Psichologės teigimu, norint šių konfliktų išvengti ir palaikyti gražius santykius tėvams su vaikais ir atvirkščiai, reikėtų atsigręžti į ne tik šiuo metu priimamus sprendimus, vaiko elgesio pokyčius, bet ir į kitas svarbias detales, kaip pačių tėvų vaikystė, būdo bruožai ir įtaką keičiantis toksiškas elgesys.
– Prasidėjus nesutarimams tarp tėvų ir vaikų dažnai bandoma ieškoti, kur prasidėjo konfliktas ir kuri pusė pasielgė neteisingai. Kas tampa šių konfliktų priežastimi?
– Tai gali būti iš vaikystės atsineštos nuoskaudos, apie kurias kaip ir nekalbama, bet jos apnuodija tolimesnį santykį. Neretai komplikuoja santykį ir tai, kai tėvai sako, jog vaikas taip kalba tik todėl, nes buvo per mažai muštas. Šie žodžiai sukelia visišką nesusikalbėjimą. Jei suaugęs bando tvarkyti savo istoriją ir nori viską atitaisyti, reikia pripažinti savo klaidas, kitu atveju sulauks pasipriešinimo.
Žinoma, kad tų sunkumų gali būti ir įvairesnių. Pavyzdžiui, vaikas visiškai negali reikštis, nes bijo. Jis žino, kad tėtis smurtauja, todėl visa šeima turi paklusti. Lygiai taip pat gali būti ir iš mamos pusės. Ji hyper valdinga ir neleidžia niekam žodžio pasakyti. O jei mama silpna, ji atsitrauks. Arba dar sunkiau, kai mama nori gyventi savo gyvenimą ir vaiką visiškai palieka. Vaikui tas irgi labai skausminga.
Manau, kad yra tokie kraštutinumai, kai vaikas išgyvena suaugusiojo nepasiekiamumą. Formuojasi priešiškumas, santykis, kai jis pradeda save pažinti, galvoja, ko tikėtis iš santykių, kokie kiti žmonės, ką jie atneša. Jei tėvai nepasiekiami, jam gali atrodyti, kad iš kitų žmonių nieko nereikia tikėtis, jie niekada nepadės.
– Ar gali būti, kad tėvai šį santykių modelį atsinešė iš savo vaikystės? Gal sovietmečiu buvo bandoma slėpti jausmus, todėl ryškios meilės net nesimatė ir vaikui gali kilti sunkumų.
– Sovietiniu laikotarpiu žmogus apskritai buvo vertinamas kitaip, pagal tai, kaip jis tarnavo, kaip atliko savo funkciją. Buvo mažai kreipiama dėmesio, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. Jei ką nors blogai atlikdavo, jausdavosi nereikalingas, smerkiamas. Ir, aišku, tas gimdo jėgos tapatinimą su agresija. Jei labiau rėki, kitus gąsdini, esi stiprus. Kitu atveju tampi auka. Man atrodo, kad sovietmečiu buvo refleksijos stoka. Aš taip jaučiuosi nebūtinai dėl to, kad esu blogas, o dėl to, kad taip tiesiog jaučiuosi.
– Kaip elgiasi jaunas žmogus, kuris patyrė būtent tokį tėvų auklėjimo modelį?
– Tokiems žmonėms sunku kreiptis pagalbos esant santykių problemoms, nes jie galvoja, kad vis tiek tuoj dings partneris, kaip vaikystėje dingdavo tėvai. Suaugęs toks žmogus nuolat jaučia nerimą. Jam atrodo, kad reikia visada laikyti ir kontroliuoti, nes kitaip partneris jį paliks. Net jei sako, kad tu svarbus, jis negali tuo tikėti, o tas netikėjimas vėliau gimdo problemas santykiuose. O jei tėvai dar buvo ir smurtaujantys, jie suformavo dar didesnį išgąstį, vidinį sąstingį. Tokiam žmogui arba iš viso nereikia santykio, arba jis pats pradeda smurtauti.
Bet koks iš suaugusiųjų patirtas smurtas vienaip ar kitaip paveiks vaiko psichiką. Tai yra didelis stresas, kuris tampa traumuojančia patirtimi. Ir žmonės tą skausmą nešasi per gyvenimą, labai skirtingai su juo tvarkydamiesi. Vieni linkę niekada negalvoti, susikuria savo šeimą ir galvoja, kad viskas bus kitaip. Bet atsiradus vaikams pradeda suprasti, kad lenda senos istorijos. Jei su tėvais buvo sunkumų, natūralu, kad vaiko atsiradimas iškels visus sunkumus į paviršių. Nors tai yra skausminga, tai tampa galimybe viską pakeisti.
– Ką jaunam žmogui daryti, kad neperimtų ydingo tėvų modelio?
– Kai kurių problemų negalime išspręsti, bet galime jas išaugti. Manau, padėtų laiko praleidimas kartu, rodymas dėmesio, bandymas pamatyti, kad mes tikrai turime skirtingas perspektyvas. Turint paauglius, reikėtų pasistengti įžvelgti jų matymą, kuris mums nebūtinai turi būti suprantamas. Svarbu parodyti empatišką pusę, kad kai kuriuos dalykus galime išklausyti. Tai paprasti dalykai, kuriuos ne visada lengva įgyvendinti. Žmonės, kurie nesulaukę greito rezultato nusivilia, turi suprasti, kad tai reikia daryti ne vieną kartą ir ne du, jei norime tikrai atstatyti santykius.
Gali iškilti konfliktų, bet mes galime pasistengti santykį atstatyti, kai jis susvyruoja.
Nereikia pamiršti ir suaugusių, kurie taip pat gali patirti smerkiantį elgesį. Bet jei randa žmones, kurie išklauso, bando suprasti, atspindi jausmus, galiausiai pradeda atpažinti savo dalis, uždarytus vidinius kambarius. Dažnai mes nenorime prisiminti apie save kažkokių dalykų, nes tai gali būti per daug skausminga. Tačiau tai veikia mūsų santykius ir mes kartais nesusivaldome, nenorime kalbėti apie tam tikrus dalykus. Todėl svarbus nuolatinis augimas ir procesas, kad jaustumėmės matomi ir matytume save bei kitus. Taip kuriamas ryšys. Ir jis atstatomas, jei sutrinka dėl kažkokių priežasčių.
– Dažnai kitu iššūkiu tampa ir tėvų skyrybos. Kaip šį laikotarpį išgyvena jaunuolis? Ir kaip turėtų elgtis?
– Skyrybos yra didelė netektis ir skausmas tiek suaugusiems, tiek vaikui. Vaikas netenka visos aplinkos, kurią mylėjo. Kartais skyrybų metu suaugę vaikus pradeda naudoti kaip konflikto objektą ir nebemato, kaip jiems skauda.
Būtent saugumas yra santykių pagrindas
Turbūt vienas iš svarbiausių dalykų yra to jausmo pripažinimas. O dar svarbiau – neįtraukti vaikų į suaugusiųjų konfliktus. Vaikai tikrai linkę kaltinti save. Galvoja, kad jei būčiau geresnis, taip nebūtų atsitikę. Tada ateina nusivylimas gyvenimu ir santykiais. Todėl labai svarbu atpažinti gedėjimo jausmą ir kartu ieškoti stipriųjų pusių, resursų, į ką galima remtis, kas padeda. Gal yra žmonės, kurie nesusiję su skyrybomis ir gali paremti. Pavyzdžiui, mokytojai, draugai, treneris. Tai žmonės, kurie gali tarti gerą žodį.
– Sakote, kad geriausia ieškoti žmonių, į kuriuos būtų galima atsiremti. Bet dažnai nutinka situacijų, kai bijoma tai padaryti, nepasitikama kitais. Kaip šiuo atveju išgyventi skausmingą laikotarpį?
– Paaugliai dažnai įsižeidžia, jei papasakojus draugui šis pataria pasikalbėti su psichologu. Jei liūdna, labai svarbu ne tik vaiką paremti, išklausyti, padrąsinti žiūrėti į kitus dalykus, bet ir suprasti, kad kiekvienas gedime skirtingai. Kartais prireikia skirtingo laiko ir skirtingų būdų prieiti prie tos pačios patirties.
Kiekvienas su vis kitokia patirtimi tvarkosi skirtingais būdais. Svarbu, kad būtų galima tuos jausmus išreikšti, žiūrėti, kaip jie mane veikia. Būna, kad kiti irgi turi savo problemų, todėl kartais sunku klausytis. Laiku sau ar vaikui nepadėjus, atsiranda tokie kardinalūs pokyčiai kaip bandymas sau pakenkti, žalotis, bendrauti su blogą įtaką darančiomis kompanijomis. Tam padėtų psichologas, padedantis prieiti prie jausmų, su kuriais sunku būti.
Nėra mygtuko, kurį paspaudus viskas taps ir vėl gerai.
– Kaip suprantu, nereikia visko savyje užgniaužti?
– Jei per daug skauda, mes turime atsitraukti, nes mus tai sužlugdytų. Taip būna su netektimi, kai reikia tiesiog pripažinti, jog skauda. Kartais reikia atsitraukti, kad galėtume ieškoti, į ką atsiremti, nes skausmas ateina bangomis. Iš esmės reikėtų ieškoti naujo santykio su žmonėmis, kurie mums yra svarbūs. Ir, žinoma, santykio su savimi, nes po kiekvienos patirties jau nesi toks, koks buvai anksčiau.
– Suprantu, kad vaikui užgniaužus šį skausmą, jis galimai atsispindės ir jam suaugus. Todėl galbūt reikėtų susidurti su kitu iššūkiu – pabandyti tėvams atleisti?
– Atleisti nėra techniškas dalykas. Jei yra daug skausmo, jį sunku paleisti ir tas skausmas nuolat persekioja. Žmogų ši patirtis labai kankina. Tačiau nėra mygtuko, kurį paspaudus viskas taps ir vėl gerai. Reikia susidurti su skausmu, gedėjimu ir suprasti, kaip tai mane paveikė? Gal dėl gedėjimo aš netekau saugumo ir galvoju, koks būčiau, jei man tai nebūtų atsitikę. Svarbu suprasti, kaip tas gedėjimo etapas mane pakeitė, ką aš iš to išsinešu, ką galiu padaryti, kokiu noriu būti.
– Koks turėtų būti santykis tarp vaikų ir tėvų, kad ateityje būtų galima išvengti skaudžių patirčių?
– Vaikams iš tėvų reikia saugumo jausmo. Tėvai turi būti saugiu uostu. Kai mums su kažkuo saugu, jaučiame, kad mus mato, priima, leidžia laiką kartu, mes nurimstame ir tampame drąsesni tyrinėti tiek išorinį, tiek vidinį pasaulį. Jei su tėvais nesaugu ir jie yra baudžiantys, grėsmingi, atsitinka taip, kad tiesiog užsidaro vidinės durys. Aš toks, koks esu, būti negaliu. Bandau slėptis, meluoti, išsisukinėti ar tiesiog neigti. Būtent saugumas yra santykių pagrindas.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
