Bendrosios praktikos gydytoja Lolita Samuolienė į privačią mediciną pasuko prieš trylika metų, kai pasinaudojusi Europos Sąjungos (ES) programos „Phare“ parama įkūrė Igliaukos ambulatoriją.
„Tuo metu ES lėšomis buvo skatinamas privačių šeimos gydytojų kabinetų steigimas. Netgi kalbėta apie siekiamybę, kad laikui bėgant pirminė ambulatorinės asmens sveikatos priežiūra taptų tik privati. Buvo baisu, nes niekas nieko tikro nežinojo, stigo patirties, nebuvo, kieno patarimų pasiklausti“, – į praeitį nusikėlė 46 metų šeimos gydytoja.
Nors abejonių netrūko, ji ryžosi tapti bene pirmąją medike Marijampolės rajone, iš valstybinės gydymo įstaigos pasitraukusia į privačią.
Ir žaizdas siuva, ir sąnarius punktuoja
Šiandien L.Samuolienės įsteigta Igliaukos ambulatorija turi apie 1900 pacientų ir aštuonis darbuotojus: dvi šeimos gydytojas, tris slaugytojas, odontologą, kartą per savaitę trims valandoms atvykstantį ginekologą ir vadybininką. Pastarosios pareigos patikėtos L.Samuolienės vyrui.
„Kai manęs klausia, ką veikia Samuolis, sakau: „Verčiau paklauskite, ko jis neveikia.“ Žolę pjauna, sniegą kasa, sutartis sudarinėja, finansus prižiūri, lydi mane į naktinius iškvietimus“, – sutuoktinio pareigas vardijo moteris.
Jei pacientui į akį įkrito svetimkūnis, išverčiu voką ir išimu – tai trunka kelias minutes. Siuntimą parašyti lengviausia, tačiau dirbdamas juk tobulėji.
Oficialus Igliaukos ambulatorijos darbo laikas – nuo 8 iki 16 val. Tačiau pati L.Samuolienė dirba tol, kol yra reikalinga pacientams: „Kiekvienas turi mano mobiliojo ir namų telefonų numerius, kuriais gali skambinti bet kuriuo paros metu.“
Savo pacientų „į kairę ir ir dešinę“ ji nesiuntinėja. „Jei ligonio problema išsitenka mano kompetencijos ribose, visada imuosi iniciatyvos. Dėl ausies išplovimo žmogaus pas laringologą nevarau. Jei pacientui į akį įkrito svetimkūnis, išverčiu voką ir išimu – tai trunka kelias minutes. Siuntimą parašyti lengviausia, tačiau dirbdamas juk tobulėji. Todėl mes ir žaizdas siuvame, ir sąnarius punktuojame. Galiu ir kraują iš venos paimti, ir lašinę pastatyti“, – pasakojo L.Samuolienė.
Igliaukos ambulatorija atitinka visus europinius standartus: joje atliekamas bendras kraujo, šlapimo tyrimas, įstaiga turi du elektrokardiografus – vieną stacionarų, kitą – mobilų.
„Turime net defibriliatorių, stomatologinį rentgeną, galime atlikti C reaktyvinio baltymo tyrimą, kuris yra vienas geriausių uždegimo aktyvumo rodiklių. Kartais vyras pastebi: „Moteriškės, per daug išleidžiate tyrimams.“ Tačiau kaip gali žmogų išleisti namo be kraujo tyrimo?“ – retoriškai klausė šeimos gydytoja.
Iš „ubago“ lazdos neatimsi
Dirbdama privačiame medicinos centre, L.Samuolienė gali laisviau organizuoti pacientų apžiūros laiką.
„Neprivalau aptarnauti keturių ligonių per valandą. Pažįstu savo pacientus ir žinau, su kuriuo žmogumi užtruksiu visą pusvalandį, nes jam reikia pasikalbėti. Žinau savo pacientų anūkų vardus, nors niekada nesu jų mačiusi.
Yra ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, šią savaitę pagalbą suteikiau keturiems žmonėms, neturintiems socialinio draudimo. Išvaryti jų negaliu, o imti pinigų už paslaugas – irgi neišeina: negi iš „ubago“ dar ir lazdą atimsi? Mieste gal viskas kitaip, tačiau kaime žmonės tampa bendruomene, esame vieni už kitus atsakingi“, – svarstė L.Samuolienė.
V.P.Andriukaitis: „Tai nedora“
Kaimo gyventojai L.Samuolienei galėtų suteikti geradarės televizijos serialo herojės daktarės Kvin vardą. Tuo metu ant sistemą užsimojusio reformuoti sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio liežuvio greičiausiai suktųsi žodis „privatininkė“.
Būtent taip ministras vadina privačių medicinos įstaigų savininkus, neva nuviliojančius nuo valstybinių poliklinikų pacientus ir už jiems suteiktas paslaugas gaunančius valstybės lėšų.
Tai ministras vertina kaip Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto pinigų užvaldymą. „Jie lengvai perpumpuojami į privačias kišenes, paliekant skurde valstybines ligonines ir paliekant didžiulį žmonių nepasitenkinimą dėl to, kad negalime suteikti nemokamos medicininės pagalbos, nes neužtenka pinigų. Tai nedora“, – laidoje „Savaitės komentarai“ kalbėjo V.P.Andriukaitis.
Įrangos atnaujinimas – sunki našta
Lietuvoje užtikrinama paciento teisė pasirinkti arčiausiai jo gyvenamosios vietos esančią arba jam patogiau pasiekiamą pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o šioms įstaigoms – teisė sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Kitaip tariant, PSDF biudžeto pinigai seka paskui žmogų.
Pacientai skirstomi į septynias amžiaus grupes, įvertintas skirtingais tarifais – brangiausiai apmokami kūdikiai ir vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau paskaičiuota, kad vidutiniškai per metus iš PSDF biudžeto už vieno prie šeimos gydytojo prisirašiusio paciento sveikatos priežiūrą sumokama apie 160 litų.
Kaimo gyventojas nepajėgus mokėti už paslaugas, todėl jokių priemokų pas mus nėra. Gyvename labai taupiai, skaičiuojame kiekvieną centą.
1900 pacientų turinti L.Samuolienė neslepia – ambulatorija gyvena tik iš teritorinių ligonių kasų pervedamų lėšų.
„Kaimo gyventojas nepajėgus mokėti už paslaugas, todėl jokių priemokų pas mus nėra. Gyvename labai taupiai, skaičiuojame kiekvieną centą“, – tikino ambulatorijos savininkė.
Per daugiau nei dešimt veiklos metų jos valdoma įstaiga pelno neuždirbo. Maža to, įmonė turi įsipareigojimų bankams: „Esame įdėję nemažai savo lėšų, nes vien ES struktūrinių fondų paramos neužteko. Investicijos dar negrįžo. Be to, jau reikia galvoti ir apie kai kurios įrangos atnaujinimą, tačiau tai – labai skaudus klausimas. Atsimenu, kraujo analizatorius kainavo 28 tūkst. Lt – mums tai buvo milžiniški pinigai.“
„Tai reikštų kapitalinį bankrotą“
Išgirdusi ministro V.P.Andriukaičio kalbas apie sveikatos sistemos reformą, pagal kurią PSDF biudžeto lėšos būtų skiriamos tik valstybinėms gydymo įstaigoms, L.Samuolienė labai sunerimo.
„Tai reikštų kapitalinį bankrotą“, – tarsi mirties nuosprendį pasirašė pašnekovė. Išnykimas esą grėstų ne tik jai, bet ir mieste veikiantiems privatiems medicinos centrams. Šiandien jų Marijampolės savivaldybėje – jau 15-a.
Marijampolės poliklinikoje yra apie 30 tūkst. pacientų, o privačiose įstaigose – daugiau nei 30 tūkst. „Ar įsivaizduojate, kur reikėtų padėti tuos visus atgal į polikliniką grįžusius žmones? O kur susodinti gydytojus, jei, žinoma, jie grįžtų, o ne emigruotų?“ – dėl kolegų likimo susirūpino L.Samuolienė.
Ministras užuodžia pinigų plovimą
Tiesa, jos pačios situacija gal kiek palankesnė, mat V.P.Andriukaitis pabrėžia, kad privatūs šeimos gydytojo kabinetai galėtų steigtis ten, kur trūksta viešųjų pirminės sveikatos priežiūros įstaigų, o jas kurti valstybei neapsimoka. Kitaip tariant, privatininkai laukiami šalies provincijoje, tačiau visai nepageidaujami didžiuosiuose miestuose.
Pagal šią logiką Kauno Šilainių šeimos sveikatos centras, vadovaujamas Liudviko Borisevičiaus, iškart atsidurtų juodajame sąraše. Privati įstaiga buvo įkurta 2000 m., irgi pasinaudojus jau minėtos „Phare“ programos parama.
Darbą pradėjęs su keturiais šeimos gydytojais, šiandien centras išaugo iki 60 darbuotojų ir medicinos paslaugas teikia 11 tūkst. pacientų. Centro kaimynystėje veikia valstybinė poliklinika.
Vadinasi, būtent iš jos privatininkai nugriebė grietinėlę – jaunas, retai sergančias „galvas“, už kurias ligonių kasos moka tiek pat, kiek ir už valstybinėje poliklinikoje likusius senyvo amžiaus ligotus pacientus? Būtent tokią privatininkų veikimo schemą viešose kalbose pateikia sveikatos apsaugos ministras.
„Ar matėte kuriame nors privačiame šeimos medicinos centre iškabą: priimame tik jaunus ir sveikus? Tai – absurdas. Žmogus gydymo įstaigą keičia arba dėl prasto susisiekimo, arba dėl to, kad negauna pageidaujamo gydymo. Jei esi patenkintas savo gydytoju ir įstaiga, negi keisi ją vien todėl, kad šalia atsirado kita? Esu girdėjęs pacientą sakant mūsų gydytojai: „Daktare, kur jūs – ten ir aš.“ Šeimos gydytojai poliklinikose turi įvairaus amžiaus pacientų, mes – lygiai taip pat“, – sakė L.Borisevičius, atstovaujantis ne tik savo, bet ir Nacionalinės pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos interesus.
Jis atkreipė dėmesį, kad 2004 metais skelbtais Valstybinės ligonių kasos duomenimis, amžiaus vidurkis valstybinėse poliklinikose siekė 38,22 metų, o privačiose – 38,19 metų.
Prisiduria iš skiepų
Į privatų sektorių pasukę medikai sako, kad valstybinės poliklinikos – fabrikas su smarkiai veiksmų laisvę varžančiomis taisyklėmis. Privatūs medicinos centrai šeimos gydytojus vilioja esą ne tiek pinigais, kiek galimybe pacientams teikti kokybiškesnes paslaugas, daugiau dėmesio skirti žmogui, o ne popieriui.
Ar matėte kuriame nors privačiame šeimos medicinos centre iškabą: priimame tik jaunus ir sveikus? Tai – absurdas.
Privačių gydymo įstaigų teikiamoms pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti teko 26 proc. bendrų PSDF biudžeto lėšų.
2012 m. sausį visose privačiose šalies gydymo įstaigose buvo prisirašę daugiau nei 890 tūkst. žmonių. Tai reiškia, kad reformavus dabar galiojančią tvarką, beveik trečdalis gyventojų turėtų grįžti į valstybines medicinos įstaigas, kitaip už paslaugas tektų mokėti iš savo kišenės.
Jei šis scenarijus išsipildytų, esą išliktų vos vienas kitas privačias paslaugas teikiantis medicinos centras. Daugumai prognozuojamas galas.
„Medicinoje nėra nei didelių pelnų, nei grąžų. Ministras sako, kad mes lobstame, tuo metu teritorinės ligonių kasos pervedami pinigai už paslaugas tikrai nepadengia mūsų veiklos sąnaudų. Beje, visos pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos gauna vienodą apmokėjimą, todėl, vadovaujantis ministro logika, galėtume teigti, jog lobsta ir poliklinikos. Bet juk visi matome, kad taip nėra, tai kodėl juodinamas privačiai dirbantis gydytojas? Kadangi priemokų už paslaugas pirminiame šeimos gydytojų lygyje nėra, prisiduriame iš papildomų paslaugų: skiepų, verslo bendrovių darbuotojų sveikatos tikrinimo, tyrimų, kurių neapmoka ligonių kasos, ir pan.“ – pasakojo L.Borisevičius.
Išeitis – emigruoti
Skaičiuojama, kad pelno marža, užsiimant privačios medicinos verslu apie dešimt metų, siekia 3 proc., kai kituose versluose keliskart didesnės grąžos laukiama jau po penkerių.
„Medea“ konsultacinių klinikų tinklo Druskininkuose, Alytuje ir Šilutėje vadovė Jūratė Dambravienė atkreipė dėmesį, kad investicijos į įstaigų steigimą per septynerius metus dar neatsipirko.
„Imtis sveikatos paslaugų verslo reiškia, kad esi nuolatiniame kredite. Bėda ta, kad dėl nuolat besikeičiančios valstybės politikos tampame nepatikimu sektoriumi, bankininkai vertina riziką, todėl sunku išsiderėti palankias skolinimosi sąlygas“, – apgailestavo iš medicinos į verslą pasukusi pašnekovė.
Per septynerius metus į minėtas „Medea“ klinikas iš viso investuota 2,2 mln. Lt. Jose dirba 74 žmonės.
Imtis sveikatos paslaugų verslo reiškia, kad esi nuolatiniame kredite. Bėda ta, kad dėl nuolat besikeičiančios valstybės politikos tampame nepatikimu sektoriumi.
„Druskininkuose finansiniai rodikliai paskutinius trejus metus gerėja: vis dar generuojamas nuostolis (įskaitant įrangos nusidėvėjimą), tačiau įmonė pajėgi atsiskaityti su darbuotojais ir vykdyti trumpalaikius kreditorinius įsipareigojimus. Alytuje 2010 ir 2011 m. turėjome pelno, bet praėjusiais metais nuostolis siekė 2008 m. rodiklius. Šilutėje 2011 m. buvo pirmieji, kai įmonė buvo arti simbolinio pelno, bet 2012 m. vėl patyrėme nuostolių“, – neslėpė J.Dambravienė.
Jos teigimu, jei bus įgyvendinti ministro V.P.Andriukaičio planai ir sutartys su privačiomis gydymo įstaigomis bus pasirašomos tik toms paslaugoms, kurių nesugeba arba neapsimoka atlikti valstybinėms įstaigoms, privati medicina bus priversta bankrutuoti, o medikai – emigruoti.
„Pasekmės jaučiamos jau dabar. Vienai iš minėtų klinikų šiemet planavome pirkti naują echoskopą, kainuojantį kelis šimtus tūkstančių litų. Tačiau dėl visiškai neaiškių perspektyvų investicijos laikinai stabdomos. Jei teks nutraukti veiklą, neteksime daugybės gydytojų: prieš kelerius metus vos prisikvietėme radiologų, kurie jau buvo sudarę sutartis su skandinavais. Jei paleisime juos šįkart, daugiau negrįš“, – pasakojo J.Dambravienė.
Praėjusią savaitę įmonių grupė „Northway“, valdanti medicinos centrus Vilniuje ir Kretingoje, pranešė plečianti veiklą už Lietuvos ribų – Didžiosios Britanijos sostinėje Londone įsigijo medicinos centrą „Baltic Medical Centre“. Šiame centre pacientai su gydytojais ir kitais specialistais galės bendrauti trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir anglų.
Pacientai – už laisvę rinktis
Vida Augustinienė, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė
„Ar galite įsivaizduoti, kad už tuos pačius pinigus, kuriuos turime, visą mediciną padarysime 100 proc. nemokamą? Ministras nori grąžinti sveikatos sistemą į 1994 m. lygį. Tai kokiais vaistais gydysimės ir koks bus paslaugų prieinamumas?
O juk ir valstybinėje įstaigoje paslaugą gali gauti greičiau, jei susimokėsi. Šiaip eilė – po trijų mėnesių, bet jei atversi piniginę – prašau nors rytoj! Bet tie pinigai eina jau ne į ligoninės, o į gydytojo kišenę.
Mūsų pozicija aiški: visi žmonės moka mokesčius į PSDF. Vadinasi, kiekvienas turi teisę gauti iš to fondo savo dalį už medicinines paslaugas. Dabar kiekvienas pacientas turi teisę rinktis gydymo įstaigą ir gydytoją, bet, jei bus įvesti apribojimai, ši teisė bus suvaržyta. Ministras sako, jei nori, eik į privačią ir mokėk! Bet aš noriu galėti eiti ir į valstybinę, ir į privačią įstaigą su teise į kompensaciją.
Jei žmogui medicinos centre teks 100 proc. mokėti net už receptą, jis automatiškai bus priverstas grįžti į valstybinę polikliniką. Tačiau ar gydytojas ten irgi grįš? Gal jis išvyks į Airiją? O tada paslaugų prieinamumas tikrai nepagerės – eilės dar labiau ilgės, o korupcijos mastai medicinoje augs, nes daugės tokių, kurie tas eiles norės apeiti.
O juk ir valstybinėje įstaigoje paslaugą gali gauti greičiau, jei susimokėsi. Šiaip eilė – po trijų mėnesių, bet jei atversi piniginę – prašau nors rytoj! Bet tie pinigai eina jau ne į ligoninės, o į gydytojo kišenę, nors tyrimas atliekamas už ligonių kasų skirtus pinigus. Tai kur ta nemokama medicina?“
Iki Skandinavijos – toli
Laimutis Paškevičius, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas
„Sveikatos sistemoje trūksta ekonominio mąstymo, vadybos ir konkurencijos. Kai to nėra, vadybos trūkumai sprendžiami politiniais-teisiniais ribojimais.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu siūlomi ribojimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymui, kaip nurodė savo tyrimo išvadose Konkurencijos taryba, taip pat prieštarautų ir Seimo nutarimu patvirtintiems 2010-2020 metų sveikatos sistemos plėtros metmenims, kuriuose sakoma, kad žmogus turi teisę rinktis gydytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą, o sveikatos sistemoje paslaugų tiekėjai steigiasi ir veikia iš dalies valstybės reguliuojamoje rinkoje, tačiau sąžiningos konkurencijos sąlygomis.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Laimutis Paškevičius |
Kodėl valstybei turi rūpėti, kokioje nuosavybės formoje sveikatos paslauga teikiama? Valstybei turėtų rūpėti viena: kad tai būtų saugi, kokybiška ir efektyvi paslauga.
Konkurencijos taryba. 2010-2012 metais įvertinusi sutarčių su ligonių kasomis sudarymo tvarką ir kriterijus, nustatė, kad jie pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. ir diskriminuoja privačias gydymo įstaigas bei įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją panaikinti ar pakeisti šią tvarką.
Plačiai deklaruojama nuostata, kad pacientas yra sveikatos apsaugos reformos centrinė ašis, turi būti įgyvendinta ir realiais veiksmais: būtina įsiklausyti į pacientų nuomonę bei leisti jiems pasirinkti gydytis ten, kur nori.
PSDF biudžetas sudaro apie 4 mlrd. Lt, o pacientų išlaidos sveikatos priežiūrai siekia 6-7 mlrd. Lt. Vadinasi, 2-3 mlrd. Lt sumoka žmonės. Ar išgalėsime sukurti nemokamą mediciną su per mažu biudžetu? Nebent, jei medikų atlyginimai ne didėtų, o mažėtų, tačiau tuomet medikų emigracija neišvengiama.
Sveikatos apsaugos ministras planuoja sukurti sveikatos sistemą, kokia yra Skandinavijos šalyse. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bendros išlaidos sveikatos apsaugai 2010 metais, skirtos vienam gyventojui, Suomijoje sudarė 3 300, Švedijoje – 3 700, Danijoje 4 500 JAV dolerių, kai Lietuvoje – tik 1299 JAV dolerius.“
Pagrindo nerimauti nėra
Algis Sasnauskas, Valstybinės ligonių kasos direktorius
„Pirmiausia norėčiau nuraminti ir išsklaidyti šiuo metu visuomenėje kilusį nerimą dėl siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo 2 ir 26 straipsnių pakeitimų. Nei privačioms, nei viešosioms įstaigoms nėra jokio pagrindo nerimauti, nes šie pakeitimai neturėtų įtakos įstaigų veiklai, jos dirbtų kaip dirbusios, o pagal sudarytas sutartis tarp teritorinių ligonių kasų (TLK) ir privačių bei viešųjų įstaigų būtų atsiskaitoma Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis, įvertinus tai, kiek ir kokių paslaugų suteikta gyventojams pagal sutartyse numatytas sąlygas.
Šie pokyčiai neribotų ir naujų privačių įstaigų steigimo – tai būtų galima daryti tokiomis pat sąlygomis kaip ir iki šiol. Kalbantieji priešingai – skleidžia dezinformaciją.
Minėtos sutarčių sudarymo sąlygos nėra ir nebūtų naujas dalykas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, nes jos jau buvo taikomos kelerius metus pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką. Iki šiol jų sudarymas buvo reglamentuotas įstatymų įgyvendinamaisiais aktais, o dabar jį siūloma perkelti į aukštesnį lygį – Sveikatos draudimo įstatymą.
Tokio projekto rengimą paskatino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, priimtas 2011 m. lapkričio 19 d., kuriame aptariamas sveikatos priežiūros sutarčių sudarymas tarp TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Teismas konstatavo, kad jų sudarymo sąlygos gali būti nustatomos tik įstatymu.
Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad šie pakeitimai, kurie numatyti tobulinti grąžintame projekte, neturėtų jokios neigiamos įtakos ir pacientų interesams. Žmonėms dėl to tikrai nereikėtų nerimauti. Priešingai, dauguma pacientų tik laimėtų, nes į Sveikatos draudimo įstatymą perkeltas minėtų sutarčių reglamentavimas leistų užtikrinti ne tik kokybišką ir teisingą, bet ir tolygų sveikatos paslaugų teikimą skirtinguose šalies regionuose.
Nors ir labai norėtųsi, deja, esant ribotoms finansinėms galimybėms neįmanoma su visais norinčiais ir dėl visų pageidaujamų paslaugų finansavimo sudaryti sutartis. PSDF biudžeto lėšos turi būti racionaliai ir efektyviai paskirstomos, pirmiausia jas paskirstant tose vietovėse, kur žmonėms labiausiai trūksta sveikatos priežiūros paslaugos.“
Palaikymo nesulaukė
Seimas praėjusią savaitę nepritarė Vyriausybės skubiai svarstytoms sveikatos apsaugos ministro V.P.Andriukaičio pateiktoms Sveikatos draudimo įstatymo pataisoms, kuriomis būtų nustatomos sąlygos dėl ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudarymo.
Šios pataisos nesulaukė palaikymo ir valdančiojoje koalicijoje (už pataisas vieningai balsavo tik socialdemokratai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai), taip pat sulaukė prieštaringos reakcijos medikų bendruomenėje.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytenis Povilas Andriukaitis |
Opozicijai priklausantys parlamentarai įžvelgė, jog tokios pataisos būtų nukreiptos prieš privačias gydymo įstaigas.
Pataisomis siūlyta, kad teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos praėjusiais kalendoriniais metais tai asmens sveikatos priežiūros įstaigai nebuvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, būtų sudaromos, jeigu atitiktų tam tikras sąlygas.
Sąlygos nurodytos trys: pageidaujamų teikti stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, brangiųjų tyrimų ir procedūrų teritorinės ligonių kasos veiklos zonos paslaugų vartojimo rodiklis būtų bent 10 proc. mažesnis nei šalies paslaugų vartojimo rodiklis; asmens sveikatos priežiūros įstaiga pageidautų teikti kompensuojamas paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga; asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti ar jų plėtrai būtų skiriamos papildomos PSDF lėšos.
Skaičiai
2005–2012 metais Teritorinės ligonių kasos sudarydavo vis daugiau sutarčių su privačiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis. 2012 m. teritorinės ligonių kasos su privačiomis medicinos įstaigomis buvo sudariusios 673 sutartis, o su viešosiomis – 603.
2012 m. iš viso su privačiomis medicinos įstaigomis buvo sudaryta sutarčių už 215,6 mln. litų, siekiant apmokėti už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas šiame sektoriuje. Tuo tarpu su viešosiomis įstaigomis buvo sudaryta sutarčių už 2 633,2 mln. litų. Tad privačių gydymo įstaigų teikiamoms paslaugoms tenka 7 proc. visų sutartinių lėšų.
2011 m. dėl privačiose pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo iš viso buvo sudaryta 401 sutartis, iš jų 236 – su privačiais paslaugų teikėjais, o 2012 m. iš viso buvo sudarytos 405 sutartys, iš jų 240 – su privačiais tiekėjais.
Šių metų PSDF biudžetas palyginti su ankstesniais metais yra didesnis beveik 136 mln. litų arba 3,4 proc. Iš viso 2013 m. patvirtintas PSDF biudžetas sudaro 4 122 290 tūkst. Lt, o 2012 m. jis buvo 3 986 456 tūkst. Lt.
