„Įstatymas reikalingas siekiant įteisinti psichoterapeuto vardą Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje, įteisinti reikalavimus, kuriais remiantis būtų galima tapti psichoterapeutu ir gauti licenciją, taip pat sukurti bazinius reikalavimus visoms podiplominėms psichoterapijos mokymo programoms, kurios šiuo metu yra nereguliuojamos“, – apie registruoto įstatymo poreikį kalba vienos iš organizacijų, inicijavusių įstatymo projekto rengimą, Lietuvos psichoterapeutų asociacijos pirmininkė Ilona Kajokienė.
Psichoterapeutų padaugės
Pagal galiojančius teisės aktus, psichoterapijos paslaugą šiuo metu gali teikti tik įvadinį psichoterapijos kursą išklausę kvalifikuoti gydytojai. Tačiau realybėje psichoterapiją praktikuoja ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, ir medicinos slaugytojai.
Anot I.Kajokienės, apie 20 socialinių darbuotojų kaip psichoterapeutai jau dabar dirba sveikatos priežiūros sistemoje, dar tiek pat siekia įgyti psichoterapijos kvalifikaciją.
„Medicinos slaugytojai ir socialiniai darbuotojai studijuoja žmogų ir tarp jų yra norinčių tapti psichoterapeutais“, – teigia asociacijos pirmininkė.
Šiandien Lietuvoje yra 17 programų, ruošiančių įvairių pakraipų psichoterapeutus.
Jei pateiktas įstatymo projektas būtų priimtas, jis aiškiai reglamentuotų reikalavimus, keliamus medicinos slaugytojams ir socialiniams darbuotojams. Minėti specialistai, siekiantys psichoterapeuto kvalifikacijos, turėtų būti baigę magistro studijas, įgiję 2 metų praktinio darbo stažą ir sėkmingai pabaigę visą pasirinktos neformalios podiplominių psichoterapijos mokymo programos kursą.
„Šiandien Lietuvoje yra 17 programų, ruošiančių įvairių pakraipų psichoterapeutus“, – sako I.Kajokienė.
Tai programos, mokančios praktikuoti vaikų, suaugusių, grupinę ar šeimos psichoterapiją. Jas skirtingos trukmės rengia skirtingos Lietuvos psichoterapijos organizacijos.
„Pagal įstatymo projektą, programoms būtų įvesti minimalūs reikalavimai. Šiuo metu mokymai gali trukti 2–3 metus, yra 4 metų trukmės programų, viena draugija vykdo apytiksliai 6 metų kursą“, – teigia I.Kajokienė.
Priėmus įstatymą, psichoterapeutai būtų ruošiami 4 metus, o studijos susidėtų iš teorijos, supervizijų ir asmeninės psichoterapinės patirties.
„Programos, kurios neatitiks numatytų reikalavimų, nebegalės vadintis „psichoterapeutus rengiančiomis“. Jos galės ruošti konsultantus ar terapeutus“, – apie pokyčius kalba viena projekto iniciatorių.
Tokias programas kuriančio ir įgyvendinančio Kauno geštalto studijų centro vadovas Rytis A.Stelingis sako, kad jų centro organizuojamos programos yra paklausios. Jas renkasi tiek didesnių, tiek mažesnių miestų gyventojai.
„Yra nemažai norinčių, yra daugiau negu galime priimti. Kreipiasi tiek specialistai, tiek gretutinių specialybių atstovai“, – sako R.A.Stelingis.
Nepaisant to, studijų centro vadovo teigimu, lyginant su rekomenduojamu Europos vidurkiu, Lietuvoje jaučiamas psichoterapeutų trūkumas.
„Lietuvoje turime santykinai labai nedaug adekvačiai pagal Europoje nusistovėjusius standartus paruoštų psichoterapeutų“, – sako jis.
Psichologams gresia didesni mokesčiai
I.Kajokienės teigimu, Lietuvoje dirba 40 gydytojų psichoterapeutų, įgijusių licenciją, tačiau psichoterapiją praktikuoja kur kas daugiau asmenų. Dauguma jų – psichologai, tačiau šių specialistų veikla nereglamentuojama, o teikiamos psichoterapijos paslaugos pasiekiamos nedaugeliui.
„Psichoterapeutai psichologinėmis priemonėmis atlieka kryptingą įvairių atvejų gydymą, ir de facto mes jį teikiame, tačiau egzistuoja socialinė neteisybė, nes paslaugos prieinamos tik turtingesniems ir vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms, kurie gali sau leisti per savaitę psichologiniam gydymui skirti nuo 20 iki 40 eurų“, – pasakoja įstatymo projekto iniciatorė.
Legitimavus psichoterapeuto profesiją, jų teikiamas paslaugas dalinai finansuotų valstybė, o klientams tektų mokėti mažiau.
Jeigu esi psichologas, turi puikų išsilavinimą ir dirbi privačiame sektoriuje, tavo paslaugų gauti už mažesnę kainą neįmanoma, nes nėra sistemos, pagal kurią žmogus į tave galėtų kreiptis ne privačiai.
„Vienas šio įstatymo tikslų – galimybė gauti privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Dabar tokios galimybės nėra. Jeigu esi psichologas, turi puikų išsilavinimą ir dirbi privačiame sektoriuje, tavo paslaugų gauti už mažesnę kainą neįmanoma, nes nėra sistemos, pagal kurią žmogus į tave galėtų kreiptis ne privačiai“, – konstatuoja I.Kajokienė.
Psichologų laukia ir daugiau naujovių. Pagal verslo liudijimą dirbantys ir psichoterapijos paslaugą teikiantys psichologai, privalės įgyti ne tik psichoterapeuto ir psichoterapijos praktikos licencijas, bet ir įsteigti juridinį asmenį – sveikatos priežiūros įstaigą – o tai reiškia, jog jų mokestinė našta padidės mažiausiai 30 procentų, teks laikytis griežtesnių higienos reikalavimų.
„Įstatymas nepadaro mūsų visų laimingais. Tarp kolegų jis kelia daug diskusijų. Mums visiems reikia prisiderinti prie dabar veikiančių teisės aktų. Šiandien pagal verslo liudijimą dirbančiam psichologui jie palankesni, nes jo pečių neslegia visa medicinos gydytojams taikoma griežtų reikalavimų našta“, – teigia I.Kajokienė.
„Tavo darbui reikia dviejų kėdžių, stalo ir tualeto laukiamajame, priėmus įstatymą būtų reikalaujama labai daug – higienos pasai, akreditacija, atskiri įėjimai, procedūriniai... Kam privačiai praktikuojančiam psichoterapeutui reikalinga seselė? Jei nepavyks išderėti kitokių formalių reikalavimų, gavus licenciją, to gali būti reikalaujama“, – sako asociacijos pirmininkė.
Psichologai, pabaigę psichoterapijos praktikos programą ir teikiantys šią paslaugą, tačiau mokęsi trumpiau nei numato įstatymas, norėdami prisistatyti kaip psichoterapeutai greičiausiai turės gilinti žinias papildomai.
Klientai praras konfidencialumą
Pagal vieną iš programų šiuo metu studijuojanti psichologė Eglė Domarkienė teigia, kad studijos atima daug laiko investicijų, bet tokiu būdu užtikrinamas tinkamas specialistų paruošimas. E.Domarkienė teikia psichologines konsultacijas ir dirba pagal verslo liudijimą.
„Kadangi studijuoju minėtoje programoje, galiu užsiimti ir psichoterapija, tačiau mano darbas turi būti supervizuojamas programos mokytojų – supervizorių. Kol kas, nebaigusi programos, psichoterapeute vadintis negaliu“, – pasakoja ji.
Jei įstatymo projektas būtų priimtas, E.Domarkienei, kaip ir kitiems psichologams, verslo liudijimo tokiai veiklai vykdyti nebeužtektų. Tačiau, psichologės nuomone, tai nesukeltų nepatogumų. Licencijavimas, anot E.Domarkienės, yra reikalingas, nes juo bus užtikrinta paslaugų kokybė, o psichoterapeuto vardu nebegalės vadintis kiekvienas norintis – neturintis reikiamų įgūdžių ir žinių.
Jei taps privaloma medicininė dokumentacija, reikės užvesti asmens kortelę, specialistas nebegalės užtikrinti kliento konfidencialumo – kas neretai besikreipiančiam asmeniui yra svarbu.
„Tačiau, kita vertus, licencijavimas gali suvaržyti tiek pacientą, tiek ir specialistą – pirmajam galbūt gali tapti sunkiau kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, jei taps privaloma medicininė dokumentacija, reikės užvesti asmens kortelę, specialistas nebegalės užtikrinti kliento konfidencialumo – kas neretai besikreipiančiam asmeniui yra svarbu“, – teigia psichologė ir priduria, kad specialistui, siekiančiam įgyvendinti naujus reikalavimus, prireiks daugiau investicijų.
Psichoterapeutų praktinės veiklos įstatymo projektas reglamentuoja ir naujos institucijos – Psichoterapeutų tarybos, kurią sudaro patyrę ir licencijuoti psichoterapeutai, – steigimą.
I.Kajokienės nuomone, valdžios atstovai dažnai nepakankamai supranta psichoterapeutų darbo specifiką ir laikosi technokratinės pozicijos: „Šiuo atveju taryba yra kaip būtinybė, kaip patariamasis sveikatos apsaugos ministro organas, kuris jį informuotų apie problemas, susijusias su psichoterapija, galėtų teikti pasiūlymus, rekomendacijas“.
Siūlo jungtis prie psichologų
Seimo Teisės departamentas išvadoje teigia, kad įstatymo projektas yra fragmentiškas, neišbaigtas, netikslus, siūlo jį sujungti su kitu Seime registruotu Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektu.
Abi specialybės prasideda „psicho-“, tačiau jų reglamentacija visiškai skirtinga.
Asociacijos pirmininkė pasiūlymo neatmeta, tačiau pabrėžia psichoterapeutų ir psichologų skirtybes.
„Abi specialybės prasideda „psicho-“, tačiau jų reglamentacija visiškai skirtinga. Kolegos psichologai gauna formalųjį išsilavinimą, mūsų profesija įgyjama neformaliuoju keliu. Formalusis išsilavinimas labai aiškiai reglamentuojamas pagal Mokslo ir studijų įstatymą, mūsų atveju reglamentacija daug sudėtingesnė“, – sako ji.
Įstatymo projektas bus redaguojamas ir derinamas, tačiau, anot I.Kajokienės, jei nepavyks suderinti valstybės, visuomenės ir specialistų interesų, jo gali būti atsisakyta.
„Pabaigoje galbūt būsime su psichologais, galbūt nebūsime – teisininkai nuspręs, mums svarbiausia – įstatymo turinys.
Jeigu mums nepavyks sudaryti komfortiškesnių praktikos sąlygų, gali būti, kad patys psichoterapeutai apsispręs įstatymo neteikti“, – svarsto I.Kajokienė.
2012 metais panašų įstatymo projektą siūlė Seimo narys Gediminas Navaitis, tačiau teisės akto svarstymai nutrūko.
