Anūkė: kaip per penkias dienas gali taip nusilpti žmogus?
Pasak pašnekovų, pats skyrius atrodo nuostabiai: padarytas remontas, švaru, gražu, modernios, patogios lovos. Tačiau tose lovose gulintys pacientai esą kenčia dėl personalo dėmesio stokos.
„Močiutei diagnozuotas širdies nepakankamumas. Ji buvo gydoma ligoninėje. Gydymas padėjo, tačiau močiutė gyvena toli nuo mūsų ir šiuo metu viena sunkiai susitvarkytų. Jos sūnus taip pat išvykęs. Todėl nusprendėme, kad bus saugiau, jeigu ji dar kurį laiką pagyvens medikų priežiūroje, juolab kad ligoninėje yra slaugos skyrius. Per paskutinį mano apsilankymą ji dar gulėjo gydymo skyriuje.
Po penkių dienų pamačiau žmogų, kuris nešneka, nevaikšto, negali net šaukšto rankoje išlaikyti, apdujęs nuo mieguistumo, sugeba tik pramerkti akis ir vėl užmerkti.
Ji su manimi juokavo, matavosi mano akinius, žiūrėjo, kas mano rankinėje, paprašė jai sutvarkyti plaukus, nukirpti nagus, padarėme jai manikiūrą, telefonu kalbėjosi su savo sūnumi, pati ėjo į tualetą ir sakė, kad niekada gyvenime nenorėtų dėtis pamperso. Buvo normalus, adekvatus žmogus.
Kitą dieną ją kaip tik perkėlė į slaugos skyrių. Atvažiavusi po penkių dienų pamačiau žmogų, kuris nešneka, nevaikšto, negali net šaukšto rankoje išlaikyti, apdujęs nuo mieguistumo, sugeba tik pramerkti akis ir vėl užmerkti. Tiesiog gulinti daržovė. Apsidairiau po palatą ir pamačiau, kad kartu gulinčios močiutės – tokios pat būsenos“, – pasakojo 85 metų moters anūkė.
Pašnekovė tikino, kad slaugytojos net nekreipia dėmesio į pacienčių pageidavimus. Esą kai viena moteris paprašė nuleisti lovos kraštą, kad galėtų atsisėsti, bet to nepavyko padaryti be slaugytojos pagalbos, pakviesta slaugytoja nė neketino vykdyti prašymo, o, nesidrovėdama lankytojos, liepė pacientei gulėti, kol vakare bus atneštas maistas.
Kai palatoje nebeliko personalo, viena močiutė, girdėjusi mūsų pašnekesį, guodėsi, kad tik atvykusi ji pati eidavo į tualetą, bet po kelių dienų jai uždėjo pampersą ir uždraudė vaikščioti.
„Rytojaus dieną pas močiutę nuvažiavau pietų metu ir pati pamaitinau. Pradėjau klausinėti personalo, kokius vaistus jai duoda, kad ji tokia apdujusi, ir kaip taip gali būti, kad per penkias dienas žmogus nustojo vaikščioti, pats valgyti ir net šnekėti.
Bandė mane įtikinti, kad gal jai įvyko insultas, tačiau aš suprantu, kad tuomet ji nebūtų likusi slaugos skyriuje, o būtų perkelta gydymui. Žodžiu, man nepavyko išpešti, kuo ji gydoma. Kai palatoje nebeliko personalo, viena močiutė, girdėjusi mūsų pašnekesį, guodėsi, kad tik atvykusi ji pati eidavo į tualetą, bet po kelių dienų jai uždėjo pampersą ir uždraudė vaikščioti. Kita močiutė prasitarė, kad vos tik čia atvažiavo, nuolat jaučiasi mieguista ir nesupranta, kodėl“, – tikino moteris.
Pašnekovės vyras antrino, kad susidaro įspūdis, tarsi čia atsidūrę žmonės visiškai nurašomi.
„Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi oriai, o kas dabar vyksta? Paguldykite į lovą sveiką žmogų, neleiskite jam vaikščioti ir po kurio laiko jis taps ligoniu, visiškai nusilps. Žmogui reikia suteikti galimybę judėti, antraip – tylioji mirtis, du trys mėnesiai ir laidotuvės“, – piktinosi vyriškis.
Valstybė niekada negalės užtikrinti orios senatvės
Knygos apie artimųjų senatvę ir slaugą „Pareigos metas“ autorė Rūta Vanagaitė tokia padėtimi nesistebėjo ir patarė patiems artimiesiems prisiimti daugiau atsakomybės už pacientę.
Ką ji gali padaryti? Kaip ji gali visus palydėti į tualetą, kaip ji gali pagirdyti ir pavalgydinti? Tokį ligonį vien valgydinti reikia 20 minučių. Todėl ir susidaro tokia padėtis. Kai trūksta personalo, nėra kitos išeities, kaip tik raminti žmones, kad jie miegotų. Aišku, slaugos paslauga ligoninėje reikalinga, bet ligoninės, neturėdamos personalo, bet norėdamos pasiimti slaugos pinigus, ne visada paiso rekomenduojamų normų.„Ligoninės nori gauti pinigus už slaugos paslaugas, todėl atidaro slaugos skyrius, o personalo dažnai pritrūksta, pavyzdžiui, yra keturios slaugytojos 30 žmonių. Savaitgalį ir vakare apskritai 30–40 ligonių prižiūri viena slaugyta.
Todėl jeigu į slaugos ligoninę paguldomas artimas žmogus, reikia jį lankyti kiekvieną dieną, bent jau iš pradžių. Aš pas savo mamą kartais važiuodavau net du kartus per dieną ir visada per maitinimą, kad tikrai žinočiau, kad ji pavalgė ir atsigėrė. Ir dar derinausi su kitais artimaisiais, pažįstamais, kad jie, važiuodami pas saviškius, taip pat pagirdytų ir pavalgydintų mamą“, – atviravo buvusi politikė.
Kai trūksta personalo, nėra kitos išeities, kaip tik raminti žmones, kad jie miegotų.
Pasak jos, ideali priežiūra mūsų valstybėje nebus užtikrinta nei valstybinėje, nei privačioje įstaigoje. Nereikėtų tikėtis, kad patalpinus artimą žmogų slaugos ligoninėje visa atsakomybę už jo priežiūrą bus galima perkelti personalui.
„Vokietijoje slauga kainuoja apie 5000 ar 3000 eurų, atitinkamai ir personalo ten visai kitas skaičius. Pas mus ji kainuoja tiek, kiek kainuoja, niekas nevagia tų pinigų, jų tiesiog nėra. „Biednoje“ valstybėje artimieji negali nusiimti atsakomybės, jie turi dalyvauti slaugos procese, nes valstybė jos visiškai užtikrinti negali. Beje, net Izraelyje, kur slaugos ligoninės tikrai turi daug personalo, jei vaikai nori, kad su mama kažkas būtų nuolat, už savo pinigus samdo slaugytoją, kuri nuolat gyvena su močiute.
Deja, turime nusiteikti, kad ateityje ir mumis turės rūpintis mūsų vaikai, nes valstybė negalės to padaryti, nebus iš ko. Pirmiausiai pensija turi būti tokia, kad užtikrintų orią senatvę. Šiuo metu senolis nebent gali išparduoti savo turtą, neleisti juo naudotis savo vaikams ir samdytis žmogų, kuris jį prižiūrėtų“, – svarstė pašnekovė.
Vis dėlto R.Vanagaitė nesiūlo tokio senolio prižiūrėti patiems savo namuose, nes tai, jos teigimu, pražūtis: „Žmonės turi turėti savo gyvenimą. Geriausias variantas – žmogų kažkur apgyvendinti ir labai stipriai juo rūpintis, bet patiems turėti savo dienas ir naktis, turėti savo gyvenimą.“
Ligoninės administracija stebisi: žmonės patenkinti, rašo padėkas
Trakų rajono ligoninės l.e.p. direktorė Edita Stasiūnienė tikino, kad ligoninės slaugos skyrius yra nedidelis, todėl personalo jame užtenka.
Dvylikai lovų yra viena slaugytoja ir viena slaugytojos padėjėja. Tokios normos galioja visoje šalyje.
„Paslaugos pas mus teikiamos nei geriau, nei blogiau negu kitur. Dvylikai lovų yra viena slaugytoja ir viena slaugytojos padėjėja. Tokios normos galioja visoje šalyje, jos nėra išskirtinės. Gal ten, kur skyriai didesni, kyla daugiau problemų, bet mes susitvarkome gerai.
Matau, kaip personalas dirba, tikrai labai stengiasi, skiriasi daug dėmesio pacientams. Dėl to ir nemažai širdingų padėkų sulaukiame. Mūsų paslaugomis žmonės patenkinti, bet sutinku, kad gali būti įvairių atvejų. Kiekvienas žmogus aplinką vertina subjektyviai“, – svarstė medikė.
Pasak ligoninės atstovės, šiuo atveju, norint išsiaiškinti, kodėl pablogėjo pacientės sveikata, reikėtų individualiai gilintis į ligos istoriją. Artimiesiems greičiausiai tik atrodo, kad tai nutiko dėl perkėlimo į slaugos skyrių.
„Jei žmonėms kyla kokių nors abejonių dėl personalo darbo, pirmiausiai jie turėtų kreiptis į vyresniąją slaugos administratorę, kuri yra tiesioginė slaugytojų viršininkė. Mano manymu, ji tikrai labai atsakinga ir reikli, net pedantiška. Jai vadovaujant pacientų priežiūra labai pasikeitė. Jeigu problema ir toliau tęsiasi, įsikiša skyriaus vedėjas, dar vėliau – administracija. Mes visada esame atviri.
Jeigu tik kyla konfliktinės situacijos, visada analizuojame, sprendžiame, keičiame, jei tik įmanoma kažką padaryti. Tačiau jei turima kokių nors specifinių poreikių, kurių mes nepajėgūs įgyvendinti, žmonės galėtų patys juos vykdyti. Pastatyti slaugytojos prie kiekvieno žmogaus tikrai negalime. Juolab kad apskritai personalo tuoj su žiburiu ieškosime, reikia tik džiaugtis, kad žmonės dirba“, – sakė E.Stasiūnienė.