Kritikuojančius kosmetines operacijas pasirinkusias moteris buvau linkusi greitai sumalti į miltus ir laikyti natūralumo ir blogojo feminizmo naciais: juk dažome plaukus, tepamės veido kaukes, niekam nuo to neskauda, kaip gali pakenkti krūtų didinimas? Gi tai – moters pasirinkimas. Tačiau nekelti klausimų, kodėl absoliuti dauguma grožio chirurgijos pacientų yra moterys, kodėl vyrauja tam tikros tendencijos, kodėl tam tikrus požymius laikome tobulais, ir kodėl iš esmės jaučiamas poreikis koreguoti savo kūną, yra gana tamsu.
Kodėl absoliuti dauguma grožio chirurgijos pacientų yra moterys?
Helena Rubinstein kadaise yra pasakiusi, kad nėra negražių moterų – yra tik tinginės. Neabejoju, kad daugelis mergaičių Lietuvoje augo besilygiuodamos į susitvarkiusios stropuolės standartus: moteriai nevalia „pasileisti“ ir mėgautis saldumynais ar bezdėti ant sofos vakarais, manikiūro ir pedikiūro procedūrų pas specialistą dažna lietuvė sulaukia taip dažnai kaip mėnesinių, gėda augintis antakius, ne lygis nesidažyti ir atrodyti tik atsikėlusiai iš lovos.
Moteris turi atrodyti pasitempusi ir besistengianti dėl moters vardo, nes grožis, kokį mes suprantame įvairiais periodais, reikalauja darbo ir atsakomybės. Vargu, ar kas gali nuginčyti sąsają tarp moteriškumo ir grožio troškimo.
Tačiau ar esate susimąstę, kad to šaknys glaudžiai susijusios su patriarchalinės visuomenės požiūriu į moterį-daiktą, į kurį gražu pasižiūrėti ir kurį norisi turėti?
Moters kelias į socialinę sėkmę iš tiesų dažnai grindžiamas išoriniu patrauklumu.
Moters kelias į socialinę sėkmę iš tiesų dažnai grindžiamas išoriniu patrauklumu: susitvarkiusi moteris mums primena rutiną, nuoseklumą, asocijuojasi su patikimumu ir rūpestingumu, moteris su neskustomis kojomis ar ataugusiomis dažytų plaukų šaknimis neretam kelia mintis apie damos apsileidimą ar nesirūpinimą savimi, nors tokia moteris nėra mažiau higieniška ir demonstruojanti nepagarbą aplinkiniams. Galime vadinti tai kaip norime, kad ir feministinėmis paranojiškomis sapalionėmis, tačiau teigti, kad pastaroji moteris visuomenės bus priimta palankiau, būtų mažų mažiausiai naivu.
Kokiu momentu – ties kokia investuojama į grožį suma, ties kokio gylio intervencija, po kelinto nualpimo alinant kūną dietomis ir besaikiu sportu – visa tai tampa akivaizdžiai nebenormalu? Ko moteris imasi, kai nebepatenkina visuomenės lūkesčių atrodyti pasitempusi, nors ir neėda, bėgioja krosus ir murkdo veidą kolageno kaukėse tris kartus į dieną? Plastinės chirurgijos.
Daugelis plastinių operacijų glaudžiai susijusios su seksualumu ir vyrų akių tenkinimu.
Kad ir kaip norėčiau tikėti, kad tai yra „dėl savęs“, daugelis plastinių operacijų glaudžiai susijusios su seksualumu ir vyrų akių tenkinimu. Ryškinami prigimtiniai moteriški požymiai, susiję su reprodukcija – didinamos krūtys, įsodinami sėdmenų ir klubų implantai. O ar moteriai pačiai „dėl savęs“ tikrai reikia pasididinti priminimą, kad ji yra moteriškos lyties?
Ar tikrai pačiai „dėl savęs“ taip svarbu bet kokia kaina turėti milžiniškas lūpas ir taip sunku suvesti galus, ką jos primena? Beje, visai neseniai savo "Instagramo" paskyroje „pūtimo“ epidemiją pastebėjo ir mintį pasėjo mano mylima rašytoja Vaiva Rykštaitė.
Susitvarkiusi moteris, be to, niekad nesensta: nesvyra jos vokai, nekara krūtinė, nesiraukšlėja jos kakta, nes ji visuomet patenkinta ir niekad šiukštu nesirauko, nes viskuo gyvenime ji patenkinta. Ageismas širdį drasko man bene labiausiai ir primena, kad išauš diena, kai mėnesinės pasibaigs, stangrus kūnas sudribs ir man ant kaktos bus užklijuota, kad dienos suskaičiuotos: galiojimo laikas baigėsi. Naivu manyti, kad būtent toks visuomenėje pripažįstamas brandžios moters nurašymas neturi nieko bendra su poreikiu grožio chirurgijai.
Vis dėlto grožio puoselėjimas gali būti ir labai malonus laisvalaikio praleidimo būdas, nešantis didesnę naudą, nei teigiamas estetinis pokytis. Žaidimai su stiliumi, plaukais, odos priežiūros priemonėmis ar kosmetika gali būti smagūs nepaisant lyties, o apie fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos naudą tikrai nereikia rašyti.
Taip pat grožis moterį gali įgalinti, suteikti pasitikėjimo savimi. Grožis atidaro vartus manipuliuoti savo seksualumu. Tačiau aš niekaip negaliu įžvelgti, kaip savanoriška operacija už kelis tūkstančius eurų su visais drauge lydinčiais prieš ir po operaciniais malonumais gali turėti terapinį poveikį (aišku, nekalbu apie plastines operacijas dėl sveikatos arba translyčių žmonių atvejus – primenu, kad kalbama apie grynai kasdienę estetinę chirurgiją).
Mažiausiai noriu užsiimti moralizavimu.
Mažiausiai noriu užsiimti moralizavimu – nors mano požiūris į kosmetinę chirurgiją laikui bėgant pakito, vis dar laikausi nuomonės, kad tai yra individualus žmogaus apsisprendimas, ir tikrai neskubu laikyti pasidariusius korekcijas tamsuoliais. Galbūt įgytos žinios pakeitė mano požiūrį, tačiau visai nereiškia, kad šios išvados bus aktualios ar reikšmingos kitai moteriai.
Daugelio situacijų negaliu net komentuoti – suprantu, kad esu pakankamai standartinės išvaizdos ir šiuolaikinius grožio standartus atitinkanti mergina, o kitam kreivos nosies atspindys veidrody tikrai gali gadinti nuotaiką.
Bet tikrai negaliu meluoti, kad gyvenime pajutau palengvėjimą atsikračiusi pareigos jausmo, nuo gilios vaikystės kėlusio įtampą būti susitvarkiusia: nebesuku galvos išėjusi į miestą nepasidažiusi, nebeslepiu blauzdų nespėjusi nusiskusti kojų, nebesigėdiju valgyti viešose vietose ir nemaskuoju priaugto svorio, ir tikrai nesvajoju implantais įrodyti savo moteriškumą pasididindama krūtinę.
O jeigu moterys niekam neskolingos būti gražiomis?
