Kaip veikė nesižudymo sutartis
Pernai Lietuvoje buvo parengta nauja savižudybių prevencijos priemonė – savižudybės krizę išgyvenančių asmenų psichosocialinio vertinimo tvarka, kurios viena dalis sveikatos apsaugos ministro įsakymu įsigaliojo nuo lapkričio 1 d., o kita dalis turi įsigalioti nuo vasario 1 d.
Šiame dokumente nurodoma, kokia tvarka ir ką turėtų specialistas įvertinti, kai žmogus išreiškia ketinimus nusižudyti. Pagal šią tvarką specialistas ne tik įvertina psichosocialinius savižudybės rizikos veiksnius, bet ir apsauginius veiksnius ir kartu su pacientu sudaro asmens savisaugos planą.
Savižudiškas mintis ir ketinimus nusižudyti skatina psichologinis skausmas. Iš tiesų žmogus nenori numirti. Jis tiesiog nori nustoti kentėti.
„Šiuo dokumentu siekiama, kad žmogus, pakliuvęs į psichikos sveikatos priežiūros sistemą, nebūtų išleistas be pagalbos. Jei žmogus susilaužo koją, juk jis nepaleidžiamas, kol negauna skubios pagalbos, t. y. kol jo koja nesugipsuojama. Asmens savisaugos planas šiuo atveju ir yra gipsas situacijoje, kai pas specialistą konsultuotis atėjęs žmogus sako, kad nemato prasmės gyventi ir išreiškia savižudiškas mintis.
Anksčiau dažnai būdavo pasirašoma nesižudymo sutartis. Tam tikra prasme ji veikia: kai žmogus įsipareigoja, tai didina jo atsakomybę. Tačiau naujausia užsienių šalių praktika rodo, kad ji nėra pakankamai efektyvi, nes žmogus jaučiasi taip, tarsi iš jo atimama paskutinė sprendimo viltis.
Tyrimai rodo, kad savižudiškas mintis ir ketinimus nusižudyti skatina psichologinis skausmas. Iš tiesų žmogus nenori numirti. Jis tiesiog nori nustoti kentėti, nebejausti to didžiulio psichologinio skausmo. Ir savižudybė jam yra vienas iš sprendimų“, – aiškino sveikatos psichologė, psichoterapeutė, LSMU Neuromokslų instituto mokslo darbuotoja ir lektorė dr. Alicja Juškienė.
Pasak jos, kai žmogus pasirašo nesižudymo sutartį, iš jo atimama viltis, kad skausmas sumažės, nes problemos, dėl kurios kyla skausmas, šis veiksmas nesprendžia.
Savisaugos planą sudaro pats žmogus
„Asmens savisaugos plano tikslas didinti ambivalenciją (t. y. šalia noro negyventi auginti meilę gyvenimui – red. ) ir skatinti pamatyti priežastis gyventi. Specialistas palieka savižudybę kaip vieną iš sprendimų būdų, bet skatina žmogaus bendradarbiavimą. Kitaip tariant, specialisto užduotis – būti krizėje šalia tokio žmogaus ir didinti jo potraukį gyvenimui, padėti jam pamatyti ir kitas skausmo mažinimo išeitis.
Mat, kaip rodo moksliniai tyrimai, kai žmogus yra savižudybės krizėje, jo sąmonės būsena yra susiaurėjusi. Jis nemato jokių kitokių išeičių, į jo dėmesio lauką nepatenka tokie dalykai, kaip šeima, įsipareigojimai ar pagalbos galimybės“, – toliau dėstė pašnekovė.
Specialistas palieka savižudybę kaip vieną iš sprendimų būdų, bet skatina žmogaus bendradarbiavimą.
Į asmens savisaugos planą įeina tokie punktai, kaip tolesnis pagalbos plano sudarymas, aptariami savižudybės rizikos ženklai, kuriuos turi atpažinti pats žmogus, kalbama, kaip jis tuomet turi elgtis ir pan., t. y. į savisaugos planą įtraukiamos ir aptariamos priemonės, kurios padėtų žmogui išgyventi sunkų periodą, ir kaip jis pats sau gali padėti.
„Ne tik paduodamas lapelis su psichologinės pagalbos telefonais, bet iš tiesų pergalvojama, į kokius žmones jis gali kreiptis pirmiausiai. Apgalvojama, ne tik į kokią įstaigą ar specialistus žmogus gali kreiptis, bet įtraukiami ir artimiausi žmonės, apsvarstoma, kaip spręsti problemą, dėl kurios žmogus ir patiria psichologinį skausmą. Taip pat įrašomi dalykai, kurie padeda žmogui išeiti iš krizės“, – teigė psichologė.
Krizė tęsiasi nuo kelių minučių iki kelių dienų
Pašnekovės teigimu, savižudybės krizė, kai žmogui iš tiesų būna susiaurėjusi sąmonė, gali tęstis nuo kelių minučių iki kelių valandų ar dienų. Tačiau iš tos būsenos tikrai galima išeiti ir kartais padeda visiškai paprasti buitiniai dalykai, pavyzdžiui, atpalaiduojanti vonia, pasikalbėjimas su draugu, koks nors žaidimas, muzikos pasiklausymas. Taip problema nebūna išsprendžiama, bet tai padeda išeiti iš pačios sunkiausios būsenos.
Pasak jos, žmogui duodamas įrankis, kurio sudaryme aktyviai dalyvauja ir pats žmogus: jis pats kartu su specialistu sprendžia, kas jam gali padėti. Tai ir yra bendradarbiavimo santykis – žmogus yra lygiavertis pagalbos sau teikėjas, o specialistas tik padeda jam atrasti ir susidėlioti tuos taškus. Faktas, kad specialistas negali užkirsti kelio savižudybei, neatmetamas, žmogus yra laisvas rinktis, bet jam suteikiama maksimali pagalba.
„Užsienio šalių praktika rodo, kad toks planas labai padeda krizėje atsidūrusiam žmogui, todėl nuoširdžiai tikiu, kad šiai tvarkai Lietuvoje įsitvirtinus ir tapus rutina, savižudybių skaičius tikrai sumažės, nes į sistemą patekęs žmogus iš tiesų nebus išleidžiamas be pagalbos plano“, – įsitikinusi A.Juškienė.
Daugiau apie aptariamą įstatymą galima sužinoti čia.
Kas gali padėti artimiesiems
Pagalbos labai reikia ir artimiesiems, jeigu žmogus visgi pasirenka savižudybę. Paklausta, kiek tiesos posakyje, kad laikas gydo, psichologė iš dalies pritarė.
„Laikas iš tiesų yra vienas iš veiksnių, kuris gydo, bet yra keletas sunkių emocijų, kurias sunku įveikti. Artimieji dažnai lieka su kaltės jausmu, gėda, jaučia pyktį. Kartais jie jaučia palengvėjimą, nes žmogus sirgo priklausomybe arba psichikos liga ir šeimai iš tiesų buvo sunku. Tačiau tas palengvėjimas, kuris yra visiškai natūralus, jiems kelia dar ir antrinį kaltės jausmą.
Šioje situacijoje psichikos sveikatos specialistai gali padėti žmogui visa tai išgyventi ir suprasti, kad daugelis dalykų yra mūsų visuomenėje įsigalėjusios nuostatos. Ir kad nėra gėda, kad mano artimasis nusižudė. Taip pat tai nėra mano kaltė.
Reikia suprasti, kad savižudybė yra procesas. Jis prasideda nuo minčių, po to pereinama prie ketinimų, toliau – konkretaus plano, bandymų ir pavykusios ar nepavykusios savižudybės. Tačiau artimieji dažnai mano, kad žmogų paskatino viena priežastis ir tik paskutiniu metu vykstantys dalykai“, – svarstė pašnekovė.
Pasak psichologės, postūmiu savižudybei iš tiesų galima vadinti paskutinį lašą, kuris gali būti intoksikacija psichoaktyviomis medžiagomis, konfliktas su artimaisiais, skyrybos, išėjimas ar atleidimas iš darbo. Tačiau tai tik postūmis, o visas procesas vyko iki tol.
„Dažnai artimieji labai prisiima atsakomybę, kad jo artimasis bandė žudytis ar nusižudė: šį kartą buvau ne toks akylas, negerai prižiūrėjau, gal galėjau nesakyti kokio nors žodžio, galėjome nesusipykti ir pan. Jie prisiima per didelę atsakomybę už kitą žmogų“, – patikino A.Juškienė.
Visoje Lietuvoje veikia artimojo savižudybę patyrusių žmonių savipagalbos grupės, informaciją apie kurias galima rasti tinklalapyje artimiems.lt.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
