Tokiu išsikapstymo iš gilaus skausmo liūno receptu pasidalijo psichoterapeutė, geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė. Pasak jos, suicidinės mintys nėra žmogaus charakterio bruožas ar yda, tai nereiškia, kad kažkas yra išprotėjęs, labai silpnas ar labai stiprus. Tiesiog tuo metu žmogus būna itin jautrus, pažeidžiamas ir jam labai skauda. Skauda labiau dvasiškai nei fiziškai, skauda taip, kaip niekada nėra skaudėję, kai nepadeda jokie vaistai ar gyvenimo malonumai, kai galvoje sukasi tik viena mintis – numirti. Ši mintis yra visa apimanti, ji gundanti, ji žada nutraukti kančias, ji žada ramybę.
Kito žmogaus pagalba šioje situacijoje sunkiai pasiekia kenčiančio žmogaus sąmonę. O ir dažnai bijoma prašyti pagalbos, nes tai – gėdinga. Juk nuo mažumės kalama į galvą, jog turime būti stiprūs ir susitvarkyti su problemomis patys.
Jei kenčiantis žmogus negali ar nenori jums išsipasakoti, suraskite specialistą. Nuveskite, nuvežkite, tik nepalikite vieno.
Psichoterapeutės įsitikinimu, dvasinę kančią išgyvenantis žmogus dažnai labiau bijo psichiatrijos ligoninių gydymo, išprotėjimo fakto nei žingsnio mirties link. Jis bijo likti „daržove“, „keistuoliu“, „kvaileliu“. Jau geriau drąsiai rinktis savo paties pabaigą. Šias įžvalgas D.Žukauskienė „iliustravo“ vieno 37-erių metų paciento pagalbos šauksmu: „Vis dar bijau. Bijau būti nesuprastas, pasmerktas, pažemintas ar apkvailintas. Bijau gauti patarimų, kurie man netinka, kurie man nepadeda. Bijau prašyti pagalbos, nes galiu būti apšauktas tinginiu. Aš ne tinginys, aš sergu depresija. Aš nesu pesimistas. Nereikia manęs linksminti, mane reikia išklausyti, suprasti. Aš tik žmogus, kuriam labai liūdna.“
Klausyk, o ne patarinėk
Specialistės teigimu, dažniausiai aplinkiniai tiek užsiėmę savais reikalais, kad nepastebi kito asmens kančios, o jei ir pastebi, nežino, kaip elgtis.
„Dažnai nežinome, ką pasakyti tam, kuris pareiškė, kad nenori gyventi. Paprasti žodžiai, kad „tu nesi vienas“ ir kad „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“, nepadeda. Nuvalkiotos frazės – „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mirtis įskaudins šeimą“, „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ – yra tokios šabloniškos, net ir savižudžiui keliančios kreivą šypsenėlę. Šias mantras jis jau kartojo ir kartojo, bet nepadėjo. Geriau yra pabūti kartu su žmogumi, paliesti jo ranką, petį, kviesti pokalbio, suteikti „klausančią ausį“, o ne „kalbančią burną“. Jei kenčiantis žmogus negali ar nenori jums išsipasakoti, suraskite specialistą. Nuveskite, nuvežkite, tik nepalikite vieno“, – patarė psichoterapeutė.
Jos teigimu, žmogus, galvojantis apie savižudybę, stovi ant tiksinčios minos, todėl vienatvė ir yra tas žingsnelis, kuris veda į nelaimę. Retai savižudybės būna viešos, stebint žmonių miniai. Jos mėgsta nuošalumą, tad nereikėtų suteikti tokios progos žmogui, kuris jau prabilo apie ją. „Nekritikuokite savižudžio sprendimo, nepertraukite jo, nesumenkinkite problemos mąsto, nes problema yra ne savižudybė, problema yra savižudybės priežastis. Padėkime ją išspręsti. Prisiimkime atsakomybės dalį už žmogaus gyvybę. Kol jis gyvas ir kalba – bet kurią problemą galima išspręsti“, – teigia D.Žukauskienė.
Problema yra ne savižudybė, problema yra savižudybės priežastis. Padėkime ją išspręsti. Prisiimkime atsakomybės dalį už žmogaus gyvybę.
Kalbėkite neužsičiaupdami
Kartais bėdos išsisprendžia pačios. Tam tereikia laiko ir išlikti gyvam. Psichoterapeutės teigimu, kriziniai periodai praeina, tuomet įsivyrauja normalus gyvenimas. Svarbu išbūti, sulaukti pagalbos.
„Svarbus patarimas kiekvienam, kuriam sunku: kalbėkite, kalbėkite su bet kuo apie tai, ką jaučiate, ką išgyvenate. Nebijokite kalbėti, kalbėkite neužsičiaupdami ir jus išgirs. Prašykite draugų pabūti su jumis kartu, kai sunku, skambinkite pagalbos telefonais, jei nežinote, kam skambinti, skambinkite artimiesiems, darbdaviams. Patikėkite, kad aplink jus yra žmonių, kuriems esate svarbūs ir kurie ras būdų jums padėti.
Kalbėti apie savo jausmus reikia mokytis, tai reikia nuolat praktikuoti. Kuo dažniau kalbėsime apie tai, kas verda mūsų viduje, tuo lengviau bus ieškoti ir kreiptis pagalbos, kai tikrai atsidursime krizės akivaizdoje.
Suicidinės mintys retai būna nuolatinės, jos dažniausiai užeina ir praeina. Todėl ramybės valandėlėmis susidėliokite saugumo planą, žingsnis po žingsnio. Užsirašykite psichoterapeuto, asmeninio gydytojo, artimiausio draugo, dvasininko telefono numerį, kad jis būtų visada po ranka. Pirmas žingsnis, kurį reikia atlikti, kai užklumpa nevaldomos mintys – „skambutis draugui“, – teigia D.Žukauskienė.
Savižudybės ketinimai, pasak jos, kyla tuomet, kai tam yra laiko. „Tuščias laikas“, be darbų, įsipareigojimų, laisvadieniai ir šventinės dienos, naktys yra tas laikas, kai dažniausiai žudomasi. Psichoterapeutės patarimas: planuokite savo dieną, verskite save laikytis rutinos tam, kad neatsirastų laiko spragų. Juk skęstama tuomet, kai nustojama mojuoti rankomis ir kojomis.
Apie suicidinę triadą
Įvardijama daug galimos savižudybės ženklų, bet šalia esantys žmonės jų dažnai nepastebi, nes nesitiki. Kaip vasarą nesitikime iškrintančio sniego, todėl net neįtariame, kad kažkur aukštai jo gali būti net šiltuoju metų laiku.
Svarbu drąsiai ir atvirai klausti: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Būtent tai, o ne „stebuklingos frazės“ mažina savižudybės riziką.
Savižudybė, anot D.Žukauskienės, jei ji nėra spontaniška, yra procesas, pasižymintis panašiomis stadijomis – suicidine triada. Pirmasis žingsnis yra mąstymo bei elgesio pokytis. Mąstymas tampa pesimistinis, sulėtintas, užstrigęs neigiamų minčių, sprendimų lygmenyje. Žmogus nemato prasmės, neturi vidinių resursų išeičių paieškai. Išeitis matoma tik viena – mirtis. Pasikeičia ir įpročiai – mažiau arba visai nesidomima tuo, kas visad kėlė džiaugsmą.
Antras žingsnis yra pyktis, agresija, neviltis. Įtampa yra nepakeliama, žmogus pyksta ant savęs, imasi savidestrukcinių veiksmų, vyrauja mirties instinktas, įsijungia savęs sunaikinimo programa.
Paskutinis žingsnis yra savižudiškos fantazijos, kurių metu generuojamos mintys, kaip tai atlikti ir koks palengvėjimas laukia tai įgyvendinus. Mintis apie savižudybę šiuo etapu virsta eureka, sprendimo tašku. Džiaugiamasi, kad ji kilo, ir svajojama, kaip greičiau tą idėją įgyvendinti. Šiuo etapu artimieji lengviau atsidūsta, nes išoriškai kenčiantis žmogus tartum nurimsta, atsipalaiduoja, atrodo linksmas. Tai – tyla prieš audrą, nes ramybę teikia apsisprendimas pakelti ranką prieš save.
Visa tai – vidinis suicidinis elgesys. Kita savižudybės proceso eiga yra išorinė, jos metu apie 70–90 proc. nusprendusių žudytis žmonių komunikuoja aplinkai savo ketinimus, išreiškia norą mirti, nereikalingumo jausmą. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.
„Šio etapo metu dalį žmonių galime išsaugoti. Kaip? Atidžiai klausant. Jautrumas kito išgyvenimams, kančiai leidžia tarp eilučių skaityti pranašiškas žinutes“, – patikino psichoterapeutė.
Kreiptis pagalbos yra normalu
Kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus yra taip pat būtina, kaip ir pajutus apendicito požymius prašyti chirurgo konsultacijos.
Vis dėlto specialistų įsikišimas yra geriausia savižudybės prevencija. Svarbu suprasti ir paaiškinti, kad kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus yra taip pat būtina, kaip ir pajutus apendicito požymius prašyti chirurgo konsultacijos.
Norėdama tai įrodyti, D.Žukauskienė pasidalijo 33-ejų metų pacientės, kuri buvo pasiekusi ribą, už kurios rašomi atsisveikinimo laiškai, komentarą: „Psichoterapeutė mano kelyje atsirado pačiu sunkiausiu metu, kai balansavau tarp gyvenimo ir mirties, ėjau plonu lynu tarp beprasmybės, egzistencinių klausimų ir pasirinkimo nebesikankinti su šiais klausimais. Kartu keliavome per sunkius gyvenimo išbandymus daugiau nei pusmetį. Kol pagaliau supratau, kad esu normali, mano klausimai yra normalūs ir liga, su kuria susidūriau, yra normali, daugelio žmonių išgyvenama. Tai stipriai atpalaidavo. Atradau jėgų padėti sau.
Dažnai ir dabartiniame kelyje prisimenu psichoterapeutės įžvalgas, taiklias frazes, bendravimo stilių, mimikas ir reakcijas į mano žodžius. Visa tai siuntė palaikymo ir supratimo signalus. Išties, suvokimas psichologinių dėsnių ir pasidalijimas jais buvo būtinas, labai daug ko išmokė ir leido tvirčiau atsistoti ant kojų. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems laiku gauti profesionalią pagalbą, o svarbiausia – nebijoti jos prašyti ir tokiu būdu suteikti sau galimybę kabintis į gyvenimą.“
Nė vienas nenori mirti
Pasak Visuomenės sveikatos biuro darbuotojos Julijos Meisimės, sunku paaiškinti, kodėl vieni žmonės nusprendžia palikti šį pasaulį, o kiti, atsidūrę panašioje ar net blogesnėje situacijoje, to nedaro. Visgi galima drąsiai teigti, kad kiekviena gyva būtybė nori gyventi: dažniausiai žmonės, kurie ketina nusižudyti, labiausiai trokšta ne numirti, o tiesiog nebejausti naštos.
„Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15–35 m. amžiaus žmonių grupėje. Lietuvoje ši problema yra pasiekusi kritinį lygį. 2016 m. nusižudė 823 asmenys, iš kurių 694 – vyrai, 129 – moterys. Turime suprasti, kad šie skaičiai anaiptol neparodo tikrojo savižudybių reiškinio veido, nes nežinome, kiek yra nepaskelbtų savižudybių (nuo 5 iki 25 proc.), kiek – nemirtino savižudiško elgesio (nuo 40 iki 100 kartų daugiau nei savižudybių), kiek yra žmonių, turinčių minčių apie savižudybę (3–5 proc. gyventojų)“, – statistiką pateikė specialistė.
Anot jos, savižudybės turi milžinišką psichologinį, socialinį poveikį tiek nusižudžiusiojo šeimai, tiek visuomenei apskritai. Vieno asmens savižudybė vidutiniškai paveikia šešių žmonių gyvenimus. Jei ji įvykdoma mokykloje ar darbovietėje, palieka skaudžią dvasinę žymę šimtams žmonių.
„Svarbu drąsiai ir atvirai klausti: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Būtent tai, o ne patarimai ar „stebuklingos frazės“ mažina savižudybės riziką“, – įsitikinusi J.Meisimė.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
