Medikas tikina, kad sąnarių ligų, kurios pakankamai didelė problema mūsų visuomenėje, diagnostikai nereikia brangaus magnetinio rezonanso tyrimo. Tą patį rezultatą ir daug greičiau galima gauti paprasčiausiu ultragarso tyrimu.
Pasak S.Rutkausko, šis tyrimas visiškai nekenksmingas, todėl jį galima atlikti tiek kartų, kiek reikia, jis tinka net kūdikiams, be to, jis yra dinaminis: galima kilnoti ranką, judinti pirštus ir stebėti, kaip visos struktūros juda, įvertinti visus aplinkinius audinius, sausgysles, raumenis, sąnarius, skystį juose, uždegimo lygį ir pan. Tačiau iki šiol šis tyrimas priešpastatomas gerokai brangesniam magnetiniam rezonansui.
Iki 70 proc. problemų galima diagnozuoti pigiai
„Diagnozuojant kaulų ir sąnarių problemas, paprastai daromas rentgenas, o jeigu iš jo situacija neaiški, pacientas siunčiamas magnetinio rezonanso tyrimui, nors apie 60–70 proc. problemų galima išspręsti diagnozuojant ultragarso aparatu. Tik tuomet, jeigu nepavyksta rasti problemos, yra prasmės daryti magnetinį rezonansą. Tai visiškai atpigina paslaugą, o ir atsakymą pacientui galima duoti daug greičiau.
Tačiau dabar įstaigos prisipirkusios brangių magnetinio rezonansų aparatų ir suinteresuotos daryti tyrimus. Taip yra ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje. Todėl kai tu ateini su pigaus tyrimo idėja, niekam tai neįdomu. O ir pacientai veržiasi į magnetinio rezonanso tyrimą, norėtų būti ištirti nuo galvos iki kojų. Tačiau nutylima, kad magnetinis rezonansas nėra specifinis tyrimas ir parodo ne viską. Jis reikalingas tuomet, kai visi kiti tyrimai jau yra neįgalūs.
Dar vienas dalykas, kuris pastaruoju metu darosi labai aktualus, yra nervų patologija – pavyzdžiui, riešo kanalo sindromas, kai tirpsta pirštai. Ultragarsu galima puikiai tuos nervus įvertinti, ko negali padaryti magnetinis rezonansas. Echoskopuojant galima pamatyti, ar spaudžiamas nervas, kurioje vietoje, kaip stipriai, pagaliau galima pasakyti – žmogui užteks reabilitacijos, vaistų ar jau reikia chirurginio įsikišimo“, – tikino pašnekovas.
Kai tu ateini su pigaus tyrimo idėja, niekam tai neįdomu.
Norėdamas skleisti šią žinią, kad ne visada reikia brangių tyrimų, dažnai sąnarių problemos gali būti diagnozuotos paprasčiau ir greičiau, prieš penkerius metus su kolegomis Lietuvoje jis įkūrė Raumenų ir skeleto ultragarsinės diagnostikos draugiją, skaito paskaitas šia tema ir organizuoja kursus ne tik radiologams, bet ir traumatologams, reumatologams, reabilitologams, kineziterapeutams – ir ne tik Lietuvoje.
Medikas dalyvauja Europos raumenų ir skeleto radiologų draugijos veikloje, veda mokymus įvairiose šalyse, sąnarių echoskopijos jam teko mokyti ir amerikiečius.
– Kaip pats susidomėjote šia sritimi?
– Nuo studijų pradžios man patiko anatomija. Mokslinį darbą apsigyniau iš kaklo kraujagyslių ultragarsinio tyrimo, bet pamatęs, kad pridėjus ultragarsą galima diagnozuoti net tokius kaulų lūžius, kurių nerodo rentgenas, pamačiau didžiulę nišą, kaip galima padėti pacientams. Pradėjau važinėti po konferencijas, seminarus ir po truputį prikaupiau žinių.
Aš manau, kad jeigu sąnarių echoskopuotojo etatas atsirastų poliklinikoje, būtų galima sutaupyti krūvą pinigų. Bet kokiam sąnario skausmui, bet kokiam guzeliui, įtartinai vietai galima taikyti echoskopijos tyrimą, jeigu nepakanka rentgeno, užuot iš karto siuntus į magnetinį rezonansą. Magnetinis rezonansas kainuoja apie 100 eurų, o ultragarsinis tyrimas – iki 30 eurų. Ir diagnozė bus ta pati, jeigu prietaisas yra profesionalo rankose.
O dažnai būna ir taip. Žmogui skauda petį, jis nueina pas specialistą, šis jį apčiupinėja ir pradeda gydyti. Jeigu gydymas nepadeda, tik tada nusprendžia padaryti kurį nors tyrimą. Kai toks žmogus ateina pas mane, atrandu, kad jau prieš du mėnesius jam plyšusios sausgyslės ir seniai reikėjo chirurginio įsikišimo.
Užsienyje šį metodą vis dažniau taiko privačias klinikas turintys kineziterapeutai. Tačiau čia yra kita medalio pusė – šiuo atveju diagnostinė vertė yra abejotina, nes jų specializacija – mankštinti kūną, vertinti raumenų grupes, bet nedirbti radiologo darbo. Lietuvoje kineziterapeutams nėra sudaryta sąlygų tobulintis ultragarso srityje, bet aš juos mokau, kad jie visgi žinotų apie tokį tyrimą ir patartų jį atlikti savo pacientams. Mat didžioji dalis žmonių, pajutę skausmą, pirmiausiai eina pas kineziterapeutą.
Aišku, šiuo metu dar yra problema, kad trūksta gerų specialistų. Ir jei gydytojas, nusiuntęs pacientą ultragarso tyrimui, negauna tinkamo atsakymo, nusivilia pačiu tyrimu. Tačiau visi mes žmonės ir visi mes mokomės, augame, tobulėjame.
– Pats taip pat dirbate klinikinį darbą?
– Šiuo metu darbuojuosi Kaune. Pacientų srautas tikrai nemažas – per dieną tenka ištirti apie 50 pacientų. Taip pat kelis kartus per mėnesį važinėju į Jurbarką. Aplink ten nėra magnetinio rezonanso aparato, todėl visi džiaugiasi, kad echoskopuojant galime išspręsti apie 90 proc. problemų vietoje ir nebereikia pacientų siųsti į Kauną.
Tokia sistema gali būti bet kurioje rajoninėje ligoninėje – užtektų vieno specialisto, kuris mokėtų diagnozuoti ultragarsu. Ir nereikėtų brangios įrangos. Pas mus visuomenė klaidinama, kad tik magnetinis rezonansas gali pateikti diagnozę.
– Su kokiomis sąnarių ligų tendencijomis susiduriate kaip gydytojas?
– Sulaukiu visų amžiaus grupių pacientų. Patys mažiausi yra kūdikiai su įgimta klubų displazija. Mano manymu, visiems kūdikiams reikėtų daryti klubų ultragarsinį tyrimą, kaip tai daroma Vokietijoje. Lietuvoje jis atliekamas tik tam tikrais atvejais.
Net ir jauni žmonės ateina su didžiuliu antsvoriu. Jų sąnariai jau sudilę kaip 60-mečio.
Kita grupė – vaikai, kurių problemos susijusios su sportavimo arba augimo niuansais. Dar viena atskira grupė – sportininkai (krepšininkai, futbolininkai, bėgikai, maratonininkai ir pan.). Toliau – vyresnio amžiaus žmonės (maždaug nuo 50 metų), kurie jau ateina su dylančiais sąnariais.
Kalbant apie pačius sąnarius, pirmoje vietoje yra peties ir kelio sąnarių problemos, nes jie labiausiai judantys. Trečioje vietoje – čiurnos problemos, kadangi daug žmonių turi antsvorį – net ir jauni žmonės ateina su didžiuliu antsvoriu ir skundžiasi čiurnos ar kelių sąnariais. Atlikęs tyrimą pamatau, kad jų sąnariai nuo per didelio svorio, kurį jiems tenka atlaikyti, jau sudilę kaip 60-mečio. Ketvirtoje vietoje – rankų problemos (alkūnės, riešas, pirštų tirpimai), o paskutinėje vietoje – klubo sąnariai.
– Minėjote, kad tenka matyti sportuojančių žmonių sąnarius. Kokios problemos juos kamuoja?
– Turiu pasakyti, kad sportas nėra sveikata. Aš tai puikiai matau. Pas mane ateina 30 metų profesionali krepšininkė, aš echoskopuoju jos kelių sąnarius ir susiimu už galvos, nes nesuprantu, kaip ji apskritai dar gali vaikščioti, o ji sau puikiausiai toliau žaidžia krepšinį. Jos keliai kaip vos paeinančio 70-mečio!
Taip pat tenka susidurti jau su pensinio amžiaus sportininkais su nuplyšusiomis sausgyslėmis, sudilusiais sąnariais. Dabar jie apgailestauja, kad kadaise jų niekas neįspėjo, kas jų laukia.
– O kaip veikia sąnarius mėgėjiškas sportas, pavyzdžiui, bėgiojimas?
– Bėgiojimui reikia labai pasiruošti. Dabar tik visi rūpinasi gera avalyne, bet brangi avalynė nepadės, jeigu žmogus iki tol nesportavo. Taip pat kelio sąnariams labai kenkia bėgiojimas asfaltu, nes šie gauna per didelę atatranką. Kuo paviršius, kuriuo bėgiojama, yra natūralesnis, tuo sąnariams sveikiau.
Bėgikus dažnai sustabdo kelių skausmai, jeigu jie bėga neteisingai arba turi per silpnus tam tikrus raumenis ir krūvis pasiskirsto netolygiai. Būtent todėl prieš pradedant bėgioti reikėtų labai pasiruošti, pavaikščioti į sporto salę ir pastiprinti raumenis.
Kiek esu echoskopavęs įvairaus amžiaus krepšininkų, nė karto nesu radęs normalaus kelio sąnario.
Tačiau pats nesveikiausias sportas, kiek teko susidurti, yra krepšinis. Dėl kelio sąnarių skausmų tenka echoskopuoti net 9–12 metų vaikus, kurie lanko krepšinį. Kiek esu echoskopavęs įvairaus amžiaus krepšininkų, nė karto nesu radęs normalaus kelio sąnario. Todėl visus bandau atkalbėti, kad nežaistų krepšinio.
Tačiau saikingas sportas, mankšta, judėjimas sąnariams turi teigiamą poveikį. Juk be sąnarių dar turime širdį, kitas sistemas, kurias būtina mobilizuoti. Aš patariu žmonėms judėti, vaikščioti net tuomet, jeigu jų kelio sąnarys taip sudilęs, kad jį reikėtų keisti. Juk jeigu jis tik gulės namuose, pradės augti svoris ir atsiras kitų bėdų.
Judėjimas žmogui yra labai svarbus, tačiau svarbiausia, kad jis būtų įvairus, todėl reikia nuolat keisti pozą. Kelio skausmais skundžiasi ir tie, kurie ilgą laiką sėdi, ir tie, kurie ilgą laiką stovi, nes jie visą laiką yra vienoje padėtyje. Todėl dirbant prie stalo retkarčiais būtina atsistoti ir pasivaikščioti, o jeigu darbas stovimas, periodiškai reikia pasėdėti ar pabūti pritūpus.
Kai kūno padėtis dažnai keičiama, raumenys ir sausgyslės gauna po skirtingą krūvį. Dabar bandoma ieškoti įvairių ergonominių sprendimų, mažinančių apkrovas, bet tai problemos neišspręs. Net pačioje tobuliausioje kėdėje negalima visą laiką sėdėti.
