Kaip „Health.com“ paaiškino psichologijos profesorius Rowlandas Milleris iš JAV, raudonavimas yra gana unikalus dalykas. Šio habilituoto mokslų daktaro specializacija – socialinės žmonių emocijos. Kai žmonės susiduria su tam tikrais pavojais, įsijungia „kovok arba bėk“ mechanizmas, ir į mūsų raumenis priplūsta kraujo. Raudonuojant nutinka atvirkščiai – kraujo priplūsta į mūsų venas, ypač kakle, krūtinėje ir veide.
Raudonavimas – tai neverbalinis atsiprašymas už netinkamą elgesį.
Autonomiška nervų sistema taip bando tarsi padėti mums. „Raudonavimo funkcija yra naudinga. Tai autentiškas, neverbalinis atsiprašymas už netinkamą elgesį“, – paaiškina R.Milleris. Tik kad tas „netinkamas elgesys“ turi labai jau platų apibrėžimą, todėl, smegenų manymu, „atsiprašyti“ reikia net ir, pavyzdžiui, netaisyklingai ištarus žodį.
Profesorius pabrėžia, kad raudonavimas yra svarbus reiškinys. Tarkime, jei kas nors pasielgia nederamai ir atrodo ramiai, nei atsiprašo, nei susinepatogina, o tik gūžteli pečiais ar išvis niekaip nesureaguoja, tokių žmonių niekas nemėgsta. Ir – atvirkščiai, jei žmogus nurausta, mažiau tikėtina, kad jį aplinkiniai atstums.
Psichologų pastebėta, kad raustantys žmonės aplinkinių priimami palankiau. Netgi moksliškai įrodyta, kad jei žmonės nurausta padarę kažką negero, jų artimieji ar sutuoktiniai labiau pasitiki jais. Raudonavimas rodo, kad žmogus supranta, jog pasielgė netinkamai. O, pavyzdžiui, jei žmogus kaltai šypteli ar varto akis, tokia neverbalinė kalba priimama ne kaip susigėdijimo ir kaltumo, o kone pasityčiojimo arba nesupratingumo ženklas.
Paraudimo nesuvaidinsi, taigi jei nuraustate, tai įrodymas, kad jums nenusispjaut.
Bet kalbant apie kitus nuraudimo atvejus – viešo kalbėjimo ar, kartais, atrodo, velniai žino dėl ko, priežasčių reikia ieškoti ir savo praeityje. Tarkime, jums baisu kalbėti prieš auditoriją (net jei tai vos kelių žmonių susirinkimas). Gal buvote išjuokti vaikystėje, gal deklamavote eilėraštį ir pamiršote žodžius? O gal, kaip teigia R.Milleris, jums tai asocijuojasi su mokykla, kai mokytoja iškviečia prie lentos atsakinėti (o jūs esate nepasiruošę...). Tokie įvykiai glūdi mūsų pasąmonėje, ir to pakanka, kad kone nuo minties apie viešą kalbėjimą nuraustume.
Kai išsiaiškinome galimas priežastis ir socialinį kontekstą, pakalbėkime, ką galima padaryti, – ir ar galima, kad taip neraudonuotume.
Na, tai suvaldyti gana sunku. Ir jeigu apie tai dar ir galvosime, situaciją tai tik pablogins – paraudonuosime dvigubai. Tarkime, jei jums kažkas pasako, kad nuraudote, jūs susigėstate dar labiau.
Bandyti spręsti problemą galima dviem būdais. Jei žinote, kad kažkuri situacija jus skatina raudonuoti, stenkitės save psichologiškai nuteikti, kad tai jums nerūpi. Kaip ir aplinkiniams. Tai padės šiek tiek nusiraminti. Nes kartais žandai kaista labiau, nei jūs raudonuojate vizualiai.
Antra, yra kosmetikos priemonių, kurios paslepia raudonį. O kadangi orai šąla ir pudra tuoj taps ne reikiamybe, o būtinybe (apsaugoti odai nuo šalčio, vėjo ir kitų išorės veiksnių), pasiguoskime, kad per pudrą raudonavimas matysis mažiau.
