Tačiau ištrūkęs iš mirties nagų ir su donoro širdimi antram gyvenimui prisikėlęs Rimvydas tapo aktyviu donorystės propaguotoju. O ir žmonėms svarbu, kai apie donorystę jiems pasakoja tas, kuris pats sunkiai, bet ištvėrė visus gydymo etapus – širdies stimuliatorių, dirbtinę širdį, pagaliau – transplantaciją.
Pasitaiko, kai koks drąsesnis žmogus net paprašo Rimvydo parodyti randą ant krūtinės.
Pranešimo apie atsiradusią donoro širdį Rimvydas buvo sulaukęs ne kartą. Tačiau sudėtingą operaciją vis tekdavo atidėti.
Pirmą kartą, dar gyvendamas be dirbtinės širdies, Rimvydas donoro širdies atsisakė, nes žmona laukėsi vaikelio. Nėštumas buvo ankstyvas, vos trijų mėnesių, ir Rimvydas bijojo vienintelio dalyko: kad susijaudinusi dėl vyro operacijos, žmona patirs persileidimą. „Negalėjau rizikuoti vaikelio gyvybe“, – pasakoja Rimvydas.
-
Tarptautinių sporto žaidynių Lietuvoje dalyviai – žmonės po organų transplantacijos
-
Tikros Lietuvos transplantuotų žmonių istorijos: kūdikis, sulaukęs donoro širdies
-
Piotras Ivanovas: „Reikia parodyti, kad gyvenimas po transplantacijos nesibaigia“
-
Mažylio su persodinta širdimi motina: donoro tėvams buvo labai sunku aukoti jo širdį mano sūnui
-
Kęstutis Grėbliūnas: „Dabar kad ir lėtai, bet kopiu į kalną“
Kitą kartą žinia apie donoro širdį vyrą pasiekė gulintį Reanimacijos skyriuje po dirbtinės širdies prijungimo. Po šios operacijos skiriami kraują skystinantys vaistai, ir tokiu atveju
transplantacija negalima. Kai jau nešiojo dirbtinę širdį – ant peties pakabintą ištisai birbiantį aparatą, atsiradusio potencialaus donoro širdis netiko, nes tyrimai parodė, kad tas žmogus sirgo hepatitu C.
Lemtingą rytą, kai sužinojo apie „savąjį“ širdies donorą, Rimvydas kuo puikiausiai prisimena: „Buvo sekmadienis, 11 valanda. Paskambino gydytojas ir, kaip visada tokiais atvejais, klausia: „Valgėte?“ Atsakiau, kad dar ne. Pasakė, kad turiu ruoštis. Nuėjau į dušą, nusiprausiau. Buvo ramu. Šįkart jaučiau, kad donoras – tikrai mano“.
Kai po ilgai trukusios transplantacijos operacijos Rimvydas pagaliau nubudo, pirma mintis, pasak jo, buvo:„ Jei aš čia, vadinasi, jis, donoras, – ten, anapus“.
Gijimas po operacijos buvo ilgas, sunkus. Bet viskas jau – praeityje. Liko tik būtini apsilankymai pas gydytojus, vaistai, kuriuos teks gerti visą gyvenimą.
Rimvydo pilna visur: jis ne tik aktyvus donorystės idėjų propaguotojas, bet ir šiaip be veiklos nenustygsta. Pats remontuoja šeimos butą.
Kol žmona darbe, Rimvydas laiko veltui neleidžia – sukasi virtuvėje: kepa, verda, ruošia šeimai maistą. Sūnui Justinui, dėl kurio, dar negimusio, gyvybės jis taip bijojo, jau aštuoneri metai, bus antrokas.
Ruošiasi žaidynėms
Vilniuje rengiamos tarptautinės transplantuotų žmonių žaidynės Rimvydui – nebe naujiena. Galima sakyti, kad jis – tokių žaidynių veteranas, nes 2012-ųjų vasarą dalyvavo Apeldorne (Nyderlandai) vykusiose žmonių su transplantuotais organais žaidynėse. Ten jis varžėsi 100 metrų bėgimo rungtyje, iš aštuonių savo amžiaus grupės dalyvių buvo vyriausias, bet atbėgo penktas.
Vilniuje vyksiančiose žaidynėse Rimvydas ketina išmėginti dar daugiau rungčių: ne tik bėgti, bet ir mesti kamuoliuką, stumti rutulį.
