Sergantiems antrojo tipo cukriniu diabetu, skirtingai negu pirmojo, insulino organizme yra per daug. Tam tikri mechanizmai lemia, kad insulinas blogai atlieka arba visai neatlieka savo funkcijos. Insulinas ne laiku sekretuojamas, nepavalgius gliukozės kiekis padidėja, vėliau jis nepakankamai veikia. Šis diabetas negydomas insulinu, kaip tai daroma pirmojo tipo atveju. Skiriami cheminiai vaistai, kurie gerina insulino veikimą audiniuose, ypač riebaliniuose, bei kepenyse, mažina rezistenciją insulinui.
„Antrojo tipo cukrinis diebetas labai paslaptingas, nejaučiamasis jo periodas yra labai ilgas, besimptomis. Žmogus ilgai juo serga, kol sužino, kad tikrai turi šią ligą. Apmaudu, kai serga tėvas ar mama, o vaikai, net ir patys sulaukę tėvų amžiaus, nė nekreipia dėmesio į tai. Tik pažvelgus į tokį pacientą – į akis krenta antsvoris – gali pastebėti jį esant rizikos grupėje.
Tam tikri požymiai perspėja apie ligą. Tai padidėjęs troškulys, padažnėjęs šlapinimasis. Bėda ta, kad dažniau serga vyresni žmonės, todėl kai kurių su amžiumi susijusių ligų simptomai yra panašūs. Pavyzdžiui, su amžiumi vyrams išveši prostata, jie linkę dažniau šlapintis. Jie nė neįtaria, kad tai galėtų būti ir cukrinio diabeto pradžia. Moterims dėl hormonų disbalanso, po gimdymų, dėl gimdos kaklelio pokyčių taip pat padidėja poreikis dažniau šlapintis, tačiau tai gali byloti ir kitką“, – sako endokrinologas.
Didžiausias priešas – nutukimas
Taip pat gali varginti odos sausumas, blogiau gyti žaizdos. Tai požymiai, bylojantys apie sutrikusią insulino veiklą. Susirgus kita liga, kaip antai plaučių uždegimu ar patyrus infarktą ligonis patenka į ligoninę, kur atlikus elementarius kraujo tyrimus paaiškėja, kad jis serga cukriniu diabetu.
Per didelis gliukozės kiekis kraujyje reiškia, kad žmogus ne tik serga, bet patvirtina ir tai, kad liga diagnozuota per vėlai.
„Apmaudu, kad žmonės nesidomi savo sveikata, jos nesaugo, uždelsia, o tada jau mums, gydytojams, tenka gydyti komplikacijas. Pasitaiko tokių pacientų, kurių sveikatos būklė sukelia didžiulę neviltį“, – apgailestauja specialistas. – Tačiau bene svarbiausias rodiklis, leidžiantis įtarti esant cukrinį diabetą, akivaizdus kūno masės didėjimas: augantis svoris „užsuka“ ligos mechanizmą.
Didėjant kūno masei, suriebėja kepenys, insulinas veikia blogiau ir šiame organe, ir riebaliniame audinyje, o tai – tiesus kelias į diabetą. Žinant riziką susirgti šia liga, labai svarbu kontroliuoti kūno masę nuo pat jaunystės“.
Rizikos veiksnių yra ir daugiau. Tai arterinė hipertenzija, aterosklerozė, senyvas amžius, menkas fizinis aktyvumas, „smūginis“ maitinimasis. Pastaruoju būdu, besimaitinantis žmogus prisivalgo vakare, daug vienu kartu, organizmas priverstas išskirti labai daug insulino. Tai didžiulis stresas visiems organams, kurie ilgainiui ima „streikuoti“. O jeigu yra genetinis polinkis, susergama cukriniu diabetu.
Išmokus gyventi su liga, jos galima nė nejausti
Pirmasis uždavinys, susirgus cukriniu diabetu, yra pakeisti gyvenimo būdą ir mitybą. Dažnai pacientai nežino, ką daryti, todėl gydytojas endokrinologas siunčia ligonius į specialią mokyklą, kurioje jie mokomi, kaip gyventi su liga.
Taip pat skaitykite: 7 sveikatos mitai, kuriais vis dar tikima
„Kadangi cukrinis diabetas yra liga visam gyvenimui, pacientas pats turi domėtis, kaip ją kontroliuoti. Kuo nuodugniau jis išstudijuos šią ligą, tuo efektyvesnis bus gydymas. Gydant ligoninėje, pasiekiamas 80–90 proc. gydymo efektas. Tačiau tęsiant gydymą namuose, labai daug kas priklauso nuo paties paciento“, – patirtimi dalijasi med. m. dr. S. Grigonis.
