– Jūsų specialybė daug kam nežinoma ir skamba gan paslaptingai, netgi turi asociacijų su mirusių žmonių kūnų skrodimu. Ar tai tiesa?
– Iš tiesų Vilniaus kolegijoje baigiau biomedicinos diagnostikos studijas. Tuo metu tai buvo dar pakankamai nauja specialybė. Ją pasirinkau, kai nepavyko įstoti į biologijos studijas Vilniaus universitete.
Dabar dėl to labai džiaugiuosi, nes besimokant kolegijoje iš karto buvo labai daug praktikos. Jau per pirmąjį mokslų pusmetį buvo galima pamatyti, ar šis darbas apskritai tinka, nes turėjome progą stebėti, kaip atliekamas skrodimas, kaip iš vidaus atrodo žmogaus organai. Man tai buvo didžiulis atradimas, nes tai, ką matai vadovėlyje, ir ką pamatai gyvai, skiriasi. Tai visiškai kitokia patirtis.
– Ką jūs veikiate darbe – kokia tai specialybė?
– Iš esmės tai laboratorinių tyrimų atlikimas. Taigi tai darbas laboratorijoje su krauju, kitais žmogaus kūno audiniais ir analizatoriais. Aš asmeniškai atlieku intraoperacinius tyrimus. Tai chirurginės operacijos metu atliekami tyrimai, kurie lemia tolesnę operacijos eigą.
Šitai atrodo taip. Ligonis guli operacinėje, jis operuojamas, bet chirurgui iškyla klausimas dėl kokio nors įtartino organo ploto ir reikia labai greitai atlikti tyrimą ir išsiaiškinti – reikia šalinti visą organą, pavyks pašalinti tik tam tikrą plotą ir pan., t. y. iškyla klausimas, ką daryti toliau. Tuomet įtartinos organo dalies medžiaga, įdėta į kapsulę, siunčiama mums vadinamuoju vakuuminiu paštu, kuris driekiasi per visą Santarų klinikos plotą specialiais vamzdžiais, kuriuose sudaromas vakuumas.
Gydytojas patologas šią medžiagą pirmiausiai apžiūri gyvai, patikrina, kas matoma akimis, tuomet jis iš tos medžiagos tam tikrą plotą išpjauna skalpeliu ir duoda jį man. O mano darbas šioje situacijoje mėginį užšaldyti, tuomet įdėti jį į specialų įrenginį – šaldytuvą–pjaustytoją ir jį supjaustyti 5–10 mikronų storio nematomomis atplaišomis. Gautas atplaišas man reikia uždėti ant specialių stikliukų ir nudažyti.
Anksčiau viskas būdavo daroma rankomis, dabar yra automatizuotos dažymo sistemos, į kurias įdėjus stikliuką ir paspaudus mygtuką per 4 minutes jis nusidažo. Tuomet tas stiklas nešamas gydytojui patologui, jis jį apžiūri pro mikroskopą ir skambina į operacinę.
– Kodėl žmogaus kūno audinio medžiaga yra dažoma?
– Tai yra specifiniai dažai, kurių pagalba išryškinamos ląstelinės struktūros. Kitaip pro mikroskopą nesimatytų nei ląstelės branduolio, nei ląstelės kontūrų, tiesiog būtų balkšvas permatomas vaizdas. Analizuodamas išryškėjusias detales patologas gali nustatyti diagnozę.
Žinoma, tai tik preliminarus atsakymas, jokiu būdu netikslus. Tokie tyrimai gali būti klaidingi, nes norint gauti tikslų atsakymą, tiriama medžiaga turi pereiti vadinamuosius rutininius tyrimus, t. y. ji apdorojama specialiais chemikalais, o tuomet pakartojamas pirminis tyrimas, kad diagnozė būtų patikslinta.
Netiksli diagnozė gali būti dėl netyčia pjovimo metu prilipusių šiukšlių: pavyzdžiui, proceso metu kas nors praėjo pro šalį ir sukėlė dulkes, t. y. įvyko oro tarša. Arba dedant stiklą užkibo plika akimi nematomas prieš tai pjautos medžiagos šapelis. Tai didžiulio sterilumo reikalaujantis tyrimas, o kadangi šiuo atveju klysti negalima, tyrimas visada kartojamas, nes preliminariais tyrimais remtis pavojinga.
– Tačiau chirurgas pjauna visgi remdamasis preliminariu tyrimu?
– Taip, tačiau sakyčiau, kad šis tyrimas chirurgui parodo kelią, kuriuo judėti. Kai padarome šį tyrimą, galime atmesti, ko tikrai nėra. Pavyzdžiui, iš trijų diagnozių mes tikrai galime pasakyti, kad vienos nėra. Tai padeda gydytojui padaryti sprendimą, ką daryti toliau.
– Kas jums pačiam įdomiausia šiame darbe?
– Pirmą kartą apsilankiau Patologijos centre dar pirmame kurse ir buvau labai sužavėtas. Mes su draugu abu norėjome čia įsidarbinti, tačiau jis savo CV nusiuntė pirmas, todėl jį įdarbino pirmiau, o man teko palaukti.
Trečio kurso viduryje, kai reikėjo ieškotis baigiamosios praktikos vietos, vėl įsiprašiau čia ir pradėjau rašyti darbą apie šaldomuosius tyrimus. Man ten esant, kaip tik buvo diegiama automatizuota sistema, buvo atvykusi ją tiekiančios kompanijos atstovė, kuri apmokė mane su šia sistema dirbti. Man pasisekė, nes po praktikos mane paliko dirbti.
Iš pradžių darbas kėlė didžiulį stresą, kadangi tyrimą reikia padaryti kuo greičiau ir kuo kokybiškiau. Darai tyrimą, o į registratūrą jau skambina iš operacinės ir klausia, ar jau. Sakome, tuoj bus. Bet po to seka antras skambutis, trečias. Man jau prakaitas teka iš jaudulio.
Tačiau šis adrenalinas mane ir žavi darbe. Jaučiu, kad mano rankose yra kažkas labai reikšminga, nuo to, kaip kokybiškai atliksiu tyrimą, didele dalimi priklauso kito žmogaus likimas.
– Ar dabar vis dar būna šio jaudulio?
– Jo tikrai netrūksta. Mūsų centre tiriami dar ir donorų organai – nustatoma, ar jie tinkami donorystei.
Buvo keletas atvejų, kai skambina budintis gydytojas ir sako – už valandos bus donoras. Tuomet net ir vidury nakties keliesi, vyksti į darbą ir ruoši įrangą. Mat nakčiai ją būtina atšildyti ir ji įkaista net iki 40 laipsnių, kad visi skysčiai subėgtų į specialų utilizacijos indą. O norint atlikti tyrimą reikia, kad įranga vėl atšaltų.
Jeigu matau, kad sistema iki to laiko, kol atvyks donoro organas, savaime neatšals, tenka prisigalvoti įvairių gudrybių, kaip atšaldyti, svarstai, kaip perdėlioti detales, kitaip atlikti tyrimą. Taigi šis darbas nėra mechaninis, tenka pajungti ir kritinį mąstymą, ir vaizduotę.
Jaučiuosi atliekantis labai atsakingą darbą. Jei, neduok Dieve, kas nors atsitiktų man ir reikėtų persodinti organą, aš tikrai norėčiau, kad tyrimą atliekantis žmogus pasistengtų jį atlikti gerai.
Taigi apie savo darbą galima galvoti labai siaurai – tiesiog atlieku vieną funkciją visoje sistemoje, tačiau kai pagalvoju plačiau, man gera jausti, kad aš turiu atsakomybę, man nenusispjauti, kas vyks toliau. Aš manau, kad dėl žmogaus sveikatos ir gyvybės tikrai verta pasistengti ir paprakaituoti.
– Sukatės ligoninės aplinkoje. Pacientai dažnai skundžiasi, kad gydytojai yra nejautrūs, nebendraujantys, pikti. O kaip juos matote Jūs?
– Aš suprantu, kodėl gydytojai kartais atrodo šalti. Kai pamatai, kokie jų darbo tempai, imi juos suprasti. Jie stengiasi visiškai atsiduoti darbui, dėl to socialiniai įgūdžiai, aišku, kenčia. Bet kad jie su tavimi dabar gražiai pasisveikins, tai juk niekuo nepadės.
Gydytojo galva visada veikia – nesvarbu, ar jis lipa laiptais, ar eina koridoriumi, kiekvienas ligos atvejis seka paskui jį. Įsivaizduokite, jūs turite pacientą – penkerių metų vaiką, kurios diagnozė tokia, kad beveik nėra prošvaisčių. pagalvokite, kokį spaudimą jaučia gydytojas, kaip jis nori padėti tam vaikui.
Kai visa tai pamatai iš arti, pradedi suprasti, kokie stiprūs žmonės yra gydytojai. Mačiau ir tokių pavyzdžiui, kai gydytojai visiškai apleidžia savo socialinį gyvenimą – jie dieną naktį ir savaitgaliais darbe.
– Ar Jums pačiam įdomu sužinoti tyrimo rezultatą – pavyzdžiui, yra žmogui vėžys ar ne?
– Iš tiesų džiaugiuosi, kad mano noras žinoti dar neišblėso. Nesinorėtų, kad darbas taptų rutina ir manęs visai nejaudintų. Mane iki šiol žavi žmogaus organizmas iš vidaus. Pirmame kurse teko dalyvauti skrodimuose. Turėtų būti nemalonu, bet man tai buvo beprotiškai įdomu. Žiūrėdamas į organus iš vidaus, supranti, kad mes apie savo kūną nieko nežinome, o viskas taip tobulai išsivystę ir sustyguota, taip tobulai viskas sujungta ir veikia. Nėra nė vienos nereikalingos kraujagyslės, nė vieno nereikalingo nervo.
Taip pat man įdomu, kaip keičiasi organai po kokios nors ligos, kaip juos veikia kad ir tas pats vėžys. Arba kas vyksta organizme, kai pašalinamas organas. Pavyzdžiui, išpjaunama navikinė žarna: dingo metras žarnos ir kaip organizmas dabar su ta netektimi susitvarkys?
Aš esu susipažinęs tik su vienu specifiniu dažymo būdu, o metodologijoje nurodoma apie šimtą tyrimų būdų, kai skirtingais dažais išryškinami ir nustatomi vis kiti dalykai. Sunku įsivaizduoti, kaip gydytojui pavyksta nuspėti, kokį tyrimą pasirinkti. Mat po pirminio tyrimo, pamatęs vaizdą, gydytojas skiria kitą patikslinantį tyrimą – t. y. prašo medžiagą nudažyti tam tikru dažu, kuris išryškina kitus dalykus ląstelėje.
Jei po šio dažymo gydytojui kyla naujas papildomas klausimas, vėl reikia kažką išryškinti, jis skiria tyrimą kitu dažu. Tokie tyrimai pakankamai brangūs, todėl reikia juos parinkti labai tiksliai.
– Kokios jūsų ateities svajonės?
– Kol kas patinka tai, ką darau, kadangi stengiuosi darbą atlikti ne mechaniškai. Ir pats savarankiškai pasižiūriu pro mikroskopą į tą medžiagą. Jei ir nesuprantu, ką matau, stengiuosi vaizdą palyginti su informacija internete. Pamatęs kokį nors įdomesnį vaizdą, jį nusinešu pas gydytoją ir prašau paaiškinti. Dar yra toks daugiagalvis mikroskopas, kai keli gydytojai vienu metu žiūri į medžiagą ir aptaria atvejį. Ir aš prisėdu kartu su jais, jei pasitaiko galimybė.
Nors pats aš visame šiame procese atlieku tik nedidelę darbo dalį, kai suprantu, ką pjaustau ir dėl ko pjaustau, darbas įgauna visai kitokią prasmę.
