Su kritinės būklės pacientais Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikų III reanimacijos skyriaus darbuotojai susiduria kasdien. Vien šiame skyriuje maždaug 12-a pacientų per mėnesį, kuriems dėl progresuojančios klinikinės būklės sustoja širdis, tenka traukti iš mirties gniaužtų.
„Tokiais atvejais visomis priemonėmis bandai iš naujo užvesti žmogaus širdį ir laimėti dar šiek tiek laiko ligai, lėmusiai širdies sustojimą, nugalėti“, – sako skyriaus vedėjas, doc. Mindaugas Šerpytis.
Tokiais atvejais visomis priemonėmis bandai iš naujo užvesti žmogaus širdį ir laimėti dar šiek tiek laiko ligai, lėmusiai širdies sustojimą, nugalėti.
Tokiais momentais kiekviena akimirka tampa svarbi. Medikai pasakoja, kad kritinės būklės pacientų likimas paprastai išsisprendžia per kelias dienas, tačiau pasitaiko, kad lemtingos būna ir kelios valandos.
Medicinos pergalė: tvirtos kojos ir šviesi galva
Reanimacijos skyriuose ligoniai gydomi labai intensyviai. Žmogaus, patekusio į tokį skyrių, gyvybinės funkcijos dar nėra išnykusios, tačiau jos smarkiai sutrikusios. Tam, kad paciento būklė būtų stabilizuota, o gyvybinės organizmo funkcijos atstatytos, naudojami įvairūs šiuolaikiniai medicininiai metodai – dažniausiai labai brangūs.
„Tai ir kompresijos, plaučių ventiliacija, vaistai, šalinantys priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė. Sutrikusiai organizmo kraujotakai atstatyti yra įvairių būdų nuo krūtinės masažo iki dirbtinės kraujotakos, vadinamosios ekstrakorporalinės membraninės oksigenacijos (kraujo aprūpinimo deguonimi už kūno ribų naudojant į širdies-plaučių aparatą panašų prietaisą)“, – pasakojo VUL Santariškių klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro direktorė profesorė Jūratė Šipylaitė.
Klinikinės mirties ištiktam pacientui didžiausia tikimybė pasveikti tada, kai profesionaliai gaivinant širdies veikla atstatoma per 5–10 minučių. Tačiau J.Šipylaitė pastebi, kad nepaisant medicinos pažangos, atokaus gaivinimo rezultatai visame pasaulyje yra prasti.
„Geru rezultatu laikomas pasiekimas, kai iš ligoninės pacientas išeina savo kojomis ir šviesia galva, kai po ligos jis lieka normaliu visuomenės nariu, galinčiu dirbti ir būti socialiai už save atsakingu“, – aiškino profesorė.
 |
| AFP/Scanpix nuotr. Reanimacijos skyriuje ligoniai turi daugiausia galimybių išgyventi |
Jautriausias organas – galvos smegenys
Skaičiuojama, kad visiškai pasveiksta 12–15 proc. visų reanimacijos pacientų. Dalis miršta, dauguma lieka neįgalūs.
„Žmogaus organizmas yra tobulas, tačiau viskas turi savo ribas: kuo ilgiau tęsiasi sveikatos sutrikimas, kuo sunkiau stabilizuoti paciento būklę, tuo didesni pokyčiai vystosi įvairių jo organų ląstelėse. Pavyzdžiui, klinikinės mirties atveju dalis ląstelių gali žūti, todėl vienas ar kitas organas nustoja normaliai funkcionuoti. Medicinai ir gydytojams tenka iššūkis, ieškant kuo efektyvesnių būdų pavaduoti ar išgydyti tą organą“, – kalbėjo J.Šipylaitė.
Aparatai, kaip ir vaistai, gali turėti šalutinį poveikį ir sukelti tam tikrų sveikatos sutrikimų. Bet nepanaudoti jų visai negalime, nes pacientas iškart mirtų.
M.Šerpytis atkreipė dėmesį, kad net moderniausias medicininis aparatas ar gydytojo meistriškumas neatstos įprasto organizmo funkcionavimo.
„Sustojus širdžiai labiausiai nukenčia galvos smegenys, nes tai – organas, kuris jautriausiai reaguoja į deguonies badą. Jei paciento gaivinimas užtrunka ir smegenys ilgesnį laiką negauna reikalingo deguonies kiekio, nervinės ląstelės žūva negrįžtamai“, – kolegei antrino medikas.
J.Šipylaitė neslėpė, kad dirbant reanimacijoje dažnai tenka rinktis iš dviejų blogybių mažesnę: „Pavyzdžiui, dirbtinė plaučių ventiliacija atliekama didžiumai reanimacijos pacientų. Tai – nefiziologiškas metodas, tačiau be jo tiesiog negalime apsieiti. Vienais atvejais tam tikras organizmo funkcijas turime išjungti, kad galėtume atlikti būtiną operaciją, kitais atvejais tos funkcijos jau yra sutrikusios dėl ligos, todėl turime kuo nors jas pakeisti. Tačiau aparatai, kaip ir vaistai, gali turėti šalutinį poveikį ir sukelti tam tikrų sveikatos sutrikimų. Bet nepanaudoti jų visai negalime, nes pacientas iškart mirtų.“
Ligonio atšaldymas už 10 tūkst. litų
Pacientams, kuriuos buvo ištikusi klinikinė mirtis, labai svarbus gydymas po atgaivinimo. Įtariant, kad tokiems ligoniams gresia centrinės nervų sistemos pažeidimai, rekomenduojama juos pašaldyti, palaikant 32–33 laipsnių kūno temperatūrą.
 |
| Mindaugas Šerpytis |
„Dalį tam būtinos aparatūros turime, bet dažnai į pagalbą pasitelkiame anesteziologus reanimatologus, dirbančius kardiochirurgijoje. Šaldymo sistemų yra daug ir įvairių: galima šaldyti išoriškai su specialiais aparatais, lašinti šaltus skysčius arba naudoti specialius apklotus, šaldančius ligonį. Kartais įvedus kateterį, kurio kaina gali siekti 10 tūkst. litų, dirbtinai šaldomas pats kraujas, kartais jis sukamas per dirbtiną kontūrą ir į organizmą grąžinamas jau šaltas“, – vardijo M.Šerpytis.
Išgyventi didmiestyje daugiau šansų
Kai kurioms paciento gyvybę gelbstinčioms procedūroms atlikti gali būti naudojami ir dar brangesni vienkartiniai instrumentai.
„Neseniai mechaniniu būdu, su specialiu kateteriu, pacientui ištraukėme trombą, taip užbėgdami už akių grėsusiam insultui, dėl kurio žmogus galėjo likti neįgalus. Po sėkmingos procedūros vyras grįžo į visavertį gyvenimą. Kateteris, kurį panaudoję tiesiog išmetėme, kainavo 13 tūkst. litų“, – pasakojo J.Šipylaitė.
Nuvažiuokite į regiono ligoninę ir išvysite visai kitą vaizdą.
Tačiau išlaidos vienkartinėms priemonėms – tik lašas jūroje. „Ligos diagnostikai reikia kompiuterinio tomografo, magnetinio rezonanso, kurie kainuoja ne vieną milijoną litų. Dar reikia radiologinės tarnybos, veikiančios visą parą, gydytojų, kurie mokėtų naudotis modernia aparatūra ir gebėtų atlikti sudėtingas, gyvybes gelbstinčias procedūras. Vienos vietos su įranga reanimacijoje įrengimas gali kainuoti dar 0,5 mln. litų“, – skaičiavo M.Šerpytis.
Visapusiško paciento gydymo reanimacijoje kaina gali išaugti iki daugiau nei 5 tūkst. litų dienai, neskaičiuojant medikų, slaugytojų ir jų padėjėjų, gydytojų laborantų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio.
Tačiau pažangiausio gydymo, pasitelkiant moderniausią medicininę bazę, galima tikėtis tik keliose Lietuvos ligoninėse. „Nuvažiuokite į regiono ligoninę ir išvysite visai kitą vaizdą“, – neslėpė reanimacijos skyriaus vedėjas.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. Į reanimaciją ligoniai dažnai patenka po sudėtingų operacijų, kad būtų atstatytos jų gyvybinės funkcijos |
Reikalauja, bet į tobulėjimą neinvestuoja
Kalbant apie medicinos finansavimą iš esmės, J.Šipylaitė į problemą siūlo žvelgti plačiau – vien įrangos nepakanka: „Reikia turėti specialistus, kuriuos pirmiausia reikėtų gerai parengti universitete, o vėliau investuoti į jų kvalifikacijos tobulinimą. Vienas aparatas ligoninėje absoliučiai nieko neišspręs.“
Terapeutas uždirba iki 2 tūkst. litų, vadinasi, jis turi du mėnesius nevalgyti, kad nuvažiuotų į tarptautinį kongresą.
„Valstybė nori, kad mes būtume pačios aukščiausios kvalifikacijos, bet ar ji viską padarė, kad tokie taptume? Medikų kvalifikacijos kėlimo kursų finansavimas Lietuvoje yra nepakankamas. Apie galimybes tobulintis tarptautiniuose kongresuose užsienyje net nekalbu. Vienas toks kongresas kainuoja apie 3 tūkst. litų. Terapeutas uždirba iki 2 tūkst. litų, vadinasi, jis turi du mėnesius nevalgyti, kad nuvažiuotų į tarptautinį kongresą ir sužinotų, kas daroma pasaulyje. Taip neturėtų būti. Nebijau to pasakyti“, – atvirai dėstė M.Šerpytis.
Jis atkreipė dėmesį, kad slaugytojos padėjėja, reanimacijoje slaugydama pacientus, per valandą uždirba viso labo 5 litus: „Už tai ji nuprausia dešimtis ligonių, pakeičia jiems sauskelnes, sušukuoja, pamaitina. Kas iš mūsų už penkis litus nuplautų bent vieną svetimą žmogų? O jos tai daro.“
 |
| Aliaus Koroliovo nuotr. |
Vaistai ištrina trumpalaikę atmintį
Darbas reanimacijoje labai įtemptas, nes mirtis – visada šalia. Tačiau darbuotojai turi išlikti ramūs, nepasiduoti emocijoms, kad savo pareigas atliktų kuo profesionaliau.
„Viena vertus, esi profesionalas, kita vertus – žmogus. Susidūrimas su mirtimi visada yra stresas, tačiau negali numirti su kiekvienu pacientu. Dirbdamas susikoncentruoji ir nesileidi išmušamas iš vėžių, tačiau vėliau sėdi ir graužiesi: o gal reikėjo elgtis kitaip? Mes dažnai analizuojame situacijas: kas vyko, kaip viską atlikti geriau? Todėl, kalbant apie medikus, ypač mūsų specialybės atstovus, dažnai minimi vadinamieji perdegimo arba net potrauminio streso sindromai“, – pasakojo J.Šipylaitė.
Dauguma pacientų lemiamų valandų ar net kelių mėnesių, praleistų reanimacijoje, net neprisimena. Gydytojai sako, kad vaistai palengvina sunkių ligonių naštą.
Dirbdamas susikoncentruoji ir nesileidi išmušamas iš vėžių, tačiau vėliau sėdi ir graužiesi: o gal reikėjo elgtis kitaip?
„Raminantieji vaistai prislopina pacientą ir tarsi ištrina trumpalaikę atmintį, todėl pabudęs jis neprisimena daugelio nemalonių epizodų. Būsena panaši lyg pabudus iš sapno, kai žinai, kad kažką sapnavai, bet negali prisiminti, ką“, – aiškino Santariškių Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro direktorė.
Galimybės ramiai numirti – nėra
Pasaulinė statistika žiauri: 50 proc. ligonių po to, kai būna išrašyti iš reanimacijos skyrių, numiršta per pirmus pusę metų.
„Mes išgelbstime jiems gyvybę, tačiau jie turi įvairių organų pažeidimų, lemiančių rimtus sveikatos sutrikimus. Tokiems ligoniams labai svarbi tolesnė priežiūra, reabilitacinis gydymas, slauga, tačiau medicinos sistema šio tęstinumo neužtikrina. Tai – ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio problema“, – konstatavo M.Šerpytis.
Ši situacija atveda prie kitos svarbios diskusijos apie žmogaus teisę iš anksto apsispręsti, kokių medicinos paslaugų tam tikrais gyvenimo atvejais jis nenorėtų gauti, kad mirtų oriai.
„Pasaulyje sunkiomis ar net nepagydomomis ligomis sergantys pacientai gauna sąrašą, kuriame pažymi, ko nenorėtų, kad jiems būtų daroma. Pavyzdžiui, jie nesutinka būti prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato, nesutinka būti gaivinami, jei tai neduos teigiamų rezultatų ir vėliau neleis kokybiškai gyventi. Lietuvoje tokios galimybės rinktis nėra“, – atkreipė dėmesį M.Šerpytis.
