– Kokios savižudybių statistikos tendencijos šiuo metu? Ar vis dar esame, kaip anksčiau dažnai būdavo sakoma, savižudžių tauta, lyginant su kitomis ES šalimis?
– Yra dvi žinutės: savižudybių tikrai mažėja, bet vis dar išlieka daug. Per visus pastaruosius 20 metų savižudybių statistika Lietuvoje nuosekliai po truputį gerėjo. Tiesa, buvo keli laikotarpiai, kai ji vėl šoktelėjo į viršų. Vienas iš jų – ekonominė krizė, antrasis, nors galima svarstyti, tai sutapimas ar poveikis, – tai žinomo aktoriaus ir TV laidų vedėjo Vytauto Šapranausko pasitraukimas iš gyvenimo.
Nepaisant šių pakylėjimų, savižudybių skaičius mažėja. Per pastaruosius penkerius metus šios tendencijos dar ryškesnės, tačiau, lyginant su kitomis ES šalimis, pas mus savižudybių 2–3 kartus yra daugiau. Tai didelis skirtumas.
– Maždaug prieš dešimtmetį buvo kalbama, kad savižudybių prevencija, galinti sumažinti jų skaičių, yra silpna, netgi vis dar bijoma apie tai kalbėti viešai. Dabar jau taip sakyti negalėtume. Kokios reikšmingiausios priemonės įdiegtos savižudybių prevencijos srityje?
– Iš tiesų situacija gerėja. Negaliu pasiremti tyrimais, bet man susidaręs įspūdis, kad apie savižudybes jau kalbama – ir ne tik apie tai, kad yra daug savižudybių, bet ką daryti, kaip padėti vienas kitam, kaip atpažinti grėsmes, kaip jaučiasi artimojo netekę žmonės ir pan. Taigi rimto, gilesnio kalbėjimo, kurio tikslas – pastangos suprasti esmę, daugėja. O tuo pačiu mažėja stigma, susijusi su šiuo reiškiniu, mažiau gėdos jausmo, todėl mes galime apie tai kalbėti ramiau, konstruktyviau ir su daugiau naudos.
Atviriau kalbama apskritai apie emocinę ir psichinę sveikatą. Ir bent jau Vilniuje pastebima tendencija, kad labai daug žmonių ieško psichologų konsultacijų. Tai irgi rimtas pokytis. Aišku, kitokia situacija gali būti mažuose miesteliuose, provincijoje.
Kitas svarbus dalykas, kad labai daug savivaldybių turi savižudybių prevencijos veiksmų planus, t. y. svarsto, kaip turėtų veikti savižudybių prevencijos programos, kas už ką atsakingas, kokie turi sekti tolimesni žingsniai, jeigu žmogus, tarkime, gydytojui ar socialiniam darbuotojui užsimena galvojantis apie savižudybę, kaip elgtis, jeigu žmogus mėgino nusižudyti. Šie savižudybių prevencijos algoritmai, t. y. savivaldybių veiksmų planai, manau, yra labai pozityvus dalykas. Aišku, juos įgyvendinant susiduriama su įvairiais sunkumais, bet reikia nuo kažko pradėti.
Pokyčiai vyksta ir šalies mastu. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) yra patvirtinusi tvarką, kaip reaguoti į savižudybės grėsmę gydymo įstaigose, vyksta įvairūs mokymai psichikos sveikatos specialistams bei tiems profesijų atstovams, kurie savo darbe gali susidurti su šia tema, pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams, mokytojams, policijos pareigūnams ir pan. Vieni tokių mokymų yra SafeTalk ir ASIST, kuriuos organizuoja visuomenės sveikatos biurai.
Aišku, ką tobulinti yra. Labai reikia bendros savižudybių prevencijos strategijos. Labai gerai, kad savo veiksmų planus turi savivaldybės, bet trūksta koordinacijos tarp jų: viena savivaldybė daro viena, kita – kita. Tačiau reikia išgryninti pagrindines savižudybių prevencijos kryptis ir veiksmus visos šalies mastu. Žinau, kad SAM tokį dokumentą jau kuria.
Ir dar svarbu rasti būdą, nors tai labai sudėtinga, kaip pamatuoti, ar įgyvendinami veiksmai iš tiesų padeda mažinti savižudybių skaičių. Natūralu, kad tam tikri dalykai gali neveikti.
Antras tobulintinas dalykas, kurį rodo ir VU Suicidologijos tyrimų centro atliekami tyrimai, trūksta pagalbos tęstinumo. Žmogus po mėginimo nusižudyti patenka į ligoninę ar kokią kitą įstaigą, ten sulaukia pagalbos, bet po to, kai jis iš tos įstaigos lauko išnyksta, tęstinumo nebėra. Tiek kitų šalių, tiek mūsų tyrimai rodo, kad kai žmogui iš karto nesuteikiama tolimesnė pagalba, didelė rizika, kad jis dar kartą bandys nusižudyti.
Taigi labai svarbu, kad būtų pagalbos tęstinumas, t. y. kai viena įstaiga užbaigia pagalbos teikimą, kita įstaiga perimtų žmogų. Mėginimų tai daryti yra, bet jie nepakankami.
– Kodėl apskritai vienose šalyse savižudybių skaičius didesnis, kitose – mažesnis?
– Nuo ko tai priklauso – sunkiai pamatuojami dalykai. Viena iš prielaidų, kad tai priklauso nuo to, kaip stipriai sutelkta pati visuomenė: ar žmonės jaučia bendrumo jausmą, ar jaučiasi esą svarbūs, ar pasitiki valstybinėmis institucijomis ir vienas kitu.
Kaip tai susiję su savižudybėmis? Kai žmogus yra tam tikroje sunkioje situacijoje, pavyzdžiui, depresija ar užgriuvo gyvenimiški sunkumai, jausmas, kad jis kažkam rūpi, kad pasitiki kitais žmonėmis ir gali tikėtis iš jų supratimo bei palaikymo, gali būti labai apsaugantis veiksnys. Ir atvirkščiai, jeigu nėra šio jausmo, toje sunkioje situacijoje viskas atrodo dar kebliau.
Taip pat reikia pabrėžti, kad Lietuvoje daugiausiai savižudybių nutinka mažuose miesteliuose ir kaimuose. O šiose vietovėse labai aktualios ir socialinės problemos: kiek žmonės jaučia, kad turi ateities perspektyvą, kokia situacija su darbu, kiek žmonių aplink išvažiuoja, taip pat ir alkoholio vartojimo mastai ten visiškai kitokie.
Manau, kad savivaldybės kaip savižudybių prevenciją turėtų vertinti ir bendruomenės telkimą, kas po truputį jau daroma, kai kartu suburiami vietiniai žmonės, specialistai, nevyriausybinės organizacijos. Tai tikrai labai gera tendencija.
– Kuriose Europos šalyse įvyksta mažiausiai savižudybių?
– Viena vertus, reikėtų išskirti Pietų Europos šalis, pavyzdžiui, Graikija, kuriose, nepaisant ekonominių sunkumų, savižudybių visada būdavo mažai. Tačiau kad nesusidarytų įspūdis, jog savižudybių skaičius priklauso tik nuo klimato, Didžiojoje Britanijoje taip pat visada būdavo mažesnis savižudybių rodiklis už ES vidurkį.
Kai žmogus kalba apie savižudybę ilgą laiką, tai nereiškia, kad yra mažiau rimta. Tai netgi labiau rimta.
– Minėjote, kad žmogui labai svarbu jausti ryšį, kad jis yra ne vienas. Taigi svarbu, kad žmonės apie tai kalbėtųsi?
– Iš tiesų, tokiu kritiniu momentu pojūtis, kad tu kažkam rūpi, kad gali su kažkuo pasikalbėti, tikrai gali būti skirtis tarp gyvenimo ir mirties. Sudėtingiausia, kai aplinkiniai su artimos žmogaus savižudybės grėsme susiduria labai ilgą laiką. Aš dažnai girdžiu iš artimųjų: „Kai pirmą kartą jis užsiminė apie tai, aš reagavau, mes kalbėjomės, bet kai tai girdžiu jau keletą metų...“ Natūralu, kad atbunkama, pavargstama ir nebetikima.
Tačiau kai žmogus kalba apie savižudybę ilgą laiką, tai nereiškia, kad yra mažiau rimta. Tai netgi labiau rimta. Tokiais atvejais labai sudėtinga išsiversti be profesionalų pagalbos. Deja, būna ir taip, kad žmogus jos atsisako, nepriima, vengia. Ką tokiais atvejais gali daryti artimieji? Jie gali bent jau patys pasikonsultuoti su specialistu, kaip jiems elgtis ir kuo galėtų padėti.
– O ką patartumėte žmogui, kuriam kilo minčių apie savižudybę? Kaip jam peržengti per save ir ieškoti pagalbos, kai atrodo, kad niekas nepadės?
– Pirmas dalykas – pasistengti suabejoti savo įsitikinimu, kad niekas nepadės. Tiesiog leisti sau pasižiūrėti, kaip bus, ir pasikalbėti su kokiu nors žmogumi, kuriuo pasitiki, arba iš karto užsirašyti konsultacijai pas psichologą. Poliklinikose yra Psichikos sveikatos centrai, kuriuose teikiama nemokama pagalba. Užsiminus, kad kreipiamasi dėl kylančių minčių apie savižudybę, daugeliu atvejų pagalba bus suteikta, kaip įmanoma, greičiau. Dabar tikrai į tai rimtai reaguojama. Taip pat yra labai daug galimybių, susijusių su privačiai teikiama psichologų pagalba.
Žmonės vis dar baiminasi, kad jeigu aš kreipsiuosi pagalbos dėl savo sunkumų į valstybinę įstaigą, atsiras tam tikri įrašai mano ligos istorijoje. Iš tiesų, tam tikros diagnozės gali lemti tam tikrus apribojimus, pavyzdžiui, įsigyti ginklą. Bet ši baimė neproporcinga realioms pasekmėms. Pagaliau kas svarbiau? Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę ir nesikreipia pagalbos bijodamas kokio nors apribojimo ateityje, tokio delsimo pasekmė gali būti ne tik tai, kad jis negalės ginklo įsigyti, bet jo visai gali nebelikti.
Pirmas dalykas – pasistengti suabejoti savo įsitikinimu, kad niekas nepadės.
Kita vertus, Lietuvoje tikrai pakankamai gerai išvystyta psichologinė pagalba telefonu, yra įvairios linijos, kai kurios iš jų dirba visą parą. Ir čia jau tikrai nėra jokių grėsmių, kad kažkas sužinos skambinančiojo tapatybę. Tai gali būti saugesnis ir paprastesnis žingsnis tiek žmogui, tiek jo artimiesiems, kuris padrąsins ieškoti pagalbos toliau.
Pagalbą galima rasti ir internete
Profesionalių patarimų, nuo ko pradėti pagalbos paieškas, jau galima rasti ir internete. Pernai buvo sukurta internetinė savižudybių prevencijos iniciatyvos „Tu esi“ platforma krizę išgyvenantiems žmonėms, jų artimiesiems bei pagalbą teikiantiems profesionalams.
Kurdamos šią nacionalinę platformą, jėgas suvienijo skirtingos institucijos – Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybė, Valstybinis psichikos sveikatos centras, Emocinės paramos tarnybų asociacija bei kitos savivaldybės ir visuomenės sveikatos biurai.
Aktualiausia informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam žmogui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje, ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu. Norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje.
Svetainėje taip pat publikuojamos krizę įveikusių žmonių istorijos, teikiančios vilties tiems, kurie šiuo metu ieško pagalbos: žinojimas, kad nesi vienas, kad yra tų, kurie gali padėti, padeda bent susimąstyti apie kitokio pasirinkimo galimybę.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
