Dienomis ji dirba vadybinį darbą biure, o po darbo dienos kelis kartus per savaitę skuba į Vilniaus moterų namus – vieną iš specializuotos pagalbos centrų, skirtų padėti smurtą namuose kenčiančioms moterims. Čia pasakoja atsidūrusi dėl gana pragmatiškų priežasčių – užaugus vaikams, atsirado daug laisvo laiko ir energijos, kurią norėjosi išnaudoti savanoriaujant.
Smurtas prieš moteris tuomet pasirodė aktuali tema: „Turbūt nėra moters, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susidūrusi su smurtu artimoje aplinkoje – kiekviena pažįsta ar žino bent vieną tai patyrusią moterį. Supratau, kad norėčiau joms padėti“, – pasakoja savanorė.
Ji nenori atskleisti savo vardo – sako, kad šiame darbe svarbus anonimiškumas, leidžiantis moterims drąsiau kalbėti apie savo patirtis. Pakėlus telefono ragelį, svarbiausia tampa istorija, kuri, pasak savanorės, kiekvienos smurtą namuose patiriančios moters – skirtinga.
Nepažįstamojo rūpestis
Centro specialistai ir savanoriai skambina moterims, kurios, ieškodamos pagalbos, jau kreipėsi į policiją. Kad šis kreipimasis nebūtų vienkartinis ir problema būtų sprendžiama toliau, su moterimis aiškinamasi jų situacija ir ieškoma išeičių. Kartais šioms moterims reikia informacijos, kartais patarimų, o kartais – tiesiog nepažįstamojo palaikymo.
Taip pat skaitykite: Kaip dažniausiai baudžiama už smurtavimą artimoje aplinkoje
20–30 metų santuokoje išgyvenusios moterys pradeda drąsiau kalbėti apie skyrybas, juo labiau, kad įsikišus policijai, išsiskirti joms lengviau. Jos jau supranta, kad smurto nenusipelnė, kad nėra kaltos, jei barščiai kažkam neskanūs.
„Aš nesu nei psichologė, nei teisininkė, nors tokie specialistai specializuotos pagalbos centre taip pat dirba. Mano pagalba – pokalbis. Prieš pradėdama konsultuoti moteris, maniau, kad gali būti sunku jas prakalbinti. Šiek tiek nustebau – jos kalbasi labai noriai ir, jei tik turi laiko, pasidalina savo istorija. Vadinasi, tokio pokalbio joms iš tiesų reikia“, – sako savanorė.
Tai, kad pokalbio reikia, įrodo ir moterų padėkos, kurių savanorė kartais sulaukia. „Kai kurios moterys sako pirmą kartą pajutusios, kad jos kažkam rūpi: pirmiausia jas išklauso policijos pareigūnai, vėliau paskambiname mes. Taip jos nelieka vienos su savo problema ir pamato, kad yra galinčių padėti, kad jomis rūpinasi ne tik artimieji, bet ir nepažįstamieji“, – sako moteris.
Tylą keičia viešumas
Suvokimas, kad yra galinčių padėti, palaipsniui į paviršių traukia net labai įsisenėjusias problemas. Savanorė pasakoja, kad tarp jos konsultuojamų moterų – nemažai sulaukusių brandaus amžiaus ir smurtą šeimoje kentėjusių kone visą gyvenimą. Anksčiau joms atrodė, kad tokios problemos turi likti šeimoje, o joms belieka su jomis susitaikyti. Šiandien jos skaito laikraščius, žiūri televiziją ir girdi kitų smurtą patyrusių moterų istorijas. Jose atpažįsta save ir supranta, kad nei nuolat pakeliamos rankos, nei kontrolės ir patyčių toleruoti negalima.
Taip pat skaitykite: Eksperimentas lifte atskleidė žmonių reakcijas į smurtą
„20–30 metų santuokoje išgyvenusios moterys pradeda drąsiau kalbėti apie skyrybas, juo labiau, kad įsikišus policijai, išsiskirti joms lengviau. Jos jau supranta, kad smurto nenusipelnė, kad nėra kaltos, jei barščiai kažkam neskanūs“, – pasakoja Moterų namų savanorė. Apsisprendimas ieškoti pagalbos po daugybės iškentėtų metų jai atrodo vienas pozityvesnių visuomenės požiūrio pokyčių.
Smurtą patiriančių moterų savivertė dažnai būna sumažėjusi iki nulio: „Smurto rate jos ir sukasi todėl, kad joms atrodo, kad yra nieko vertos."
Jaunos moterys – kiek drąsesnės. Jos jau žino savo teises ir taip lengvai nebesileidžia būti žeminamos, todėl pagalbos kreipiasi anksčiau. Štai viena jauna moteris turėjo sveikatos problemų. Jos draugas ją dėl to įžeidinėdavo – vadindavo negražia ir ligota. Vėliau jis pradėjo lošti, mergina – jam priekaištauti. Prasidėjo nuolatiniai barniai, vyras grasindavo moterį primušiąs. Galiausiai taip ir padarė. Būdama silpnos sveikatos, moteris iškvietė policiją ir iškart paprašė taikyti teisines priemones, neleidžiančias partneriui prie jos artintis. Kol vyras dvi paras leido areštinėje, moteris surinko jo daiktus iš jos tėvų buto, kuriame abu gyveno, ir nutraukė su juo visus ryšius.
„Ji sakė, kad tai padariusi vėl pradėjo laisviau kvėpuoti – nuolatinės patyčios buvo visiškai sumenkinusios jos savivertę, ir tik fizinis smurtas privertė suprasti, kad tokius santykius reikia baigti“, – viena iš daugybės moterų istorijų dalinasi savanorė.
Sunkiausia – atkurti savivertę
Vis dėlto daugelis moterų pagalbos kreipiasi ne po pirmojo mosavimo kumščiais, o tik tada, kai nebegali jų iškęsti. „Dažniausiai iškvietusios policiją, jos sako, kad tai buvo pirmas kartas. Tik besišnekant paaiškėja, kaip ilgai iš tiesų smurtas tęsėsi“, – teigia pašnekovė. Tuo metu, kai moteris iškviečia policiją, ji jau būna pasiekusi ribą ir supranta, kad jei ir toliau pasiduos kumščiams, tai gali nežinia kuo baigtis. Tačiau tai dar nereiškia, kad moteriai pakaks pasiryžimo baigti santykius – kai kurios vis tiek grįžta atgal pas jas skriaudžiantį vyrą.
Jei moteris sako, kad ją skriaudžia, reikia patikėti ja, o ne klausinėti, kodėl ji nebėga iš tų namų.
Savanorė primena, kad tokių moterų savivertė dažnai būna sumažėjusi iki nulio: „Smurto rate jos ir sukasi todėl, kad joms atrodo, kad yra nieko vertos. Su jomis reikia daug dirbti, norint tą savivertę vėl pakelti. Mano pokalbis tėra tik durų pravėrimas, parodymas, kad yra kelių, vedančių iš šios sunkios situacijos. Bet išėjimas gali būti labai ilgas.“
Tokiais atvejais aplinkiniams gali būti itin sunku suvokti moters elgesį. Ją muša, o ji nuo jo nebėga? Moteris konsultuojanti savanorė tikina, kad pabėgti ne taip ir lengva, kai atrodo, jog esi niekam tikusi ir pati nieko negali pakeisti.
Būtent todėl moteris ragina nebūti abejingais: nenumoti ranka matant, kaip kažką skriaudžia ar, dar blogiau, nesakyti, kad ta, kuri taikstosi su smurtu, yra kalta pati. „Ši moteris jau nuskriausta, ji negali kitaip. Ją sužaloja fiziškai, bet dar didesnė psichologinė žala, dėl kurios ji ir nepalieka smurtautojo. Todėl jei moteris sako, kad ją skriaudžia, reikia patikėti ja, o ne klausinėti, kodėl ji nebėga iš tų namų“, – sako savanorė.
Tai šeimos problema. Kodėl turėčiau ją atskleisti kitiems?
Smurtas – nėra problema, kurią reikėtų spręsti vienai. Pagalba iš šalies – tiek artimųjų, tiek specialistų – gali padėti išspręsti tiek praktinius klausimus, tiek palaipsniui susigrąžinti sumenkusį pasitikėjimą savimi.
Smurtas labiausiai bijo viešumo, todėl šios problemos sprendimas ir prasideda nuo jos pripažinimo – sau ir kitiems.
Psichologų teigimu, nuolatinis susidūrimas su smurtu – tiek fiziniu, tiek emociniu, prilygsta psichologinei traumai. Mėlynės sugyja, tačiau atkurti sutryptą pasitikėjimą savimi reikia laiko. Būtent todėl smurtą kenčiančiai moteriai gali būti sunku pačiai susivokti savo situacijoje: ji pradeda ją vertinti neadekvačiai, nes mano, kad yra nepajėgi ką nors pakeisti. Tuomet neretai ir užsitveriama tylos siena.
Tačiau smurtas labiausiai bijo viešumo, todėl šios problemos sprendimas ir prasideda nuo jos pripažinimo – sau ir kitiems. Tik pripažinus, kad tai problema, kurios neverta toleruoti, galima pradėti ją spręsti.
Kur kreiptis?
112. Jei reikia skubios pagalbos, skambinkite bendruoju pagalbos telefonu ir praneškite apie smurtą. Specialistų teigimu, dar ne visi kenčiantys nuo smurto namuose žino turintys teisę kreiptis į policiją. Smurtas artimoje aplinkoje yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.
Specializuotos pagalbos centrai. Visoje šalyje veikiantys pagalbos centrai susisiekia su smurtą patyrusia moterimi ar vyru iškart po to, kai jie kreipiasi į policiją. Tokie centrai teikia konfidencialią kompleksinę pagalbą: su nukentėjusiuoju dirba socialiniai darbuotojai, jei reikia, teikiamos psichologo ir teisininko konsultacijos. Nukentusiajam sudaromas pagalbos planas, kuris kiekvienu atveju gali būti individualus, pavyzdžiui, kartais tenka padėti spręsti finansinius ir būsto klausimus, tvarkyti dokumentus, kitais atvejais svarbesnė psichologinė pagalba. Į specializuotą pagalbos centrą galima kreiptis ir tiesiogiai.
Pagalbos linija. Ištikus emocinei krizei konsultacijas teikia pagalbos linijos savanoriai. Tokia pagalba naudingiausia, kai labiausiai reikia su kuo nors pasikalbėti. Savanoriai siekia padėti susivokti esamoje padėtyje, padrąsinti ir suteikti informacijos apie galimus sprendimus. Pagalbos moterims linija 8800 66366 veikia kiekvieną dieną 10–21 val.
