Tuo metu vienintelė išeitis vyrui buvo kasos ir inksto transplantacija, kuri Lietuvoje yra atliekama gana retai. Nepaisant niūrių prognozių, Edvardas pasiryžo laukti ir galiausiai atsiradus donorui jam buvo pasiūlyta atlikti transplantaciją.
Dabar vyras su transplantuotais organais gyvena jau septynerius metus, ir nors džiaugiasi suteikta galimybe gyventi, vis dėlto pripažįsta, kad kelionė iki ir po transplantacijos buvo kupina iššūkių.
Diagnozavo klastingą ligą
Edvardą klastinga ir negailestingai progresuojanti liga užklupo dar 1990 m., kuomet grįžęs iš kariuomenės vyras pasijuto prastai ir po kelių mėnesių atsidūrė ligoninėje. Čia gydytojai jam diagnozavo cukrinį diabetą.
„Tada ir prasidėjo mano gyvenimas su insulinu. Diabetas yra labai klastinga liga, kuri pakenkia viskam. Iš pradžių suprastėjo regėjimas, po to ėmė kilti spaudimas, galiausiai inkstai pradėjo prasčiau veikti ir 2011 m. nustojo veikti visai“, – pasakoja Edvardas.
Nuo tada vyro gyvenimas pasikeitė kardinaliai, dėl sutrikusios inkstų veiklos jis tris kartus per savaitę vykdavo į dializės centrus, kur procedūros trukdavo po kelias valandas.
„Į dializes važinėjau tris metus iš eilės ir jausmas, kad gali tekti dializuotis visą likusį gyvenimą tikrai nebuvo malonus, bet ilgainiui su tuo susitaikiau“, – teigia vyras.
Tačiau būtent dializių metu Edvardas sužinojo apie galimybę transplantuoti ne tik inkstą, kas leistų jam gyventi be dializės procedūrų, bet ir inksto bei kasos kompleksą, kas, galbūt, padėtų išgydyti cukrinį diabetą.
„Žinoma, tai suteikė vilties išgyti, bet reikėjo nepamiršti, kad inksto ir kasos kompleksas persodinamas gana retai, tam reikia jauno ir sveikatos problemų neturėjusio donoro, kurio tiek inkstai, tiek kasa būtų sveiki“, – pasakoja Edvardas.
Ilgas laukimas
Kuomet vyras buvo įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, prasidėjo ilgas ir nežinios kupinas laukimas. Edvardas transplantacijos laukė apie trejus metus, tačiau atlikti operaciją jis sutiko tik iš ketvirto karto.
„Man tris kartus skambino ir siūlė inkstą. Pirmą kartą išsigandau, nes paskambino trečią nakties, paprašė atvykti į Kauną, bet neturėjau kaip nuvažiuoti, todėl atsisakiau. Po kažkurio laiko skambino antrą kartą, tai jei pirmą kartą atsisakiau iš baimės, šį kartą atsisakiau su viltimi, kad sulauksiu komplekso. Tada paskambino trečią kartą, vėl siūlė inkstą, bandė įkalbėti, sakė, kad komplekso galiu laukti ilgai ir nuobodžiai, bet vis dėlto atsisakiau ir šį kartą“, – pasakoja Edvardas.
Vyras pripažįsta, kad laukimas išties yra kupinas baimės ir nežinomybės, o pirmasis skambutis su prašymu atvykti transplantacijai nemenkai išgąsdina. Bet šiandien Edvardas džiaugiasi, kad jam užteko ryžto inksto transplantacijos atsisakyti net tris kartus, nes ketvirtasis kartas vis dėlto buvo lemtingas.
„Tą dieną nuvykau į dializę, gulėjau prijungtas prie aparato. Tada prie manęs priėjo gydytoja ir pasakė: „Niekur neišvažiuok, organai atskrenda“. Ir šį kartą jau buvo ne tik inkstas, o kasos ir inksto kompleksas“, – sako vyras.
Operacija pavyko ne iš pirmo karto
Edvardas teigia, kad nors ir džiaugėsi pagaliau sulaukęs kasos ir inksto komplekso, kuris padėjo jam išgyti ir sugrįžti į normalų gyvenimą, tačiau pati operacija vis dėlto buvo sudėtinga, o atsigavimas po jos ne ką lengvesnis.
„Galima sakyti, kad per savaitę man padarė tris operacijas. Pirma atliko transplantaciją, grįžau į palatą ir po pietų vėl mane atgal į operacinę išvežė, nes kraujotaka kažkur atsivėrė. Vos atsigavau po narkozės, beveik iš karto vėl operacija, nes vėl kažkas negerai“, – prisimena Edvardas.
Po ilgai trukusių operacijų galiausiai vyro sveikata stabilizavosi ir ligoninėje jis gydėsi dar apie tris mėnesius. Tiesa, dėl silpnos sveikatos Edvardas turėjo būti izoliacijoje, jokie pašaliniai asmenys, be gydytojų, negalėjo jo aplankyti.
„Tikrai vienu momentu buvo ištikusi psichologinė krizė, nes viską skauda, su niekuo negali pasimatyti, esi izoliacijoje. Tik paskutinį mėnesį, kai sustiprėjau, pradėjo įleisti svečius, tai šiek tiek lengviau pasidarė.
Na, bet dabar gyvenu be dializių ir be insulino, įvyko stebuklas ir cukrinį diabetą išsigydžiau, nors komplikacijos vis tiek liko. Dabar jau ketvirtus metus turiu problemų su kojomis, kraujotaka dėl diabeto buvo sutrikusi, tai ji ir liko sutrikusi iki šiol. Lengviau tik tai, kad nereikia insulino, nėra cukraus šuolių, galiu valgyti ir gerti ką noriu“, – pasakoja vyras.
Organų donorystę paskatintų naujas modelis
Prisimindamas savo laukimo ir transplantacijos kelionę Edvardas užsimena, kad organų donorystę Lietuvoje galėtų paskatinti numanomas organų donorystės sutikimo modelis. Šio modelio esmė, kad visi šalies piliečiai yra laikomi organų donorais, nebent yra išreiškę nesutikimą tokiais tapti.
„Toks modelis pagreitintų visą donorystės procesą ir komunikaciją tarp žmonių. Dabar artimiesiems neretai būna šokas, kai jie sužino, kad turi donoro kortelę, bet jiems nepasakei. Kai visi būtų įtraukti į šį procesą, žmonės daugiau domėtųsi ir kalbėtųsi“, – teigia Edvardas.
Šiuo metu Lietuvoje ir dar septyniose Europos valstybėse yra taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis. Tai reiškia, kad asmuo yra laikomas donoru tik tada, kai užpildo oficialų sutikimą ir gauna donoro kortelę. Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles turi kiek daugiau nei 40 tūkst. žmonių.
Nepaisant to, daugiausia donorystės atvejų pasitaiko tada, kai artimieji paprasčiausiai patys pasiūlo arba sutinka su gydytojų prašymų padovanoti organus donorystei. Nuo 2000 metų, kuomet donoro kortelė buvo įteisinta, tik septyni efektyvūs donorai buvo pasirašę sutikimą organų donorystei po mirties.
Tačiau norint, kad perėjimas prie numanomo sutikimo organų donorystės modelio įvyktų sėkmingai, pirmiausia reikia, kad visuomenė pribręstų tokio modelio įvedimui. Būtent dėl to pirmiausia yra svarbu užtikrinti sklandų švietimo ir komunikacijos procesą, kuris leistų visuomenei susipažinti su numanomo sutikimo organų donorystės modeliu ir prie jo priprasti.
