Justina dvejus metus džiaugėsi gražiais santykiais ir su savo vaikinu planavo ilgą bendrą ateitį. Draugams dėl begalinio rūpesčio vienas kitu jie atrodė kone ideali pora. Ir nors konfliktų pora neišvengdavo, daugelis jų išsispręsdavo taip pat greitai, kaip įsiplieksdavo.
Viskas pasikeitė porai nusprendus išvykti gyventi į užsienį. Justina norėjo pratęsti savo teisės studijas, jos draugas nusprendė išbandyti darbo svetur skonį. Tačiau prisitaikymo svečioje šalyje procesas abiem klostėsi visiškai skirtingai. Justina netruko susirasti naujų draugų, o jos vaikinas jų net nebandė ieškoti.
Priešingai, atsidūręs svetimoje aplinkoje, jis tapo itin uždaras ir visą savo laiką norėjo leisti tik namuose su Justina. Jis pradėjo reikšti nepasitenkinimą merginai kur nors išeinant, kaskart skambinėdavo ir prašydavo greičiau grįžti namo.
„Iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio, nes supratau, kad jam tiesiog sunku prisitaikyti naujoje aplinkoje, ir tokia yra jo reakcija. Bet netrukus pradėjau jaustis kontroliuojama – jis tapo pavydus, trukdė man turėti draugų, norėjo, kad visą dėmesį skirčiau tik jam“, – pasakoja Justina.
„Man taip nenutiks“
Situacija pablogėjo merginai pradėjus priešintis mylimojo kontrolei. Iš pradžių tai tebuvo ginčai, tačiau vieną kartą įsikarščiavęs vaikinas trenkė Justinai per veidą. Tąkart atsiprašinėdamas jis ją tikino, kad tai daugiau nebepasikartos, tačiau visai netrukus pasitelkti kumščius, sprendžiant konfliktus poros namuose, tapo įprasta praktika.
Justina tikina niekada nemaniusi, kad galėtų susidurti su vyro smurtu, juo labiau, kad jį kentėtų. Priešingai, ji buvo įsitikinusi, kad su tuo susidūrusi vyrą paliktų iškart. Negana to, mergina studijavo teisę ir puikiai žinojo, kad smurtas yra nusikaltimas, o ji gali kreiptis pagalbos.
Tačiau išeiti iš susiklosčiusios padėties buvo nelengva ir jai: „Neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti. Man buvo gėda. Visiems Lietuvoje likusiems draugams ir net mano šeimai mes atrodėme ideali pora, todėl nenorėjau jų nuvilti papasakodama, kaip jis iš tiesų su manimi elgiasi. Naujiems draugams pasipasakoti taip pat nedrįsau, todėl kentėjau tik tyliai.“
Merginai buvo gaila ir draugo – jis neturėjo jokių draugų, tad išskyrus kolegas, Justina buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis galėjo bendrauti. Ji matė, kad vaikinui itin sunku būti toli nuo namų, todėl dėl pasikeitusio jo elgesio kaltino depresiją. Tuo pačiu bijojo jį palikti, kad jis ko nors sau nepasidarytų.
Drąsos suteikė atstumas
Pirmas žmogus, kuriam viską papasakojau, buvo mano draugo mama. Jai buvo sunku patikėti tuo, ką pasakoju apie jos sūnaus elgesį, ji bandė jį teisinti. Bet aš teprašiau, kad ji jam padėtų.
Justina reguliarius fizinio ar psichologinio smurto išpuolius kentė metus. Tik baigusi studijas ji rado būdą, kaip šiek tiek nuo savo draugo atitolti. Mergina susirado profesinės praktikos vietą kitoje šalyje ir paskelbė draugui išvykstanti.
„Bijojau su juo tiesiog išsiskirti, todėl tik pasakiau, kad išvykstu, tačiau mes turėjome likti kartu. Maniau, kad tokia pertrauka bus į naudą ir jam, kad jis pagaliau pradės bendrauti ir su kitais žmonėmis“, – sako Justina.
Vis dėlto draugas bandė merginą kontroliuoti net ir per atstumą – jis jai kasdien skambinėdavo ir klausinėdavo kur ji, reikalaudavo grįžti atgal. „Tada ir supratau, kad tokie santykiai nebegali tęstis. Telefonu pasakiau jam, kad daugiau nebebūsime kartu. Pirmas žmogus, kuriam viską papasakojau, buvo mano draugo mama. Jai buvo sunku patikėti tuo, ką pasakoju apie jos sūnaus elgesį, ji bandė jį teisinti. Bet aš teprašiau, kad ji jam padėtų“, – pasakoja Justina.
Draugo skambučiai tęsėsi dar pusę metų. Net būdama toli, Justina nuolat jautėsi nesaugiai – tiek dėl savęs, tiek ir dėl buvusio draugo. Mergina bijojo blogiausio – kad jis nenusižudytų, kaip daug kartų jai jau buvo žadėjęs. Laimei, nelaimės pavyko išvengti – vaikinas grįžo į Lietuvą ir, palaikomas artimųjų, palaipsniui pradėjo jaustis geriau.
Dar daugiau laiko atsitiesti prireikė užsienyje gyventi likusiai Justinai – ji pyko ant savęs, kad smurto nesustabdė tuomet, kai tik jis prasidėjo, o dar labiau – kad niekam apie tai nepasakojo: „Manau, kad jeigu būčiau kam nors prisipažinusi, kokia linkme klostosi mūsų santykiai, būčiau sulaukusi pagalbos, ir viskas būtų baigęsi greičiau. Dabar suprantu, kad tai, kas man nutiko, tikrai nebuvo mano kaltė, bet užtruko daug laiko, kol tuo patikėjau“, – sako mergina.
Pasidalinamos problemos mažėja
Tokių istorijų kaip Justinos – tūkstančiai. Statistika atskleidžia, kad apie smurto patirtį papasakoti galėtų kas trečia moteris pasaulyje. Tačiau didžioji šių istorijų dalis taip ir lieka už uždarų durų.
Psichologų teigimu, tyliai susitaikyti su smurtiniais santykiais pasirenkama dėl daugelio priežasčių. Kartais, kaip Justinos atveju, tai lemia gėda: dėl to, kad prieš ją pakėlė ranką, dėl to, kad ji to iškart nesustabdė ar dėl to, kad dabar nebežino, kaip iš smurto rato ištrūkti. Kartais tikima, kad tai, kas nutinka poroje, yra tik dviejų žmonių problema ir to nereikia viešinti. O kartais pasipasakoti apie savo bėdą trukdo beribis bejėgiškumo jausmas – nuskriaustai moteriai atrodo, kad ji negali nieko pakeisti, o jos problema neturi išeičių.
Tačiau specialistai tikina, kad kreipusis pagalbos – tiek į specialias institucijas, tiek į artimuosius, tokį bejėgiškumo jausmą galima sumažinti. Nuolat patiriamas smurtas taip sumenkina savivertę, kad racionaliai vertinti situaciją tampa pernelyg sudėtinga. Būtent tokiais atvejais žvilgsnis iš šalies gali padėti susidėlioti taškus virš „i“ ir įvertinti galimus sprendimų būdus.
Nerimą keliantys ženklai
Klastingiausia smurto savybė ta, kad jis nepasirodo iškart. Niekas nepradeda svaidytis kumščiais per antrąjį pasimatymą – smurtas iš lėto atsiranda jau išsivysčiusiuose santykiuose. Būtent todėl kartais gali būti sunku atpažinti, kada rūpestis perauga į kontrolę, o ši virsta į priklausomybę. Vis dėlto specialistai įvardija ženklus, rodančius, kad santykiai gali pradėti klostytis netinkama linkme.
- Jis nori jūsų tik sau. Jaučiatės izoliuota nuo išorinio pasaulio – jūsų antroji pusė nori, kad visą laiką praleistumėte tik su juo, o jūsų norai susitikti su draugais ar šeima nuolat palydimi priekaištais. Jei jaučiate, kad santykiai jus riboja ir nesate laisva daryti to, ką norėtumėte, – tai pirmas galimo emocinio smurto ženklas.
- Jis jus menkina. Kiekvienas turime savybių, kurios gali erzinti antrąją pusę. Tačiau jei į šias savybes reaguojama nuolatiniu žeminimu, menkinimu ar net patyčiomis, tai gali gerokai sumažinti jūsų pasitikėjimą savimi.
- Jūs jo kartais bijote. Baimė negali būti sveikų santykių pagrindas. Jei jaučiate, kad kartais keičiate savo elgesį vien dėl to, kad bijote partnerio reakcijos ar negalite prognozuoti jo elgesio, derėtų pagalvoti, ar šie santykiai to verti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės komentaras
Mąstymas, kad smurto problemos negalima „nešti iš namų“, instinktyvus noras ją nuslėpti tik dar labiau šią problemą skatina. Ją reikia ne slėpti, o spręsti. Visų pirma – išdrįsti pasakyti sau ir kitiems, kad problema egzistuoja, ir negalima gyventi jos nematant. Todėl norisi paskatinti prabilti apie esamas bėdas, ieškoti pagalbos, taip pat pasidalinti savo istorijomis ir tuos, kas išsivadavo iš smurto gniaužtų. Šios patirtys, nors neabejotinai skaudžios, bet padeda kitoms ir kitiems suprasti, kad jie ne vieni tai patiria.
Susidūrus su smurtu – fiziniu, seksualiniu, apribota teise judėti, visų pirmą reikia kreiptis į policiją (tel. 112).
Kreipusis į policiją, su nukentėjusiu asmeniu taip pat susisieks Specializuotos pagalbos centro (SPC) darbuotojai ir suteiks jam pagalbą. Bet į artimiausią centrą galima kreiptis ir pačiam. Juk psichologinį smurtą labai sunku įrodyti – tokiu atveju pravers žmonių, kurie su tuo dirba kasdien, patarimai. Ištrūkti iš smurto rato (grasinu – prašau atleidimo – vėl smurtauju – vėl atsiprašau) labai sunku vienam pačiam. Tam būtina patyrusių specialistų pagalba.
Pagalbos moterims linija: 8800 66366 kiekvieną dieną 10–21 val.
