– Galima sakyti, kad esate iš tų žmonių, kurie yra bene arčiausiai donorystės. Pranešate žmonėms apie artimo netektį ir, esant galimybei, pradedate pokalbį apie donorystę. Ar keičiasi žmonių požiūris, reakcija? – klausėme Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovo T.Tamošuičio.
– Vertinant statistiką donorystės srityje pastarąjį dešimtmetį, man susidaro dviprasmiška nuomonė. Teko girdėti įvairių diskusijų ir pats skaičiau paskaitą šia tema, todėl skaičius žinau. Pavyzdžiui, 2007 m. potencialių donorų turėjome 95, o 2017 m. – 100. Artimųjų prieštaravimas paklausus, ar sutinka paaukoti organus donorystei po mirties, 2007 m. siekė 29 proc., o 2017 m. „ne“ ištarė 33 proc. Nors yra daromas didžiulis darbas stengiantis viešinti šviesiąją organų donorystės pusę.
Ta informacija, teigiami pavyzdžiai iš tiesų yra girdimi, tačiau kai prieiname prie tos akimirkos, to atsakymo – „taip“ ar „ne“, matome, kad skaičiai per dešimtį metų nesikeičia.
– Kas, jūsų nuomone, tai nulemia? Ar tema nušviečiama netinkamu tonu, ar visuomenė nepakankamai subrendusi?
– Šiuo klausimu vėl negalima vertinti vienareikšmiai. Aš manau, kad mūsų visuomenė tampa brandesnė, tačiau taip susiklosčiusi demografinė situacija, kad didžiąją dalį sprendimų dėl donorystės priima ne ta brandžioji visuomenės dalis. Kiek man tenka susidurti, vyresnių žmonių ir gyvenančių ne Vilniuje ar Kaune požiūris į donorystę kitoks. Kitaip mąsto galbūt jaunimas, o jie dar nepriima tų sprendimų.
Galiausiai kartais juntamas ir bendras visuomenės pyktis, kuris atsiskleidžia atsitikus nelaimei. Pamatai, kad mes nesame tokie geranoriški ir užjaučiantys. Yra pasakančių ir „kodėl, kai mums atsitiko nelaimė, mes kažkam turime gelbėti gyvybę?“ Nors po truputį padėtis gerėja. Sakyčiau, einame teigiama kryptimi, bet visuomenės brandai dar yra kur augti. Norėtųsi, kad apie tai būtų pasikalbama šeimoje, kad tai nebūtų baisi tema.
Aišku, natūralu, kad žmonėms sukyla įvairių reakcijų, ypač išgirdus apie staigią artimojo mirtį. Kitokį turėtume rezultatą, jei tokie sprendimai būtų priimami ramiai, aptariant iš anksto. Pats blogiausias variantas ir būna tada, kai apie donorystę su mirusiu artimuoju visiškai nekalbėta, dažniausiai tokiu atveju ir išgirstame „ne“.
Svarbu paminėti ir tai, kad labai retu atveju – aš tokio net nepamenu – galima išgirsti, kad žmonės kalbėjosi su artimuoju donorystės tema, tačiau jis nesutiko. Jei jau būna kalbėta, tai dažniausiai teigiama linkme.
Blogiausias variantas, kai apie donorystę su mirusiu artimuoju visiškai nekalbėta, dažniausiai tokiu atveju ir išgirstame „ne“.
Tiesa, pastebiu, kad žmonės tikrai jau kitaip reaguoja į klausimą apie donorystę – bent būna šiek tiek girdėję. O dažnai žmonėms, sutikusiems paaukoti, po kurio laiko ir palengvėja. Jiems artimojo mirtis neatrodo tokia beprasmė, nes jie kažkam padėjo, išgelbėjo gyvybę.
– Kaip šiuo klausimu atrodome Europos kontekste?
– Pagrindinis skaičius, pagal kurį yra matuojama, kaip šalis donorystės klausimu atrodo kitų valstybių kontekste, yra donorų skaičius vienam milijonui gyventojų. Lietuvoje pastaruoju metu lyg ir buvo kilimo tendencija: 2016 m. jau buvo pasiekta daugiau kaip 20 donorų vienam milijonui gyventojų. Europos kontekste tai iš tiesų yra neblogai – solidus vidurys, tačiau praėjusiais metais turėjome jau tik 15, o tai – grįžimas prie 2007 m. rodiklių. O dar turime įvertinti, kad ir gyventojų sumažėjo. Vadinasi, šis skaičius vien dėl to jau turėtų atrodyti geriau.
Vis dėlto aš matau čia ir kitą aspektą. Visų pirma, mūsų visuomenės edukacija šiuo klausimu prasidėjo palyginti neseniai, veikiausiai tam nėra net dešimt metų, o iniciatyvų yra daug. Antras aspektas, kurį norėčiau paminėti, kad žmonės, kol jų donorystė tiesiogiai neliečia, apie ją negalvoja. Norėdami rezultato turėtume konkrečiai kone kiekvieno žmogaus paklausti, tada jis susimąstytų ir atsakytų. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse yra modelis, kai asmens sprendimas nurodomas ant vairuotojo pažymėjimo.
Galiausiai, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje per metus smegenų mirtis diagnozuojama 100-ui žmonių, o miršta – 40 tūkst. Tai jeigu mes pasiteirautume daugiau žmonių, tikimybė, kad žinotume didžiosios dalies ir minėto šimto žmonių valią, būtų didesnė. Kitaip tariant, kol kas turime palyginti mažą imtį, kad galėtume spręsti bendrai apie visuomenės empatiją.
– Gal turite kokių įžvalgų, kaip galėtume keisti šią padėtį pasitelkę kitų šalių patirtį?
– Galimybių labiau vystyti organų donorystę tikrai yra. Sakyčiau, galimybių tiesiog geriau išnaudoti esamą situaciją. Šiuo metu aš matau vieną pagrindinę bėdą – Lietuvoje nėra donorystės strategijos valstybiniu mastu, transplantacijos programos tikslų penkmečiui ar daugiau, nėra lyderio, vienos už tai atsakingos institucijos ir profesionalaus požiūrio.
Kas dirba su organų donoryste? Reanimatologai, kurių darbas kovoti už gyvybes. Taip, kartais nepavyksta, o tada medikas tampa donorystės specialistu. Jis turi mokėti paruošti donorą, mokėti kalbėti su artimaisiais. Į tai turi būti investuojama, rengiami specialistai. Juk tai nėra mėgėjiška veikla, tam būtinas profesionalumas. Šalyse, kurios demonstruoja gerus rezultatus, yra net atskira donorystės specialybė. Juk ligonį donorystei iš tiesų reikia paruošti ir tai kainuoja nemažai pastangų. O pas mus – kaip yra, taip gerai. Turime suprasti ir tai, kad pokalbis tokia jautria tema irgi toli gražu nėra paprastas. Kodėl galvojame, kad kiekvienas medikas natūraliai tai gali?
Lietuvoje šiaip yra toks ministro įsakymas, kad teikiant intensyvios terapijos paslaugą, ligoninėje turėtų būti toks specialistas. Bet aš nežinau nė vienos ligoninės, kurioje minėtai veiklai būtų įsteigtas daugiau nei vienas etatas, nors šios paslaugos gali prireikti bet kada. Specialistas turėtų būti 24 valandas 7 dienas per savaitę. O dar reikėtų atkreipti dėmesį, kad šis etatas būna bene prasčiausiai apmokamas.
Taip, padarysime kelias iniciatyvas, savo darbą atliks Nacionalinis transplantacijos biuras, tačiau koks yra mūsų tikslas? Juk metų metais beveik nesikeičia skaičius žmonių, laukiančių inkstų transplantacijos. Kitas ne ką mažiau svarbus klausimas, kodėl laukiančiųjų inksto sąraše yra keli šimtai, o dializuojamų – apie pusantro tūkstančio.
Šiuo metu aš matau vieną pagrindinę bėdą – Lietuvoje nėra donorystės strategijos valstybiniu mastu.
Juk pasaulyje apie 30 proc. iš tų žmonių yra transplantuojami, o pas mus – 10 proc., ir net tiek ne visada. O juk transplantuoti žmogų net ekonomiškai valstybei apsimoka, nes per metus dializuojamas žmogus kainuoja 15 tūkst. eurų, o pats inksto persodinimas – apie 10–12 tūkst. eurų. Tačiau žmonės laukia ir daugiau nei metus. Yra dar yra kitų veiksnių – pasveikęs žmogus gali grįžti į darbą bei kurti pridėtinę vertę valstybei.
Be to, yra gyvosios donorystės klausimas – kai žmogui persodinamas pirmos eilės artimojo organas. Lietuvoje šiuo klausimu kalbama tik apie inkstus. Tokia donorystė Vakarų Europoje sudaro apie 30 proc. visos organų donorystės, kai pas mus – tik 5 proc. Kokios to priežastys, ar žmonės neinformuojami? Nes nemanau, kad atsisako. Antra vertus, aš vis dar manau, kad mes tinkamai neišnaudojame negyvosios donorystės galimybės, todėl nebūtų teisinga akcentuoti gyvosios.
Tokių klausimų yra daugybė, tačiau kažkodėl jie nesprendžiami. Sunku pasakyti, kodėl valstybei tai nerūpi? Buvo daug kreipimosi, tačiau negaliu pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerija būtų susidomėjusi šia problema.
– Nemažai buvo kalbama ir apie neplakančios širdies įstatymą. Ar, jūsų nuomone, jis pagerintų donorystės padėtį?
– Aš ne kartą esu sakęs, kad mūsų valstybė nesuteikia žmonėms galimybės aukoti, išgelbėti gyvybę. Kartais net jeigu ir norėtų, tam nėra techninės galimybės. Šiuo atveju ir būtų kalbama apie neplakančios širdies donorystę. O trukdo tiesiog pinigų trūkumas.
2016 m. vargais negalais buvo patvirtintas įstatymas, leidžiantis neplakančios širdies donorystę Lietuvoje. Mūsų ligoninėje tais metais buvo du tokie donorai, tačiau mes pamatėme, kad tai be proto didelis darbas. Reikia per labai trumpą laiką – maksimaliai 130 min. po mirties – pakalbėti su artimaisiais, sutvarkyti dokumentaliąją dalį, suorganizuoti operacinę ir pan. Per minėtą laiką organai turi būti išimti, nes kitaip jie bus netinkami. Kitaip tariant, tam reikia atskiros komandos, kuri dirbtų tik šį darbą, ir sąlyginai brangios įrangos.
Kodėl sakau sąlyginai? Net ir į ministeriją kreipimasis buvo parašytas su ekonominiu pagrindimu. Mūsų skaičiavimu, jei taikytume neplakančios širdies donorystę mūsų klinikose visa apimtimi, turėtume apie 20 donorų per metus. Tai yra – 40 inkstų, kas yra didžiulis skaičius. Tam reikėtų vienkartinių biudžeto išlaidų iki 150 tūkst. eurų – nusipirkti įrangai, ir keturių etatų, kurie atsieitų apie 80–90 tūkst. per metus. O kiek valstybė sutaupytų? Jei darome prielaidą, kad turėtume apie 20 donorų per metus, kas yra 40 inkstų, tai dėl kasmetinių dializių, vienam pacientui kainuojančių apie 15 tūkst. eurų, valstybė jau sutaupytų apie pusę milijono eurų.
Aš sakyčiau, kad tai yra tiesiog politinės valios ir supratimo stoka. Jei tu nusiunti tokius skaičius ir niekam neįdomu – kaip tai galima dar pavadinti?
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje neplakančios širdies donorystė sudaro apie 40 proc., o po smegenų mirties – apie 20–25 proc. Būtina atkreipti dėmesį, kad ir mes judame to link. Juk pacientų, kuriems diagnozuojama smegenų mirtis – mažėja, nes tobulėja technologijos, progresuoja medicina. Mes išgelbėjame daugiau žmonių, o tai reiškia – mažėja donorų, todėl alternatyvų ieškoti yra būtina.
