Antikūnai tikrai išlieka 4,5 mėnesio
Uždavus šį klausimą per spaudos konferenciją sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, šis nieko konkretaus negalėjo pasakyti – panašu, kad šis klausimas iki šiol nebuvo kilęs, tačiau pažadėjo aptarti tai su epidemiologais ir išsiaiškinti. Rytojaus dieną iš Sveikatos apsaugos ministerijos atskriejo lakoniškas ir konkretus atsakymas: „Dėl COVID-19 persirgusių asmenų izoliacijos – jiems galioja tos pačios taisyklės ir rekomendacijos. Po sąlyčio su sergančiuoju jie taip pat privalo izoliuotis.“
Jokių argumentų, kodėl reikia izoliuotis ir tiems, kurie jau turi imunitetą virusui, pateikta nebuvo. Todėl Užkrečiamų ligų ir AIDS centro vadovo prof. Sauliaus Čaplinsko pasiteiravome, ką apie tai sako mokslas.
„Šiandien yra žinoma, kad imunitetas šiam virusui, kaip ir kitų infekcinių ligų atveju, susiformuoja, bet palaipsniui silpsta. Tyrimų, kurie parodytų, koks jis lieka praėjus, pavyzdžiui, pusei metų, dar nėra. Bet aišku viena – 4,5 mėnesio antikūnai išlieka. Tai jau įrodyta. Ląstelinis imunitetas, t. y. ląstelių atmintis, išlieka ilgiau.
Todėl, pagal bendrus infekcijos dėsnius, bent kartą susidūrus su virusu, kito susidūrimo su juo metu imuninė atmintis visgi įsijungs ir kovos su šiuo virusu. Taigi tikėtina, kad antrą kartą užsikrėtęs žmogus nesusirgs, o jei ir susirgs, jo ligos eiga bus lengvesnė.
Deja, aprašyta keletas atvejų, kai per metus žmonės užsikrėtė COVID-19 pakartotinai. Priežasčių gali būti daug, bet jau neabejojama, kad kuo didesnę viruso dozę žmogus gauna, tuo didesnis krūvis tenka jo organizmo imuninei sistemai ir tuo didesnė tikimybė, kad imuninė sistema neįveiks viruso, ir žmogus susirgs“, – aiškino virusologas.
Rizikuoti ar ne?
Taigi jau persirgusiems žmonėms po kontakto su sergančiuoju reikia vėl izoliuotis ar ne?
„Reikia labai akylai stebėti naujausius tyrimų duomenis ir operatyviai reaguoti į tai, ką sužino mokslas. Ir galbūt netgi kartais nebijoti tam tikruose dalykuose surizikuoti, tačiau pagrįstai, nes medicinoje visada turi būti išlaikytas balansas tarp galimos naudos ir galimos žalos. Natūralu, kad reikia stengtis siekti geriausio, kas tik įmanoma pagal turimas žinias ir turimus resursus šalyje, t. y. kas būtų geriausia žmonių sveikatai. O žmonių sveikatai svarbūs daug veiksnių, ne tik COVID-19.
Kadangi tikėtina, kad žmonės, turintys ypač aukštus antikūnų titrus, t. y. jau persirgę COVID-19, bus mažiau imlūs infekcijai, kai vėl su ja susidurs, visgi būtų logiška jiems leisti nesiizoliuoti. Juolab kad reikia galvoti ir apie saviizoliacijos sukeliamas problemas, pavyzdžiui, kad ir medikams. Kitas klausimas, kad apsaugos priemonių naudojimas yra būtinas, taip pat ir persirgusiems žmonėms“, – svarstė S.Čaplinskas.
Ar tai reiškia, kad persirgusiam žmogui po kontakto su sergančiuoju pirmiausiai vertėtų pasidaryti antikūnų tyrimą? „Bet kuriuo atveju tikslesni imuniteto tyrimai yra daug sudėtingesni ir brangesni. Tiek galima pasakyti“, – apibendrino pašnekovas.
Tikimybė užsikrėsti labai skiriasi
Pasak mediko, mokslininkai taip pat aiškinasi, kodėl vieni žmonės suserga COVID-19, kiti – ne, nors taip pat turėjo kontaktą su sergančiuoju, arba vieni serga lengviau, kiti – sunkiau.
Vienas iš spėjimų, kad yra susidaręs kryžminis imunitetas, likęs nuo ankstesnio susidūrimo su kitais koronavirusais, kurių mūsų aplinkoje cirkuliuoja įvairių rūšių. Tačiau vieni tyrimų duomenys šį spėjimą patvirtina, kiti – ne. Taigi, tyrinėjant šį koronavirusą, vis dar daug nežinomųjų.
„Dar vienas svarbus dalykas, kad šiandien jau į kiekvieną žmogų reikėtų žiūrėti kaip į potencialų infekcijos nešiotoją. Tai turime suprasti netgi bendraudami su artimiausiais žmonėmis, su kuriais kartu negyvename. Jei su kažkuo gyvename, jau vargiai apsisaugosime, nes jie bet kada gali infekciją atsinešti. Štai kodėl visi turėtų būti suinteresuoti žinoti savo COVID-19 statusą – tam, kad nepakenktų tiek savo artimiausiems žmonėms, tiek kolegoms, juolab kad įsisukus virusui į kolektyvą sustos darbas, o tai savo ruožtu gali kirsti žmonėms per kišenę. Kalbant bendrai – kentės ekonomika, paslaugų sfera ir pan.
Šiandien jau į kiekvieną žmogų reikėtų žiūrėti kaip į potencialų infekcijos nešiotoją. Tai turime suprasti netgi bendraudami su artimiausiais žmonėmis, su kuriais kartu negyvename.
Tuo ir yra ypatingos užkrečiamos ligos – kad vieno žmogaus, vienos šeimos, vienos savivaldybės ir net vienos valstybės pastangų neužteks, kad sustabdytume ligos plitimą. Kita vertus, reikia rasti sprendimus, kurie šioje situacijoje maksimaliai palengvintų socialinį, ekonominį gyvenimą su galimai minimaliais nuostoliais tiek minėtoms sritims, tiek visuomenės sveikatai“, – svarstė S.Čaplinskas.
Todėl, pasak mediko, galbūt vertėtų peržiūrėti griežtas saviizoliacijos taisykles, nes dauguma atvejų žmonės, kuriems tenka izoliuotis, nebūna užsikrėtę, bet virusą platina tie, kurie nebuvo izoliacijoje ir net nežino sergantys.
„Galbūt palikta per mažai kūrybinės laisvės vietoje nuspręsti dėl užsikrėtimo rizikos, nes kontaktas kontaktui nelygu. Pavyzdžiui, žmonės pietauja prie vieno stalo, ir vienas iš jų serga. Jeigu priešingoje stalo pusėje sėdinčio žmogaus gaunamą viruso kiekį prilygintume vienetui, žmogaus, kuris sėdi šalia sergančiojo ir atsisukęs kalbasi su juo, gaunamas viruso kiekis lygus penkiems. Tuo tarpu sėdintis kitoje stalo pusėje įstrižai nuo sergančiojo gauna tik 30 proc. to vieneto“, – paaiškino pašnekovas.