Ratukuose sėdinti Ginta: apie gyvenimą, kai „netelpi“ pro advokato duris, o ar nueisi įstaigoje į WC – niekada nežinai

Nuvykti su draugais į kavinę senamiestyje nepaskambinus prieš tai dešimčiai jų ir nepasiteiravus, ar bus galima apskritai įvažiuoti ir ar tualetas pritaikytas žmonės su neįgaliojo vežimėliu – didžiulis iššūkis. Bet Lietuvos neįgalių žmonių projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė siūlo pradėti kalbėti ne apie tokias prabangas, kaip nuvykti su draugais į miestą. Nors situacija geresnė nei prieš 20 m., bet didelė dalis viešųjų pastatų vis dar nepritaikyti žmonėms su negalia, kartais neatliepiami tiesiog baziniai žmonių poreikiai – gydymo paslaugos ar tualetas.
Negalia nuo kelionių Gintos Žemaitaitytės nesustabdo
Žmogus su neįgaliojo vežimėliu / Nuotr. iš asmeninio albumo

Aukso vertės smulkmenos

Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos ataskaita rodo, kad Lietuvoje vis dar didžiulė dalis viešųjų pastatų nėra pritaikyti žmonėms su fizine negalia. Į šį sąrašą patenka įvairios institucijos – nuo švietimo, gydymo įstaigų iki muziejų.

„Kalbant apie pastatų prieinamumą – tai yra labai didelė problema. Pirmiausia dar noriu atkreipti dėmesį, kad ji apima ne tik mus – fizinę negalią turinčius žmones. Taip, dažniausiai ji siejama su mums, tačiau jei pastatai, gatvės ar įstaigos bus pritaikytos žmogui, turinčiam fizinę negalią, jos bus prieinamos ar geriau prieinamos ir senjorui, žmogui, patyrusiam traumą ir einančiam su ramentais, mamoms su kūdikių vežimėliais. Aišku, tai labiausiai liečia mus, ir turiu pasakyti, kad tai – tikrai didelė bėda“, – kalbėjo jau daugiau kaip 20 metų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris.

Veidrodis dažniausiai būna mums gerokai virš galvų, o kartais ir kriauklę pasiekti sunku.

Pasak G. Žemaitaitytės-Buinevičės, jeigu žiūrėsime bendrame kontekste, aišku, padėtis gerėja, nes statoma labai daug naujų pastatų, o jie dažniausiai jau būna pritaikyti žmonėms su negalia, todėl neretai manoma, kad tie viešieji pastatai jau nueina į antrą planą. Vis tik, anot pašnekovės, tikroji padėtis yra kita – juk būtent juose yra daug svarbių institucijų, kuriose žmogui reikia susitvarkyti paprastus gyvenimiškus klausimus.

„Pavyzdžiui, visai neseniai buvau Vilniaus Migracijos tarnyboje, kuri yra Vytenio gatvėje, taigi – turėjau klausinėti, kaip man ten patekti. Kai kur reikia per kažkur apvažiuoti, kai kur iš viso nėra pravažiavimo. Bėdų iš tiesų yra daug, pavyzdžiui, poliklinikos pasidaro nuolydžius – tai gerai, tačiau atvykus į polikliniką tikrai ne visada esi tikras, kad nueisi į tualetą.

„Yra daugybė smulkmenų, apie kurias tokio gyvenimo negyvenantis žmogus net nepagalvoja, bet galbūt todėl ir atsirado tas šūkis „nieko apie mus be mūsų“, visi šie dalykai turėtų būti derinami būtent su žmonėmis, kurie turi vieną ar kitą negalią. Jie gali pasakyti, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, kartais net padaromos plačios durys, tačiau tai, kaip mums su jomis susitvarkyti – visiškai nepagalvojama. Juk daugeliui reikia porankių. Arba tiesiog paprastas pavyzdys – veidrodis, dažniausiai jis būna mums gerokai virš galvų, o kartais ir kriauklę pasiekti sunku“, – apie reikšmingas smulkmenas, pritaikant pastatus žmonėms su negalia, kalbėjo moteris.

Nuotr. iš asmeninio albumo/Ginta Žemaitaitytė
Nuotr. iš asmeninio albumo/Ginta Žemaitaitytė

Signalas – „tu kitoks“

G. Žemaitaitytė-Buinevičė atvirauja, kad žmogui su negalia, šiuo atveju ji kalba apie fizinę, vos išėjus į gatvę nuolat signalizuojama: „tu kitoks“.

„Juk neturi žmogus šitaip jaustis, žmogus turi galėti pasinaudoti savo teisėmis, bent jau elementariomis. Išeiti į gatvę, nueiti nuo taško A iki taško B, patekti į polikliniką, teismą ar pas advokatą. Net Seimas, prisiminkime, dar visai neseniai buvo neprieinamas, kol neturėjome parlamentaro su negalia. Aš noriu pasakyti, kad, pavyzdžiui, aš kiekvieną rytą pabudusi tikrai neimu savęs guosti „ech, aš esu žmogus su negalia“, aš tiesiog noriu gyventi. Namie ar tam tikroje aplinkoje tikrai apie tai negalvoji kasdien, bet išėjęs į gatvę iškart tai pagalvoji, tave priverčia padaryti nuolat siunčiami signalai.

Moteris prabilo ir apie pagarbą. Pasak jos, yra verslų, kurie fizinį prieinamumą yra puikiai apgalvoję, todėl ji stengiasi lankytis ir remti juos. Pasak Gintos, kitose šalyse ir valstybė labiau skatina tokius verslus, suteikdama jiems lengvatas, vesdamasi į juos delegacijas, tada automatiškai kiti, kurie nori išlikti konkurencingi, turi irgi taikytis, atkreipti dėmesį, keistis.

„Aš, pavyzdžiui, niekada neleidžiu, kad mane neštų į kavinę. Aš tokioje įstaigoje tiesiog nepalieku pinigų. Man tai yra žemiau visko“, – savo pozicija dalijosi Ginta.

Tiesa, kalbant apie pagarbą ir savigarbą, moteris prisiminė ir atvejį, kai anksčiau Santaros klinikose negalėjo įvažiuoti į tyrimų kabinetą. „Tada turėjau tokią slogą, kuri niekaip nesibaigė, taigi man turėjo atlikti tyrimą. O imti slogos tyrimą, tai reiškia – visaip snargliuotis, aš tai turėjau daryti koridoriuje, šalia sėdint kitiems žmonėms. Tada pamaniau, kad gerai, jog šitame koridoriuje turiu priduoti ne šlapimo tyrimą. Ši situacija jau yra pakitusi, bet dar galybė tokių, kurios ne. Pavyzdžiui – plaučių ar kitų kūno dalių rentgenas, tyrimas. Žmonės tiesiog neužlipa, taip pat ir ligoninių priėmimo skyriai“, – apie iššūkius, su kuriais susiduria žmonės su fizine negalia, pasakojo Lietuvos neįgalių žmonių projektų koordinatorė.

Pradėjusi „paslaugų už durų“ temą, G.Žemaitaitytė-Buinevičė prisiminė ir kitą atveji, kai registravosi tvarkytis dokumentų pas advokatą.

„Sutarus laiką aš jam sakau, bet ar jūs išeisite į gatvę, jis klausia – o kam? Aš jam atsakiau, kad į jo įstaigą tiesiog negaliu iš gatvės įvažiuoti. Taip, jis išėjo į gatvę su šūsnimi popierių, tiesa, esame pasirašinėję dokumentus ir tiesiog mašinoje. Man nesunku, tačiau apie kokį mes orumą kalbame“, – retoriškai klausė moteris.

123RF.com nuotr./Žmogus su neįgaliojo vežimėliu
123RF.com nuotr./Žmogus su neįgaliojo vežimėliu

Pagalba – ne pagalba

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius traumą patyrusi moteris atkreipė dėmesį į vieną žmonėms su negalia itin svarbų dalyką. „Didžiausia pagalba mums – sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai. Dalis tų įstaigų, kurias įvardijau, save mato kaip draugiškas žmonėms su fizine negalia. Dažnai tai būna nuolydžio sutvarkymas, tačiau tai, kaip žmogus toje įstaigoje funkcionuos toliau, nepagalvojama, o tai, kaip minėjau – aktualu ne tik mums, bet ir kitai nemažai daliai visuomenės – senjorams, mamoms. Grįžtant prie minties, dažnai girdime – tai mes draugiški žmonėms su negalia, mes jums padėsim užvažiuoti, susitvarkyti. Tokia pagalba nėra pagalba“, – įsitikinusi G.Žemaitaitytė-Buinevičė.

Didžiausia pagalba mums – sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai.

Moters teigimu, šie dalykai turi būti sprendžiami valstybių, savivaldybių lygmeniu, tačiau dažniausiai išgirstamas atsakymas – nėra lėšų. „O tai tik parodo problemos nesuvokimą. Lietuvoje yra apie 60 000 žmonių, turinčių vieną ar kitą judėjimo negalią. Dalis jų juda su ramentais, dar yra žmonių, kurie patyrė traumas ir jas gydosi, tačiau dar pridėkime, kaip minėjau, senjorus ir mamas su kūdikiais, koks išeitų skaičius?“ – retoriškai klausė pašnekovė. G.Žemaitaitytės-Buinevičės, teigimu, tai, kas pritaikyta žmogui su negalia, dažnai išsprendžia ir dalies miestiečių klausimus.

„Noriu pasakyti, kad nereikia mums atskirų liftų ir takų, galime daryti bendrus patogius takus, kuriais vaikščiotume visi. Tai augintų visuomenę ir neskaidytų jos. Visiškai nepritariu tokiems atvejams, kaip, pavyzdžiui, Anykščiuose prie Lajų tako – liftas, keliantis tik žmones su negalia, nekeliantis net mamų su vežimėliais. Tokių dalykų neturi būti“, – kalbėjo moteris.

Moteris atkreipė dėmesį, kad net neturėtų būti tokio tikslo pritaikyti miestą būtent žmonėms su negalia, verta turėtų vieną tikslą – daryti jį funkcionalų visiems gyventojams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis