abiem jaustis bendražygiais.
„Labai svarbu šeimai atrasti veikiantį nesutarimų sprendimo būdą, todėl labai patartina kartais susikoncentruoti ne į rezultatą, o į tai, kaip jis pasiekiamas. Kartais turime pagalvoti, ne kaip „prastumti“ savo idėją, o šiek tiek, jei taip galima pavadinti, investuoti į santykius, kad ir savo idėjos kaina“, – patarė psichoterapeutas.
Etapų kaita
Gyvenimo etapų kaita – natūralus dalykas. A.Petronis teigė, kad natūralu ir tai, kad žengdamos iš vieno etapo į kitą šeimos kartais pradeda „buksuoti“, bet vėlgi – svarbu sprendimas.
Šeima praeina savotiškas vystymosi pakopas. Pereinant iš vienos pakopos į kitą, vyksta šeimos sudėties, struktūros, funkcijų pokyčiai. Kiekvienoje pakopoje iškyla specifinės užduotys, gyvenimo temos ir specifiniai klausimai ir sunkumai.
Jei šeima jų nesprendžia, ji išgyvena krizę, taipogi pereidama iš vieno etapo į kitą šeimos patiria persiorientavciumo krizes, kai reikia atsisakyti senų modelių, prisitaikymo vienas prie kito būdų ir rasti naujus. Pavyzdžiui, pora, kurios vaikai užaugo ir jau paliko namus, gali patirti „tuščio lizdo“ krizę, kuri vers tą pora ieškoti najų gyvenimo prioritetų, naujai įprasminti ir pertvarkyti tarpusavio santykius, naujai performuoti ir palaikyti santykius su vaikais ir anūkais.
Šeimoms sudėtingiausi yra perėjimo laikotarpiai iš vieno periodo į kitą. Tuo metu patiriamas pasimetimas dėl vaidmenų, lūkesčių, bendravimo pobūdžio.
Kai žmonės tik susipažįsta, neretai jų pasaulyje atsiranda idealaus gyvenimo, partnerio vizija. „Tai yra labai gražu, bet anksčiau ar vėliau tenka susidurti su tikrove, kurioje, kaip žinia, yra visko“, – teigė A.Petronis.
Anot jo, tokiu atveju žmogus gali įsivelti į nuolatinę vidinę kovą, nes nesusitaiko su tuo, kaip viskas yra iš tikrųjų, pradeda ilgėtis to įsivaizdavimo. Šiuo atveju reikia dirbti su tuo, kad žmogus mokėtų, galėtų priimti tą perėjimą į kitą etapą. Panašios problemos kyla ir kitais etapais, kai atsiranda vaikų, kai ateina minėtas „tuščio lizdo“ metas ir pan.
Kieno valdžia?
„Aišku, negaliu nepaminėti valdžios šeimoje klausimo“, – teigė A.Petronis. Valdžios klausimas neretai yra susijęs su žmonių gyvenimo istorijomis, kokią patirtį atsinešame iš savo šeimos, iš vaikystės. Svarbu ir tai, kaip žmogus sutarė su tėvais, auklėtojomis, mokytojomis ir pan., kitaip tariant, kaip sutarė su „valdžia“. Visa tai formavo žmogaus reakciją į valdžią ir mokė jį prisiimti atsakomybę, užimti vadovaujantį vaidmenį.
„Būtent atsakomybės ir valdžios klausimas šeimoje labai dažnai painiojamas. Norima, kad kitas prisiimtų daugiau atsakomybės, bet nedominuotų, o juk valdžia ir atsakomybė – tos pačios monetos pusės“, – aiškino A.Petronis. Paprastai dominuojantis sutuoktinis prisiima daugiau atsakomybės už visos šeimos gyvenimą. Kartais vieno iš sutuoktinių dominavimas yra priimtinas kitam, nenorinčiam pačiam prisiimti atsakomybės. Į neatsakingą vaidmenį jis gali pakliūti vengdamas konfrontuoti su dominuojančiu sutuoktiniu. Jei antras sutuoktinis jaučia, kad atsakomybė iš jo atimama, kyla dominavimo – paklusimo konfliktas.
Būtent atsakomybės ir valdžios klausimas šeimoje labai dažnai painiojamas. Norima, kad kitas prisiimtų daugiau atsakomybės, bet nedominuotų, o juk valdžia ir atsakomybė – tos pačios monetos pusės.
Iš tos pačios problemos kyla ir kitos, viena – kad vienas iš sutuoktinių ilgainiui pasijunta prispaustas, prislėgtas kito dominavo, kita – kad antrasis jaučiasi pervargęs, perkrautas atsakomybe svarsto, kodėl visi darbai ant jo pečių, kai kitas gyvena kaip Dievo užantyje.
Anot psichoterapeuto, nespręsdamos šių problemų ir tiesiog prisitaikydamos prie esamos situacijos, šeimos laikui bėgant įklimpsta į tokius ciklus – sukasi tose problemų ratuose kaip voverė rate. Tam tikras santykių problemas galime pavadinti ydingais ciklais.
„Visų pirma, kai kalbame apie ydingus santykių ciklus, reikėtų pabrėžti, kad vieno sutuoktinio ydingas elgesys gali skatinti ir provokuoti kito ydingą elgesį. Pavyzdžiui, kuo labiau vienas bandys spausti kitą daugiau kalbėtis apie problemas, tuo labiau anas trauksis ir sklęsis savyje.
Arba vienas kupinas pasiūlymų, iniciatyvos, pastabų ir pataisymų, kitas vengia užsidaro, atsitraukia.
Anot psichoterapeuto, ilgainiui prispaustasis ima jaustis antraeilis, kurio jausmai ir nuomonė antram nerūpi, o jis tėra priedėlis prie pirmojo gyvenimo. „Aišku, tokiu atveju greičiausiai nebuvo pakankamai kalbėtasi pradžioje, o situacijai įsibėgėjus pasikalbėti tampa sunkiau“, – dėstė A.Petronis.
„Ir galiu pasakyti, kad tuos ydingus ciklus įveikti galima tik dviese. Tai pusei, kuri prisiima daugiau atsakomybės, nereikėtų pamiršti, kad tas, kuris vengia, traukiasi irgi jaudinasi, nerimauja dėl susiklosčiusios situacijos, tiesiog jo reakcija yra kitokia. Ir, aišku, tam besitraukiančiajam irgi vertėtų pasiryžti leisti sutuoktiniui daryti jam įtaką“, – patarė psichoterapeutas. „Vienintelis būdas spręsti tokias problemas yra kalbėtis kuo anksčiau.
Ar galima išsigelbėti?
A.Petronis tikino, kad iš tiesų vienas geriausių visų porų sprendimo būdų ir pasikalbėjimas, be tai nėra lengva. Ar dirbtinas pokalbis gali padėti? „Šiaip ar taip, tai yra pokalbis. Kartais ne viskas išeina natūraliai, bet geriau bandyti išspręsti taip nei palikti likimo valiai. Mano patarimas, jei jau nusprendėte pasikalbėti vienu ar kitu klausimu, tai tą sykį tik apie jį ir kalbėti. Dažnai sutuoktiniai susisėda išspręsti vieno nesutarimo, o pereina prie kito, dar vieno – taip, aišku, neišspręsi nieko – nes jie patys nebežino apie ką kalbasi, neįmanoma pasikalbėti apie viską vienu ypu“, – teigė psichoterapeutas.
Kreipiantis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą neverta tikėtis nurodymų kaip jums gyventi, ten to negausite. Geriau tikėtis rimto pokalbio, dialogo.
Ar psichologai ir psichoterapeutai gali padėti išspręsti minėtas problemas?
„Nei psichoterapeutas, nei psichologas problemų neišspręs, tai turi padaryti patys žmonės, mes – tik pagalba. Jei žmogus ar sutuoktiniai yra pasiruošę priimti pagalbą iš išorės, tai yra jų stiprioji pusė. Vienais atvejais gali padėti individualios konsultacijos ar psichoterapija, kitais – poros santykių terapija, kiekvienas atvejis individualus.
Kreipiantis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą neverta tikėtis nurodymų kaip jums gyventi, ten to negausite. Geriau tikėtis rimto pokalbio, dialogo, kuriame jūs geriau suprasite kas vyksta, kaip iki to ateita, ieškosite galimybių, kaip įveikti vidinius ar santykių sunkumus“, – kalbėjo A.Petronis.
Sunkiausia, kai į psichoterapeutą kreipiasi du žmonės, iš kurių vienas nori atgaivinti santykius, o kitas – skirtis. Tokiu būdu neišeina dirbti su pora, nes tie du žmonės turi skirtingus tikslus.
A.Petronis neabejojo, kad tiek santykių kūrimas, tiek jų taisymas suklupus, gali būti sėkmingas tik esant abiejų sutuoktinių norui.
