Žuvies trūkumas kasdieniame racione yra vienas iš širdies kraujagyslių ligų plitimo veiksnių mūsų šalyje.
„Atlikome Lietuvos gyventojų mitybos tyrimą, kuris parodė, kad nors mes valgome neriebios žuvies daugiau nei riebios, vis tiek per mažai,“ – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Dr. Rimantas Stukas. Pasak profesoriaus, žuvies trūkumas kasdieniame racione yra vienas iš širdies kraujagyslių ligų plitimo veiksnių mūsų šalyje. Be to, atsainiai žiūrėdami į žuvies produktus apiplėšiame save, organizmas negauna pakankamai A, D, vandenyje tirpių B grupės vitaminų, taip pat mineralų – geležies, kalcio, kalio, fosforo, mikroelementų – jodo, floro, cinko, vario.
Atsisakydami riebios žuvies žaidžiame su ugnimi
Svarbiausia – žmogaus organizmui ima trūkti omega-3 riebiųjų rūgščių, kurių atsargas galime papildyti tik kartu su maistu. Omega-3 trūkumas pasireiškia cholesterolio kiekio didėjimu kraujyje, imuniteto šlubavimu, be to, suprastėja ir mūsų išvaizda – praranda gyvybingumą ir išsausėja oda. Daugiausia omega-3 riebalų rūgščių savo sudėtyje turi riebios žuvys, tokios kaip ungurys, eršketas, taip pat jų yra ir pusriebėse žuvyse, tokiose kaip karpis, plačiakaktis. Ruošiant šventinius ir kasdienius patiekalus svarbu į savo racioną įtraukti pakankamai riebios žuvies tam, kad išlaikytume gerą sveikatą ir gautume pakankamai visaverčių riebalų.
Riebios žuvys: kokios jos?
Riebioms žuvims priskiriamos tokios žuvys, kurių sudėtyje nuo 6 iki 20 proc. riebalų. Tai – upėtakiai, eršketai. Tačiau yra ir dar riebesnių žuvų, tokių kaip unguriai. Šios žuvys – pagrindinis omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, be to, jų riebalai, skirtingai nei mėsos riebalai, negadina figūros. Žuvų riebalai, dėl pirmiau minėtų rūgščių, turi savybę tirpinti žmogaus kūno riebalus, todėl riebi žuvis turėtų būti valgoma bent kartą per savaitę.
Laukinė ar išauginta?
Tačiau išeitis visada yra. Jei nesame įsitikinę dėl laisvėje gyvenančios žuvies kokybės, visada galime rinktis ekologiškuose žuvininkystės tvenkiniuose išaugintas šviežias žuvis. Tam pritaria ir profesorius R. Stukas: „Kyla klausimas, kaip ta žuvis šeriama, kokiais pašarais. Jeigu jie yra labai kokybiški ir atitinka visus reikalavimus, yra tikimybė, kad šios uždaroje teritorijoje augančios žuvys auginamos švariau ir sveikiau, nei laukinės.“ Čia po profesoriaus Stuko klausimo „kaip ta žuvis šeriama“, reiktų kažkaip įkomponuoti atsakymą, kad šeriama Lietuvos ūkininkų išaugintais kviečiais ir kvietrugiais.
Be abejo, renkantis žuvį svarbus ir jos apdorojimo būdas. Įsigiję gausiai konservantais ir druska paskanintą rūkytą lašišą ar upėtakį galime neabejoti – jis suteiks mažiau naudos sveikatai nei natūraliau apdirbta žuvis. Siekiant didžiausios naudos, geriausia rinktis gyvą ar šviežią atvėsintą žuvį ir paruošti ją garuose ar troškinti troškintuve. Taip pat nederėtų piktnaudžiauti ir druska, nes žuvis ir taip turi pakankamai skoninių savybių, todėl pakaks paskaninti patiekalą paprastomis prieskoninėmis žolelėmis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laužome mitus: žuvis – brangus malonumas. Ar tikrai?
Troškintas, grybais įdarytas, upėtakis
Reikės:
800 g upėtakių,
20 g džiovintų baravykų,
sviesto,
2 šaukštai miltų,
2 šaukštai grietinės,
prieskoninių daržovių,
druskos.
Upėtakius išdarinėkite per pakaklę, nuplaukite, nusausinkite, ištrinkite druska, prikimškite grybų įdaro, užsiūkite, voliokite miltuose ir apkepkite svieste. Po to upėtakius dėkite į troškintuvą su susmulkintomis prieskoninėmis daržovėmis, įpilkite truputį sultinio ir troškinkite. Baigdami troškinti, supilkite grietinę.
Įdarui: baravykus išmirkykite, apvirkite, smulkiai supjaustykite ir išmaišykite su svieste keptais svogūnais.
Ištraukite siūlus, tada upėtakius dėkite į pašildytą pusdubenį, apipilkite koštu padažu, kuriame buvo troškinami, barstykite petražolių lapeliais. Tiekite su virtomis bulvėmis ar virtais makaronais ir žaliomis salotomis.
