Geštalto psichoterapeutė Daiva Žukauskienė sako, jog kai vienus kamuoja prieššventinė psichozė, o kitus – depresija, būtų gerai nesistengti kitaip besijaučiančio „grąžinti į tikėjimą“.
„Šiuo laikotarpiu visi turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi. Čia nėra jokių privalomų jausmų. Tai laikas, kai geriau skirti daugiau dėmesio savo savijautai, pamąstymui apie savo jausmus, situaciją, tikslus ir norus. Bet kokiu atveju, gruodis, psichologine prasme, labai sunkus mėnuo“, – tikina specialistė.
Ne visi džiaugiasi šventėmis
Ar atvažiuosi šiemet Kūčioms/Kalėdoms?“ Vaikams tas klausimas virsta galvos skausmu – kaip pasakyti, kad neatvažiuosime?
„Daug žmonių negali pakęsti švenčių. Švenčių nevertina darboholikai, sergantiems lėtinėmis ligomis šventės yra papildomas dirgiklis, nerimo, liūdesio šaltinis. Jos tikrai jiems neatneša jokio džiaugsmo, tik rūpestį. Žmonėms, kuriems metai atnešė daug permainų – skyrybas, artimųjų netektį, šventė irgi neateina gražiomis spalvomis, ateina su liūdesio nuotaikom. Jiems šventė tampa suvokimu, jog šiemet nėra kuo džiaugtis“, – sako D.Žukauskienė.
Su neįvykdytų darbų atspalviu susiduria beveik visi, stipresni numoja ranka – „bus nauji metai, galėsim pradėti vėl viską iš naujo“. Šventės virsta kančia besilaikantiems dietos, nes vyrauja stiprus maisto kultas, kai ant stalo būna dedama daug maisto ir visi verčiami jį valgyti. Šventės – sunkus laikotarpis priklausomiems nuo alkoholio asmenims.
Kuo žmonės vyresni, tuo mažiau jie džiaugiasi šventėmis. Labai dažnai artimieji nebesugrįžta prie to bendro, šeiminio stalo, tuomet ima kamuoti liūdesys.
„Leiskime būti sau tokie, kokie esame. Per šventes daugybė žmonių yra gavę labai sunkių, skaudžių patirčių, pamokų. Tad nenuostabu, kad šventės jiems asocijuojasi su labai nemaloniais dalykais ir sukelia blogus jausmus“, – sako geštalto psichoterapeutė.
Kai būti kartu verčia šventės
Vaikams užaugus, palikus tėvų namus, sukūrus savo šeimas, tėvai lieka vieniši. Jie kasmet klausia: „Ar atvažiuosi šiemet Kūčioms/Kalėdoms?“ Vaikams tas klausimas virsta galvos skausmu – kaip pasakyti, kad neatvažiuosime? Jie turi savo planų, linksmesnių, smagesnių jiems užsiėmimų nei sėdėjimas prie stalo ir persivalgymas.
Pasak D.Žukauskienės, psichoterapijos kabinetuose šventinis laikotarpis vadinamas tėvų ir vaikų santykių aiškinimosi periodu.
Patariu išdrįsti pasakyti „ne“ ir gyventi savo gyvenimą. Jeigu turi tam jėgų. Jeigu neturi stuburo, tada važiuok ir būk ta žąsim, kurią „peša“ ir maitina.
„Dažniausiai žmonės skundžiasi, kad reikia važiuoti pas tėvus: nenoriu, kaip pasakyti, kaip atsisakyti, kaip gyventi savo gyvenimą, kaip negyventi jų gyvenimo? Kaip pasakyti, kad ne maistas yra esmė, ne tie 12 patiekalų, ne tas sėdėjimas prie stalo?“, – tokius skundus sielų gydytojai dažniausiai girdi prieššventiniu laikotarpiu.
Švenčių leidimas kitose šalyse, pasak specialistės, tai būdas pabėgti iš tos pačios nemalonios situacijos. Šilti, egzotiški kraštai, Laplandija, Kalėdinių eglučių lankymas kitose šalyse – taip elgiasi tie, kurie negali pakęsti lietuviškų šventinių tradicijų, buvimo prie stalo, buvimo su artimaisiais, su kuriais nėra gerų santykių.
Tai bėgimas, vadavimasis nuo švenčių, nuo pririšimo prie šventinio stalo, kai esi maitinamas kaip žąsis. „Jeigu šeimoje santykiai tarp tėvų ir vaikų nekokie, vaikai dažnai jaučiasi lyg būtų šeriami ir „pešami“ kaip žąsys. Daugeliui žmonių po tokių švenčių reikia psichologinės reabilitacijos“, – įsitikinusi D.Žukauskienė.
Ką specialistė pataria priverstinio bendravimo bijantiems? „Patariu išdrįsti pasakyti „ne“ ir gyventi savo gyvenimą. Jeigu turi tam jėgų. Jeigu neturi stuburo, tada važiuok ir būk ta žąsim, kurią „peša“ ir maitina. Arba bėk į užsienį, susirask pramogų kitoje šalyje. Šiuo atveju viskas priklauso nuo žmogaus savarankiškumo.
Jeigu jautiesi dar turintis kažkokių skolų tėvams ir giminei, tai tu greičiausiai važiuosi ir tą duoklę atiduosi. Jeigu jautiesi visiškai laisvas ir galintis bet kada juos aplankyti, tau nereikalingos šventės, tai greičiausiai švenčių laiką rasi kur kitur praleisti. Ir dėl to netapsi blogu sūnum ar bloga dukra“, – sako D.Žukauskienė.
Provincijų ir miestų šventimas skiriasi
Didesniuose miestuose gyvenantys žmonės mėgsta linksmintis ir sutikti šventes vienaip, o provincijų tradicijos gerokai kitokios. „Daugelio tėvai gyvena provincijoje. Dažniausiai veiksmas vyksta prie stalo su kūčiukais, kisielium. Labai džiaugčiausi, jeigu vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys kaimuose, turėtų galimybę išeiti iš namų, su vietos bendruomene sutiktų šventes. Netrauktų vaikų iš jų namų, jų pramogų, o linksmintųsi su savo bendraamžiais. Tačiau dažniausiai turintys vaikų ir anūkų nori juos matyti, reikalauja atvažiuoti, o tas reikalavimas sunkia našta gula ant pečių ir daugeliui tampa sunkiai pavelkamas“, – sako psichoterapeutė.
Kodėl? Nes didžiausi, sunkiausi šeiminiai ginčai, konfliktai įvyksta būtent švenčių metu, susėdus prie šventinio stalo. „Dažniausiai mes susikuriam iliuziją, kad nuvažiuosime į šventę, ir ten šventė lauks mūsų. Nuvažiuojam, o pasirodo, kad tie žmonės, kurie laukė mūsų, ne tokie jau šventiški, jie į stalčius nesukišę savo problemų, charakterio aštrumo, ir mes gaunam viską, ką ir kasdien, tik visa tai šiek tiek pagražinta blizgučiais ir girliandomis“, – apibendrina specialistė.
Didžiausi, sunkiausi šeiminiai ginčai, konfliktai įvyksta būtent švenčių metu, susėdus prie šventinio stalo.
Amerikietiškų kino filmų industrija sukuria iliuziją, kad po konfliktų prie šventinio stalo vis tiek bus laiminga pabaiga, susipykę, išsakę visas nuoskaudas šeimos nariai galiausiai susitaikys. D.Žukauskienė ragina nepuoselėti iliuzijų, nes jos skaudžiai dūžta susidūrusios su mūsų realybe.
„Kai vaikai išsiruošia pas alkoholiką tėvą, daugybės ligų kamuojamą irzlią ir piktą mamą, jokie blizgučiai nepadarys stebuklo... Yra gražių šeimų, jaunos šeimos kuria savo tradicijas. Tačiau jeigu jūsų realybė tokia, nereikia puoselėti vilčių, kad šiemet kažkas bus kitaip“, – nukerta specialistė.
Kokia būtų jūsų šventė?
Psichoterapeutė sako, jog privalomos tradicijos nukeliauti pas tėvus nereikėtų vertinti kaip šventės. Šventė yra tai, ką mes patys susikuriam. „Suaugę žmonės bijo giminėms, tradicijoms, kultūrai pasakyti „ne“ ir švęsti taip, kaip jie nori.
Pamenu, vieni žmonės man sakė, kad pagaliau jie turės tokias šventes, kaip nori jie. Pasirodo, jie norėjo turėti didelę eglę, kepti sausainius, būti keturiese – žmona, vyras, šuo ir katė. Ir išjungtas telefonas. Ir čia kalba eina ne apie nešventimą, o apie pasitikrinimą, koks yra tikrasis šventimo poreikis. Ar šiemet turiu ką švęsti? Ar noriu švęsti kaip visada ar kažkaip kitaip? Žmogui reikėtų savęs paklausti, kaip jis norėtų sutikti šventes“, – sako D.Žukauskienė.
Laikotarpis prieš šventes, pašnekovės manymu, galėtų būti skirtas sąmoningesnėms mintims, galvojant apie kitus metus, naujus planus, tikslus ir svajones. Tai laikas, kai galima pabūti ramiai, pamąstyti.
„Švęsti reikia dar vienus nugyventus metus, padarytus darbus, apgailint galbūt tai, kas nebuvo padaryta, ir suplanuojant naujus. Tai būtų prasminga“, – kalba psichoterapeutė.
Psichozės sūkuryje gimsta naujos problemos
Nemažai šeimų susiduria su rimtomis finansinėmis krizėmis, kai gerai „pašventus“, išsileidus dovanoms, pošventinis laikotarpis tampa labai sunkiu.
„Visą gruodį perkam dovanas, neskaičiuojam biudžeto, nes apima ta šventinė nuotaika, jaučiamės pakylėti. Leidžiam sau žymiai daugiau ir peržengiam visas ribas. Tas prekybininkų bandymas kuo daugiau parduoti ir sukuria tą psichozinę atmosferą. Vos užgesus Vėlinių žvakutėms jau pradedamos puošti kalėdinės eglutės. Dalis žmonių pasiduoda šiai psichozei. Taip visą mėnesį vyrauja tik kalbos apie dovanas, pirkimą, šventimo vietą. Tie, kurie pasineria į prieššventinę psichozę, su depresiniu išgyvenimu susiduria iš karto po švenčių“, – sako D.Žukauskienė.
Jei žmogus suplanuoja gausybę veiklos, ruošiasi dalyvauti galybėje vakarėlių, renginių, susidaro sąrašus žmonių, kuriems pirks dovanas, vartoja didelius kiekius alkoholio – jam prieššventinė psichozė.
„Neretai taip elgiamasi dėl to, kad bandoma linksmumu pridengti nesmagius faktus, kad metai gal buvo ne tokie ir smagūs, kad nėra kuo džiaugtis, kad tas slenkstis žengiant į kitus metus turi būti sutiktas kuo triukšmingiau. Tada Naujieji sutinkami su daug triukšmo, išleidžiant tam daug pinigų, kad būtų daug spindesio, linksmybių. Ir tikimasi, kad taip ir spindės visus metus“, – pasakoja psichoterapeutė.
Žmonės, kurie sąmoningai ruošiasi šventėms, sukuria gražią nuotaiką ir gražų laiką sau ir kitiems, jie nenukrypsta į psichozę. Pasak D.Žukauskienės, į psichozę pasineria savotiški lengvatikiai, tie, kurie tiki stebuklais, nori, kad jie būtų.
„Kiek daug visokių akcijų prieš šventes, visi tik kviečia pildyti svajones, dalyti gerumą. Kodėl to nereikėjo daryti prieš tris mėnesius? Ta įtaiga veikia žmogų, ir dažnas pagalvoja, kad yra turtingas ir gali išpildyti kažkieno svajones, bent jau sau pripirkti visko. Žodį „psichozė“ vartojame, nes tai yra išėjimas, pabėgimas iš realybės. Tai daroma per alkoholį, per kitokį apsvaigimą, dirbtinai pereikvojant savo jėgas.
Pasak D.Žukauskienės, į psichozę pasineria savotiški lengvatikiai, tie, kurie tiki stebuklais, nori, kad jie būtų.
Manau, reikia suvokti tą ir nenerti į psichozę. Galima šventes švęsti gražiai: neperkant pilnų vežimų maisto, nedovanojant visiems nereikalingų niekučių, neleidžiant santaupų brangioms dovanoms. Kad paskui nereikėtų galvoti, kur dėti tokius kiekius maisto, iš kur gauti pinigų, nes viską išleidai, kaip atsigauti, nes visai neliko sveikatos“, – sako geštalto psichoterapeutė.
Kaip išgyventi šventes
Prieššventiniu laikotarpiu galime pasitikrinti savo nuotaikas, suvokti, kokios šiuo metu yra mūsų vidinės būsenos. „Kodėl šventės negali būti ramesnės ir santūresnės? Žinoma, hormonų kankinamas jaunimas nori švęsti trankiai, tačiau jeigu kalbame apie vyresnius žmones, tuomet verta galvoti, kaip atsispirti manijai pirkti, išlaidauti, persivalgyti, suvartoti per daug alkoholio.
Gal jūsų vidinis poreikis būtų sukurti dovanas patiems, savo rankomis, o ne pripirkti visiems vienodų plastmasinių niekučių? Tai ir kurkite. Tame triukšme, gaudesy, psichozės kamuojamiems žmonėms įkyriai raginant linksmintis, labai svarbu girdėti save, neprarasti savęs“, – pataria psichologė.
Psichozės kamuojamiems žmonėms įkyriai raginant linksmintis, labai svarbu girdėti save.
Visiems, kuriems šventiniu laikotarpiu liūdna, kurių nedžiugina šventės, ji pataria likti tvirtam savo sprendime nešvęsti. „Nėra nieko blogiau, nei kitų pastangos įtikinti, kad reikia linksmintis, švęsti, negalima sėdėti, reikia šypsotis: „Kur tu švęsi? Ką darysi? Ko toks liūdnas? Džiaukis!“.
Šventiniu laikotarpiu dažnai demonstruojame empatijos trūkumą, nepagarbą kito erdvei ir teisei būti taip, kaip jis nori. Jeigu nesinori švęsti – nešvęskite ir leiskite sau jaustis taip, kaip jūs norite. Tie, kurie nori būti vieni per šventes, gali dėl aplinkos spaudimo suabejoti savo ketinimu, eiti į tuos vakarėlius ir ten kentėti. Norite būti namie? Būkite. Atlaikykite spaudimą ir šventes pasitikite taip, kaip jums smagiausia, o ne jūsų draugams, bendradarbiams ar tėvams“, – sako D.Žukauskienė.
