Ir kas nežino tų šeštadienių ar sekmadienių rytų, kai nubudus po vakarykščio išėjimo su draugais norisi tik susisukti į antklodę ir miegoti iki pavasario kaip meškai? Palaidotos savaitgalio dienos dėl organizme vis dar besiskaidančių kokteilių – turbūt niekam ne naujiena.
Kaip ir diena lovoje prieš televizorių, gausiai siurbiant vandenį ir mintant į namus užsisakytu nesveiku maistu, kurio taip reikalauja išsekintas organizmas. Per tą patį išėjimą su draugais geriant nealkoholinius gėrimus išvengiama rytinės saviplakos, gėdos ir emocijų kalnelių. Negana to, atsiranda gausybė laiko nuveikti ką nors įdomaus.
Karantino metu „sutaupytas“ dienas produktyviai išnaudojau dalykams, kurių nespėju atlikti darbo dienomis arba vakarais esu per daug pavargusi ką nors daryti. Gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau visus mėnesio savaitgalius atsikeldama anksti ryte su daugybe energijos nuveikiau labai daug, o vakarais miegoti eidavau su šypsena ir pasididžiavimo savimi jausmu.
Kaskart nusprendusi kurį laiką nevartoti alkoholio sulaukiu klausimo – kodėl? Ar piktnaudžiauju svaigiaisiais gėrimas ir taip bandau suvaldyti situaciją? O gal nutariau būti abstinente? Ar vartoju antibiotikus? Galbūt bandau pastoti ar jau pastojau?
Variantų, dėl ko gali būti atsisakoma alkoholio – apstu, tačiau išmėginti mėnesį ar daugiau pabūti blaivybėje siūlyčiau kiekvienam. Ne tik dėl iššūkio sau „ar sugebėsiu“, bet ir dėl galimybės stebėti savo kūną bei užfiksuoti, kaip jį veikia alkoholis.
