Dar vienas svarbus to meto patyrimas: kai sirgau, kamavo begaliniai skausmai. Kas to nepatyrė, net sunku paaiškinti – tarsi į krūtinę būtų suvaryti penki peiliai. Tu negali nei įkvėpti, nei padaryti net milimetrinio judesio. Kol kūnas buvo visiškai prislopintas, siela veržėsi patirti begalinį gyvenimo džiaugsmą. Tuomet supratau, kam mes apskritai gyvename, ką aš veikiu šiame gyvenime, kokio jausmo reikia siekti. Įvyko vertybinis persilaužymas. Todėl ir dabar visa mano veikla susijusi su jausmais.
– Kaip pasikeitė gyvenimas po šio įvykio?
– Po ligos, aišku, paaštrėjo artritas. Anksčiau man sąnarius punktuodavo ir tai padėdavo, tačiau po sepsio tai buvo nebeįmanoma. Liko paskutinė išeitis – hormonai. Atsimenu, pasistačiau jų buteliuką virtuvėje ant stalo ir pravirkau. Mačiau ligoninėse, kas darosi su žmonių kūnu, kai jie pradeda juos vartoti. Tai pati kraštutinė priemonė. Todėl pradėjau mąstyti, ko aš dar gyvenime neišbandžiau.
Prisiminiau, kad spintelėje guli kažkada man dovanota, bet taip ir neperskaityta Louise L. Hay knygutė. Išsitraukiau ją ir pradėjau skaityti, kokios emocijos kokias ligas sukelia. Atradau, kad keliu labai didelius reikalavimus sau ir aplinkai: esą jei aplinka man leistų pasireikšti, padaryčiau labai daug, bet susiduriu su kitų žmonių ribotumu, su kuriuo kovoti nematau prasmės, todėl viską galiu tik savo mintyse ir iliuzijose. Supratau, kad teks perlipti per savo baimes ir suprasti, ko aš iš tiesų noriu.
Taip pat skaitykite: Įdomu žinoti: ligos ir tikrosios jų priežastys
Jei negali žmogui pasakyti, ką apie jį galvoji, tyliai atsiprašyk žmogaus, kad tokias mintis apie jį įsileidai. Jeigu atsiprašyti nesinori, reikia arba tiesiai pasakyti, arba išlieti pyktį ant popieriaus lapo ir suplėšius išmesti.
Pradėjau nuolat analizuoti – ką darau, kodėl, ką man tai duos gyvenime. Savo vidinius pokyčius tikrinau sveikatos būkle – jeigu sveikata negerėja, vadinasi, tai, ką darau, yra saviapgaulė. Galima prisigalvoti, kad visam pasauliui atleidi, kad esi visiška gerietė, bet jeigu jautiesi blogai, tai melas. Buvo labai sunkių akimirkų – ir su Dievu bariausi, ir sienos kampą graužiau, tačiau nepabijojau pažvelgti į tą purvą, kurį anksčiau stengdavausi nustumti, uždengti jį servetėle su gėlytėmis. Dabar kapsčiau tuos pūlinius ir atidarinėjau. Tai buvo užspaustos, neišgyventos emocijos, kurios kūne lieka kaip spazmas.
Taip pat skaitykite: Kokias galimas ligas išduoda jūsų lūpos
– Sakote, kad reikia išreikšti emocijas? O kaip su pykčiu? Neretai sakoma, kad daug sveikiau išmokti jį valdyti.
– Bėda ta, kad žmonės dažnai net nesupranta, kad pyksta, jis pakeičiamas kita emocija. Pavyzdžiui, nuo vaikystės mergaitei kalama į galvą, kad mergaitė pykti negali, bet liūdėti jai leidžiama, todėl kai ją apima pyktis, ji verkia. Tačiau tikroji emocija lieka neišreikšta.
Kas yra pykčio proveržis? Tai perkauptas pyktis: žmogus daugybę kartų jį užspaudė ir štai paskutinis lašas, dėl kurio šalia esantis žmogus gauna dešimties ankstesnių situacijų pykčio dozę. Todėl daug geriau pyktį išreikšti.
Reikia žinoti, kad jeigu mes iš tiesų atleidome, net neprisimename situacijos. Jeigu manome, kad atleidome, bet prisimename, vadinasi, tik nugrūdome nuoskaudą giliau.
Jei negali žmogui pasakyti, ką apie jį galvoji, tyliai atsiprašyk žmogaus, kad tokias mintis apie jį įsileidai. Jeigu atsiprašyti nesinori, reikia arba tiesiai pasakyti, arba išlieti pyktį ant popieriaus lapo ir suplėšius išmesti. Rašymo technika labai saugi, nes pyktis užstringa popieriaus lape, nepasiekia adresato, o mes iš savęs jį išmetame. Kartoti techniką reikia tol, kol geriausiu atveju tu žmogų nuoširdžiai galėsi apkabinti ar bent jau ramiai pro jį praeiti nenuleisdamas akių.
– Tačiau bandymas išreikšti pyktį šeimoje gali turėti liūdnas pasekmes. Kaip suvaldyti situaciją?
– Dėl auklėjimo mes įpratę į skausmą reaguoti širdimi, o į džiaugsmą – galva. Prisimenu save paauglystėje. Kai mama sakydavo, kad myli mane, pagalvodavau, kad taip ir turi būti, juk ji mama. Tačiau kai ji supykusi man priekaištaudavo dėl ko nors, reaguodavau labai skaudžiai: kaip ji gali taip kalbėti, juk ji mama. Bet pažvelgus plačiau, ji juk mane myli – tai tik pykčio, silpnumo akimirka. Tereikia pasitikėti vienas kito meile tokiomis akimirkomis.
– Kokios ligos labiausiai susijusios su emocijomis?
– Visos ligos susijusios su emocijomis, kadangi kiekviena mūsų kūno zona susijusi su smegenų veikla. Tačiau dažnai žmogus net neatseka, kaip jo emocijos veikia kūną, o įtampa auga, nukeliauja į kraujotakos, kaulų sistemą, virškinimo sistemas ir pan.
Kai tu neprisiriši prie aplinkybių, kurios turi daryti tave laimingą, atsiranda vidinis lankstumas.
Beje, jei ant šaltų plytelių pastatysime basomis kojomis penkis žmones, jie visi susirgs skirtingomis ligomis. Kam pasireikš gerklė, kam plaučiai, kam šlapimo pūslė. Teigiama, kad angina dažnai sergama todėl, kad žmogus nepasitiki savimi. Ši liga tiesiogiai susijusi su geru virškinimu, jeigu jis nesutrikęs, imunitetas yra geras.
