Psichoterapeutė pastebi, kad kasdienybėje daugelis žmonių tarsi atsiriboja nuo mirties baimės, nes ji yra per daug išmušanti iš pusiausvyros.
„Gali atrodyti, kad mes gyvename tarsi nebijotume mirti. Bet tai reiškia, kad mes negalvojame apie tai, pajėgiame „išjungti“ tas emocijas ir neįsileisti baimės į savo gyvenimą. Pavyzdžiui, įsivaizduojame, kad mirsime labai negreitai, kad nieko baisaus mums nenutiks – jokių ligų, dėl kurių iš lėto judėsime mirties link, kaip vyksta senstant.
Neretai ir su savo gyvenimu elgiamės taip, tarsi mirties visiškai nebūtų. Nevertiname, ar prasmingai gyvename, ar taip, kaip norime – viskas „plaukioja amžinybėje“ tarsi dar labai daug laiko priešakyje. Kai taip galvoja žmonės, kuriems yra 20 metų, viskas gerai. Bet, kai taip pat mąsto 50-mečiai, tada nėra gerai“, – teigė pašnekovė.
Nuo ko priklauso žmogaus požiūris į mirtį ir baimė, kurią jaučia? Psichoterapeutės G.Petronienės teigimu, visų pirma tai lemia žmogaus susidūrimas su mirtimi.
„Kiek jam metų bebūtų – ar penkerių vaikas, kuris pirmą kartą dalyvavo laidotuvėse, ar trisdešimtmetis, kurio vienas iš draugų staiga užsimušė avarijoje ar susirgo vėžiu. Apie mirtį taip pat pradeda daugiau galvoti (ir jos bijoti) žmonės, kurie yra labai seni – 80 metų ir vyresni. Nors būna ir tokio amžiaus dar negalvojančių! Na, o mirties laukia tie, kurie serga sunkiomis ligomis: yra paralyžiuoti, be vilties pasveikti, kenčiantys nuo labai sunkių, skausmingų ligų“, – kalbėjo pašnekovė.
Mirties ir ligų baimė – panašūs, bet skirtingi dalykai
Nors daugumai žmonių baimė mirti nekelia problemų, kai kuriems nerimas dėl mirties būna ypač stiprus ir ima trukdyti gyventi.
„Kartais dėl mirties baimės žmogų užklumpa obsesyvios mintys: jis ima nuolat galvoti apie kažką tamsaus – avarijas, karstus ir pan. Tai gali pasireikšti ne tik per mintis, bet ir, pavyzdžiui, per naktinius košmarus. Tiesa, obsesinės mintys pasitaiko dažniau. Būna, kad tokia baimė perauga į hipochondriją – fobiją dėl sveikatos. Bet čia jau – labiau ligų baimė, o ne mirties. Šios baimės susisieja. Tiesa, hipochondrikai labiau bijo ne numirti, bet susirgti. Kai kurie net galvoja, kad ilgai ir sunkiai sirgs ir nenumirs“, – apie mirties ir ligų baimės skirtumus pasakojo G.Petronienė.
Jos nuomone, dauguma žmonių šiais laikais gyvena neišnaudodami mirties baimės užtaiso – nebijodami ir nesisaugodami. „Tuomet, jei kažkas atsitinka – išsigąstame, bet paskui ir vėl imame nebebijoti“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Žmogus, pasak G.Petronienės, negali, kada nori, mirties baimės „įjungti“ ir „išjungti“. „Jeigu žmogui sakytume: „Pabandyk trečiadieniais 10 min. galvoti apie tai, kad mirsi.“, tai nebūtų įmanoma. Ta baimė yra per stipri. Dėl to į ją neįmanoma paprastai įkristi ar atsiriboti. Ta baimė per daug „vožia per smegenis“. Ją gali įsisąmoninti tik tuomet, kai žmogų tikrai kažkas supurto“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Vis dėlto kartą metuose yra diena, kada dažnam į galvą ateina minčių apie mirtį – gimtadienis.
Vis dėlto kartą metuose yra diena, kada dažnam į galvą ateina minčių apie mirtį – galbūt ne tiesioginių, bet tikrai susijusių su gyvenimo laikinumu, trapumu ir bėgančiais metais. Tai – gimtadienis.
„Per gimtadienį visi įsisąmoniname, kad senstame. Aišku, dar daug dalykų prisideda – ar artimieji priminė, kaip jaučiamės, ar veikiame tai, ką norime... Viskas mus veikia. Bet, praėjus kokiam pusmečiui po gimtadienio, apie tai nebegalvojame, nes mirtis yra reiškinys, nuo kurio mes visą laiką ginamės. Tas šiurpus faktas, kad niekas nežino, kas su mumis atsitinka po mirties, tiesiog nesutelpa į galvą ir „rauna stogą“. Dėl to mes apie tai negalvojame“, – paaiškino psichoterapeutė.
Ar įmanoma prisijaukinti mirties baimę?
Prasminga veikla, pasitenkinimas savo jau nugyventais metais – tai dalykai, kurie, užklupus mirties baimei, padeda ją sumažinti ir įveikti. Skirtingiems žmonėms suveiks vis kiti dalykai, sako pašnekovė.
„Net draudimo polisas gali pasitarnauti. Tarkime, žmogus staiga mirė, bet buvo apsidraudęs. Po jo mirties artimieji gavo pinigų – jiems lengviau gyventi, nepaisant patiriamo didelio skausmo dėl artimojo netekties. Tai čia irgi gali būti prasmė. Dar geriau būtų, jeigu žmogus jaustų, kad gyvenimą praleido prasmingai. Būna, didžiulę meilę patyręs žmogus sako: „Dabar jau net numirt galiu – tokią laimę patyriau!“. Panašų jausmą gali sukelti ir pačiam žmogui prasmingas projektas, veikla. Tai – pagrindinis mūsų priešnuodis mirčiai ir jos baimei“, – sakė G.Petronienė.
Tokie žmonės, kurie ramūs dėl savo gyvenimo, gali sąmoningai susitikti su mirtimi.
Įvairūs tyrimai tai patvirtina: kai sulaukus gilios senatvės priartėja kelionės amžinybėn akimirka, žmogaus savijautai labai daug įtakos turi tai, kaip jis vertina savo prabėgusį gyvenimą.
„Ar jis žiūri į praėjusius metus su apgailestavimu, ar su nusiraminimu – „jau tiek visko patyriau, tiek nugyvenau, kad jau ramu.“ Tas tikrai turi didžiulę reikšmę. Tokie žmonės, kurie ramūs dėl savo gyvenimo, gali sąmoningai susitikti su mirtimi – pirmiausia įsileisti mintis apie ją be baimės, susitaikę“, – sakė psichoterapeutė.
Ji pridūrė, kad senatvėje mirties baimė ne tokia bauginanti tampa ir dėl to, jog su ja žmogus susiduria kur kas dažniau: vienas po kito iš gyvenimo išeina šeimos nariai, artimieji, draugai, kaimynai.
Prisijaukinti mirties baimę išmoksta ir žmonės, sergantys nepagydomomis ligomis, pavyzdžiui, onkologinėmis. „Jiems mirtis kvėpuoja į sprandą, tad kitos išeities nėra – tik priprasti. Tačiau poveikis skirtingas. Kai kurie tampa apatiški, nebesidomi niekuo. Kiti atvirkščiai – griebiasi gyvenimą daryti prasmingesniu“, – sako pašnekovė.
Ji abejojo, ar prisipratinti mirties baimę gali žmonės, kurie nei patys, nei jų artimieji šiuo metu nesusiduria su realia grėsme mirti: „Labai abejočiau... Tiesa, mes galime prisijaukinti mirties baimės seseris – senėjimo ir ligų baimes. Tai labiau apčiuopiama. Tai nėra taip sunkiai suvokiama – kad tu staiga dingsi, išsiskaidysi į atomus (kitaip tariant, mirsi). Bijant senatvės galima labai aiškiai įsivaizduoti, kas vyks – taps sunkiau mąstyti, judėti. Su ligomis – panašiai: lengviau suprasti, kas bus, tad ir ko bijoti.“
Kad ir kuri baimė užkluptų – mirties, ligų ar senatvės, kai kuriems žmonėms ji suteiks progą permąstyti savo gyvenimą ir galbūt pasiryžti permainoms. „Žmogus gali susimąstyti, kad nenori švaistyti likusio gyvenimo veltui“, – sakė G.Petronienė.
Nauja karta turi atsakingesnį požiūrį
Mirties baimė yra natūrali, tačiau mes patys galime imtis veiksmų, kad ši baimė nepavirstų trikdančiu jausmu. Gyvybės draudimas – vienas iš būdų ne tik finansiškai pasiruošti bet kokiai gyvenimo situacijai, tačiau ir suteikti ramybę tiek sau, tiek savo artimiesiems. Prasmingai ir saugiai gyventi – tai ne tik mėgautis dabartimi, bet ir atsakingai planuoti ateitį.
„Apie mirtį, ko gero, pagalvoja visi be išimties. Tik kai kurie gyvena lyg būtų nemirtingi ir galvoja, kad, jei kas ir atsitiks, tai ne man, o kitam. Kita dalis visuomenės nori pasirūpinti sau brangiais žmonėmis net ir po savo mirties, nes jiems rūpi, kad artimiesiems, išgyvenantiems netekties skausmą, nereikėtų spręsti finansinių sunkumų t. y. skolintis ar prašyti gerų žmonių pagalbos“, – sakė bendrovės „Ergo“ draudimo konsultantė Jolita Žukovska.
Pasak jos, tai parodo dalies visuomenės nenorą pripažinti, kad reikia rūpintis savo ir šeimos finansiniu saugumu iš anksto.
Prasmingai ir saugiai gyventi – tai ne tik mėgautis dabartimi, bet ir atsakingai planuoti ateitį.
„Šiuo atveju saugumas ir yra gyvybės draudimas, kuris užtikrina šeimos finansinį stabilumą netekus artimojo ar šeimą išlaikančiojo. Paprastai kalbant, netekus šeimos maitintojo, o šeimai neturint gyvybės draudimo, susitvarkyti finansinius sunkumus ir grįžti į įprastą gyvenimo ritmą užtrunka nuo metų iki dvejų. Kai kurioms šeimoms tas laikotarpis dar ilgesnis. Tuo tarpu šeimos, turinčios gyvybės draudimą, finansinį stabilumą atgauna daug greičiau, o tam tikrais atvejais dėl finansinės padėties rūpintis reikia tik tiek, kiek užtrunka užpildyti dokumentus išmokos gavimui. Panašiai galvoja ir mūsų klientai. Pasak jų, turint gyvybės draudimą jautiesi saugesnis ir ramesnis, o net ir kritiniu – mirties atveju – artimųjų gerove bus pasirūpinta“, – mintimis pasidalino pašnekovė.
Daug metų draudimo srityje dirbanti J.Žukovska pažymi, kad dalis žmonių labai atsakingai vertina savo šeimos finansus ir rūpinasi, kad mirties atveju šeima patirtų kuo mažiau streso. Jos teigimu, tokie žmonės paprastai yra jaunesnio amžiaus, tačiau jau turintys šeimas, pasiėmę būsto kreditus, kitų finansinių įsipareigojimų.
„Profesinė patirtis rodo, kad šiuo laiku požiūris visuomenėje keičiasi. Auga nauja karta, kuriai rūpi – „O kas gi po manęs bus?“ Jie supranta, kad šeima yra vertybė, kuria reikia rūpintis“, – teigė draudimo konsultantė.
Jauskitės ramiau dėl ateities – sužinokite daugiau apie ERGO gyvybės draudimą čia.
