Riedučiais važinėdavo naktimis
Šiais laikais riedučiais išmoksta važinėti dažniausiai vaikai, o dar prieš penkiolika – dešimt metų šis aktyvus laisvalaikio būdas buvo priskiriamas „pogrindžio“ gatvės kultūrai.
Prieš dvylika metų riedučiais pradėjo važinėti ir Raminta Norvaišė. Tuomet dvidešimtmetę merginą paskatino jos vaikinas, gimtadienio proga padovanojęs riedučius ir apsaugas. „Buvo pats vasaros įkarštis, liepos pradžia, puikus laikas išmokti važinėti su riedučiais“, – prisimena Raminta.
Aktyviam laisvalaikiui vilnietė pasirinkdavo Vingio parką – pėsčiųjų takų pakakdavo smagiai riedėti. Ji niekada nemėgo ekstremalaus sporto ir dabar save pristato kaip riedučių mėgėją – entuziastę. „Tuo metu riedutininkų gatvėse buvo mažai, tai buvo nepopuliarus laisvalaikio praleidimo būdas“, – teigia riedutininkė.
Kiekvieną savaitę bendraminčius susiburti kviesdavo klubo „Ketvirtadienio nakties karštis“ entuziastai. Jaunimas rinkdavosi vėlyvą vakarą į Katedros aikštę ir važiuodavo gatvėmis iki Vingio parko, pirmyn – atgal iš viso apie 15 kilometrų. „Vėlyvą laiką pasirinkdavome todėl, kad ištuštėdavo gatvės, būdavo mažiau automobilių. Važiuoti buvo saugu, nes visada išsirikiuodavome tvarkingai, vorele vienas paskui kitą, apsivilkdavome šviesą atspindinčias liemenes“, – pasakoja Raminta.
Vaikai mokosi greičiau
R. Norvaišė sako, kad norint pradėti mokytis, fizinis pasirengimas nėra privalomas: „Nors tik „pakilus nuo sofos“, nepratus daug judėti, iš pradžių gali būti sunku – juk reikia išlaikyti pusiausvyrą, dirba daug raumenų grupių. Bet net ir nesportiškus žmones galima išjudinti, reikia tik užsispyrimo ir motyvacijos. Žinoma, fiziškai aktyviam žmogui viskas sekasi daug greičiau ir sklandžiau.“
Greičiausiai mokosi vaikai, nes jie neturi baimės ir kompleksų, kurie būdingi suaugusiems. Žinoma, svarbiausia, kad vaikas pats norėtų išmokti važinėti riedučiais, pasitaiko, kad tėvai atveda vaiką ir liepia mokytis. Smagiausia, kai tėvai atveda vaikus, o kai šie išmoksta, ir patys užsimano pradėti važinėti riedučiais. Vieni kitus užveda, paskatina riedėti.
Pasak R. Norvaišės, tėvai dažnai daro klaidą – mokindami važinėti vaikus, laiko juos už rankos. „Jei vienas praras lygsvarą, nusiteps ir kitą. Taip pat nereikia vaiko laikyti už pažastų ar iš nugaros apkabinti – tuomet vaikas pats nelaiko pusiausvyros, jis nesimoko. Geriau stovėkite priešais ir ištieskite rankas, tegul vaikas atrieda jums į glėbį“, – patarimais dalijasi Raminta, dirbanti važinėjimo riedučiais instruktore „Riedėk.lt“ akademijoje.
Dėl stabilumo vaikai gali pradėti važinėti keturačiais, vadinamais disko ar retro riedučiais. Bet jie nėra populiarūs, nes sunkūs. Jei vaikui sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, pabandykite triračius riedučius – gale du, priekyje vienas ratukas.
„Akademijoje mokau vaikus nuo penkerių metų amžiaus, nors man teko treniruoti ir trejų su puse metų mergaitę. Ji buvo labai sportiška, fiziškai tvirta – lankė baseiną, jau buvo išbandžiusi slides“, – sako instruktorė.
Taisyklingų judesių pamokos
Mokytis važinėti riedučiais amžiaus cenzo nėra, gali pradėti ir senjorai. „Mačiau Vilniuje ir užsienyje daug vyresnio amžiaus žmonių ir tikrai noriu paskatinti įveikti baimes. Riedutininkų akivaizdžiai daugėja, nes tiesiami nauji gerai įrengti takai, atnaujinami parkai. Kai kas ir į darbą važiuoja riedučiais“, – sako Raminta.
Suaugusiam pradėti riedėti kartais sekasi sunkiau. Koją gali pakišti kompleksai: gal esu per daug apkūnus, ne sportiškas, gal atrodau juokingai, gal nugriūsiu?
Nors ir keista, užsidėjus riedučius gali atsirasti ne tik greičio, bet ir aukščio baimė. R. Norvaišė sako, kad populiarėjantys šiuolaikiniai riedučiai su trimis ratukais vienoje linijoje gali būti iki 12,5 cm diametro, dar prisideda bato padas – žmogus gerokai „ūgteli“, žemė „nutolsta“. Kartu su aukščio baime atsiranda ir baimė nukristi, susižeisti. „Žinoma, visko pasitaiko, todėl būtina užsidėti apsaugas ant kelių, alkūnių ir delnų, nepamiršti šalmo. Kaip sakė viena mano mokinė – nė vienoje pasaulio parduotuvėje nenusipirksi atsarginės galvos. Jei lūžta ranka ar koja (nors važinėjant riedučiais tai retai pasitaiko) – sugis, o jei sutrenksi galvą, gali būti liūdnesnės pasekmės“, – perspėja instruktorė.
R. Norvaišė per treniruotes pirmiausia moko taisyklingų judesių: „Kai tai išmoksta, žmogus ir krenta „taisyklingai“ – į priekį, atsiremdamas ant apsaugų. Riedėdamas netaisyklingai, žmogus kojos plačiai pražergia, ištiesia per kelius, tuomet ir griūna atgal. Tokiais atvejais galima skaudžiai susitrenkti dubenį, stuburą ir galvą. Taisyklinga pozicija yra tokia: kojos sulenktos taip, kad keliai ir kojų pirštai būtų vienoje linijoje. Taip pat reikia šiek tiek pritūpti, bet ne pasvirti į priekį“, – pataria instruktorė.
Svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus
Važinėjant riedučiais svarbu saugoti ne tik save, bet ir kitus. Kelių eismo taisyklių požiūriu, riedutininkai tarsi palikti be vietos – jie priskiriami pėsčiųjų kategorijai, nors gali riedėti taip pat greitai kaip ir dviratininkai. Iš tiesų, riedutininkai išvysto didelį greitį – lygia asfaltuota danga švilpia su vėjeliu. Didesnį greitį lemia ir pasikeitusios riedučių technologijos – anksčiau ratukai buvo plastikiniai ar kaučiukiniai, sunkesni, lėtesni. Dabar riedučių dalys gaminamos iš kokybiškesnių medžiagų, guoliai atsparūs vandeniui, guminiai ratukai ne taip greitai susidėvi. „Kita vertus, senesnės kartos riedučių batai galėjo tarnauti 10–15 metų, o dabartiniai pigesni riedučiai skirti „greitam vartojimui“, sudyla per kelis sezonus“, – apgailestauja vilnietė.
Instruktorė perspėja, kad nemaloniausia važiuoti trinkelėmis, ypač pavojinga, kai į jų tarpą patenka ratukai. Didesnės plytelės – geresnis variantas, tačiau patogiausia riedėti lygiu asfaltu, jausmas toks tarsi slystum kaip per ledą ar stiklą. „Žiemos metu riedučius kabiname „ant vinies“ ir šokame ant slidžių, keičiame į pačiūžas ar į pastaruoju metu populiarėjančius sniego batus – manevringi, lengvi batai sujungti kartu su trumpomis slidėmis, jomis smagu nuo kalniuko nučiuožti“, – pasakoja vilnietė.
Gera nuotaika ir grakščios kojos
Važinėti riedučiais ne tik smagu, bet ir naudinga. Pirmiausia, žmogus aktyviai juda gryname ore ir gauna daug deguonies. Tai skatina kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklas, gerėja bendra savijauta, stiprėja imunitetas, didėja organizmo ištvermė.
Važinėjimas riedučiais, kaip ir čiuožimas pačiūžomis ant ledo, lavina kūno judesių koordinaciją bei pusiausvyrą. Svarbiausia, riedučiai tausoja kelių, klubų sąnarius, kurie mažiau apkraunami nei bėgimo metu. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad riedučių batai stipriai suveržia čiurnos sąnarį, jis nėra lankstomas, todėl po treniruotės reikia papildomai atlikti čiurnos pratimus.
Treniruotės metu proporcingas fizinis krūvis tenka klubų, sėdmenų, šlaunų ir blauzdų raumenims. Moterys dažnai nuogąstauja ir dėl susilpnėjusių vidinės šlaunies raumenų. Tad norint turėti grakščias, raumeningas kojas – tai pats geriausias sportas.
Fizinis krūvis padeda atsipalaiduoti emociškai, pailsėti po įtemptos dienos, pagerėja nuotaika ir savijauta. Svarbu individualiai pasirinkti krūvį ir važinėjimo intensyvumą.
Buria riedutininkų bendruomenę
Raminta Norvaišė kartu su kitais organizatoriais jau trečią kartą rengia tradicinę riedutininkų šventę „Vilniaus naktinis riedėjimas“. Šiais metais renginys vyks gegužės 23 dieną.
„Man teko dalyvauti masiniuose riedutininkų pasivažinėjimuose Varšuvoje, Paryžiuje. Manau, kad ir Vilnius galėtų tapti riedučių mylėtojų traukos centru. Užsienyje tokie renginiai pritraukia tūkstančius dalyvių, Vilniuje sulaukiame kelių šimtų. Gali dalyvauti visi, kurie drąsiai jaučiasi su riedučiais – greitis nebus didelis. Norime šį renginį išauginti iki didelės šventės“, – sako Raminta Norvaišė.
Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.
