Šiemet jo švietėjišką veiklą įvertino ir kolegos. Penktus metus Santaros klinikose Medicinos darbuotojų dieną įstaigos medikai pagerbiami įvairiomis nominacijomis, kurias renka pats įstaigos kolektyvas. Šiemet įstaigos ambasadoriaus nominacija atiteko V.Morozovui.
Su žodžio kišenėje neieškančiu mediku kalbamės apie tai, kaip jis mato šiandieninę sveikatos apsaugos sistemą, gydytojo ir paciento santykį bei šeimos gydytojo profesijos perspektyvas.
– Prieš gerus metus esate užsiminęs, kad tik laiko klausimas, kada emigruosite iš Lietuvos. Kodėl? Ir ar vis dar manote taip pat?
– Klausimas vis dar atviras, nes iš esmės niekas nepasikeitė. Valdžia per tą laiką nieko nepadarė nei dėl pacientų, nei dėl medikų gerovės. Mes, gydytojai, iki šiol vis dar dirbame apskaitininkų darbą. Deja, šiandien gydytojo darbe vis dar svarbiausia, kad būtų tvarkingai užpildyti popieriai, o ko reikia pacientui – visiškai nesvarbu.
Aš nesijaučiu visiškai laimingas ir saugus dirbdamas gydytoju. Kad galėčiau išlaikyti šeimą, turiu dirbti labai daug, be to, gydytojai apkraunami begale niekam nereikalingo darbo, esu pavargęs ir bijau padaryti klaidų, kurių tikimybė, neturint galimybės tinkamai pailsėti, didėja.
Todėl ir šiandien mano atsakymas toks pats – kai tik šeima pasakys, kad sutinka paskui mane išvažiuoti, taip ir padarysime.
Nesakau, kad ubagaujame, neprasimaitiname, gal keičiasi visuomenės požiūris į gydytojus, o ir medikų gretas papildo daugiau jaunimo, kuris kitoks, jis nenori vergvaldystės ir baudžiavos. Tačiau visi iš valdžios pusės inicijuojami pokyčiai – tik kosmetiniai.
Pavyzdžiui, ką reiškia ligonių kasų pareiškimas, kad šeimos gydytojas paslaugas pacientams turi užtikrinti 24 val. per parą? Tai reiškia, kad už tą patį atlyginimą, nes finansavimo niekas neketina didinti, mes turėtume dirbti ne septynias valandas keturiasdešimt kažkiek minučių, kaip dabar, o visą parą visas dienas per savaitę. Jeigu nedirbsime arba šį darbą už mus dirbs kažkas kitas, negausime dalies atlyginimo. Tokie pareiškimai tik eilinį kartą parodo, kad valdžia nesirūpina nei pacientais, nei gydytojais.
Kadangi, kaip minėjau, nesijaučiu saugus ir nežadu sudegti darbe, vos tik pasijusiu dar truputį nepatogiau, sprendimas, manau, bus priimtas greičiau.
Vis dar svarbiausia, kad būtų tvarkingai užpildyti popieriai, o ko reikia pacientui – visiškai nesvarbu.
– Iš pradžių aktyviai dalyvavote Lietuvos medikų sąjūdžio veikloje? Kaip vertinate šią gydytojų iniciatyvą?
– Vertinu nevienareikšmiai. Viena vertus, mes siekėme viešumo – norėjome supažindinti visuomenę, ką daro valdžia, kaip yra meluojama, kaip nemokama už pacientų gydymą, bet kažko reikalaujama iš gydytojų. Kaip ir kiekviena pradžia, sąjūdis teikė daug vilčių, juolab kad ir valdžios atstovai sakė – jūs tik ateikite ir siūlykite savo idėjas, mes jas priimsime. O iš tiesų mes jiems buvome reikalingi tik tam, kad pasižymėtų, jog pasitarime dalyvavo Lietuvos medikų sąjūdis.
Dėl to aš jau nesu tarybos narys ir tiesiogiai nebedalyvauju darbo grupėse. Nematau prasmės – nusprendžiau daugiau užsiimti švietėjiška veikla, bet nenoriu grįžti į posėdžių sales su biurokratais.
Negaliu sakyti, kad visai nėra jokių pokyčių – biurokratijos šiek tiek mažėja, galbūt kalbamasi su mumis daugiau, bet konkrečių sprendimų nėra. Nėra įvertinti gydytojų darbo krūviai, nėra pakeistas apmokėjimas už pacientus. Pavyzdžiui, už pacientą poliklinika gauna 27 eurus per metus. Iš šios sumos apmokamas paciento gydymas, tyrimai ir atlyginimai gydytojams.
Mes norėjome, kad būtų sukonkretinta, kiek iš šių pinigų reikia skirti pacientui ir kiek – gydytojų algoms, nes ši situacija nesaugi abiem pusėms. Jeigu gydytojas nori uždirbti daugiau, įstaigos administracija turi atimti iš paciento ir atiduoti medikui. Taip pat norėtųsi, kad paslaugų įkainiai būtų indeksuojami bent jau pagal infliacijos mastus, bet ir to nėra.
Taigi pokytis tik toks, kad kaip ir anksčiau, mus prievartauja, o po to dar paklausia, kaip mums tai patiko.
– Kokias didžiausias bėdas matote sveikatos apsaugos sistemoje?
– Didžiausia bėda – biurokratija. Ir ką besakytų mūsų valdžios atstovai, deja, mūsų sveikatos priežiūros sistema orientuota į specialistus ir brangiuosius tyrimus. Taip, oficialiai sakoma, kad mes orientuojamės į pirminę sveikatos priežiūrą, bet tai tik gražūs žodžiai. Jeigu jums reikia kokio nors brangesnio kompensuojamo vaisto, brangesnio tyrimo, reabilitacijos, bet kokio papildomo mokėjimo iš ligonių kasų, turite nueiti pas specialistą.
Nors kalbama, kad šeimos gydytojas taip pat daug ką gali spręsti, iš tiesų „kepamos“ antro ir trečio lygio paslaugos. Įstaigoms tai apsimoka, nes tai brangesnės paslaugos nei šeimos gydytojo, ligonių kasoms tai irgi turbūt apsimoka, nes tai riboja šių paslaugų skyrimą – šeimos gydytojas pats jų skirti negali.
Mūsų sveikatos priežiūros sistema orientuota į specialistus ir brangiuosius tyrimus.
Tuo tarpu ligonių kasos aiškina, kad gydymas pas mus nemokamas, o žmonės įsivaizduoja, kad specialistas yra Dievas.
– Kaip įvertintumėte šiandieninio šeimos gydytojo kompetencijas? Šios specialybės norma šiandien yra gana plati. Ar iš tiesų šeimos gydytojas gali suteikti visas joje išvardintas paslaugas?
– Jeigu mes leistume šeimos gydytojui dirbti ramiai, nespaudžiam nei ligonių kasų, nei sveikatos apsaugos ministerijos, jis iš tiesų dirbtų gerai tiek valstybinėje, tiek privačioje įstaigoje. Privačioje įstaigoje iš kiekvieną papildomą tyrimą žmogus turi susimokėti pats. Valstybinėje įstaigoje už jį jau sumokėta. O kai tu jau susimokėjęs, visada nori daugiau.
Tai tarsi švediškas stalas – tu matai labai daug maisto ir visko ragauji, nors tiek valgyti nenori. Kas kita, kai pačiam už viską reikia susimokėti. Kai privačioje įstaigoje pasiūlai pacientui, kad jis gali nueiti pas neurologą ar kardiologą, jis iš karto klausia, o ką jie pasakys daugiau nei jūs.
Iš tiesų šeimos gydytojas gali labai daug. Aš puikiai pats susitvarkau su žaizdomis, sėkmingai išpjaunu pūlinius, mes darome nemažai intraveninės infuzijos ir kitokių procedūrų.
Nenoriu pasakyti, kad negerbiu savo kolegų specialistų ar manau, kad jie nereikalingi, tiesiog aš esu iš tų šeimos gydytojų, kurie „gaili“ siuntimo. Jeigu aš matau, kad tai galiu padaryti pats, kokia prasmė siųsti pacientą pas specialistą.
O ir naujoje šeimos gydytojo normoje mums palikta gydyti ligas, kurias iš esmės mes ir diagnozuodavome, pavyzdžiui, Laimo liga, podagra ir pan. Šiandien jau sutariama, kad dėl Laimo ligos visai nereikia eiti pas infektologus, kurie pasakytų, kad nors bėrimas išnyko, tai, ką anksčiau matė šeimos gydytojas, yra teisinga diagnozė ir gydymą jis paskyrė teisingą. Juk už tokio specialisto konsultaciją mokame mes visi.
Kita vertus, dalis kompetencijų normoje sumažinta. Aš nuimčiau dar šiek tiek procedūrų, kurias šeimos gydytojas atlieka labai retai, o kad susiformuotų įgūdis, jas atlikti reikėtų gerokai dažniau. Bet tai mano asmeninė nuomonė.
– Ką turėjote omenyje sakydamas, kad reikia netrukdyti gydytojui dirbti?
– Vienas iš paprastų pasiūlymų – tai poliklinikų naikinimas, t. y. pirminio lygio atskyrimas nuo antrinio, kai šeimos centras yra atskirai nuo poliklinikos su specialistais. Tokiu atveju šeimos gydytojas pradėtų naudotis savo visas kompetencijas.
Kitas dalykas – reikia išlaisvinti šeimos gydytoją nuo visų nereikalingų darbų ir sudaryti sąlygas, kad jis galėtų skirti pacientui 30–40 minučių. Bet tam reikia finansavimo.
Šiuo metu šeimos gydytojas apkrautas socialinių paslaugų teikimu. Pavyzdžiui, norint išrašyti kompensuojamus vaistus, ligonių kasoms reikia pateikti informaciją, kodėl pacientui to vaisto reikia, kiek jo jam trūksta ir kodėl jis turi teisę gauti jį iš valstybės. Jei dėl šios tvarkos dar galima ginčytis, ar ji būtina, nors iš tiesų yra krūva vaistų, kuriuos skiriant kiekvieną kartą reikia papildomų aprašymų, kurie užima daug laiko, kita prievolė, mano manymu, žemina ir gydytojus, ir pacientus. Tai sauskelnių išrašymas esant šlapimo nelaikymui.
Už tai, kad išrašėme dešimt sauskelnių per daug, mes esame baudžiami finansiškai.
Mes esame viena iš labai nedaugelio šalių Europoje, kurios negali užtikrinti žmonėms oraus gyvenimo esant šlapimo nelaikymui. Mūsų valstybė gaili sauskelnių, o už jų apskaitą yra atsakingas šeimos gydytojas, kuris turi suskaičiuoti, kiek pacientui galima skirti sauskelnių, surašyti visa tai į ligos istoriją ir kontroliuoti, kad pacientas naujų sauskelnių neateitų anksčiau laiko.
Pas mus pacientas gauna vos pusantros sauskelnės per dieną ir jei, gink Dieve, per anksti jų išrašysime vėl, nes jam buvo ligos paūmėjimas ar prisidėjo šlapimo takų infekcija, ir sauskelnes jis sunaudojo greičiau, už tai, kad išrašėme dešimt sauskelnių per daug, mes esame baudžiami finansiškai.
Taip pat vargina nuolatiniai siuntimų, kurie neturi nieko bendra su mumis, rašymas. Pavyzdžiui, specialistas paskiria pacientui pasimatymą po metų. Tačiau jis vis tiek negali pas specialistą eiti tiesiai, o turi ateiti pas šeimos gydytoją tik tam, kad paprašytų siuntimo. Ir pacientas užima kieno nors kito laiką, nes norint parašyti tokį siuntimą, reikia užpildyti tris apskaitos formas, kurios turi būti tvarkingai surašytos ir dar su pakankama drama, kad ligonių kasos įtikėtų, kad žmogui tikrai reikia pakliūti pas specialistą.
Su rezidentais darėme tyrimą, kurio metu tikrinome, kiek laiko ką veikiame paciento vizito metu – kiek laiko rašome receptus, ligos istoriją ir kiek laiko skiriame pacientui. Paaiškėjo, kad daugiau nei 60 proc. laiko mes pildome dokumentus, nekreipdami dėmesio į pacientą. Tai mus, kaip šeimos gydytojus, ir žudo bei mažina pacientų pasitikėjimą mumis.
Beje, anksčiau turėjome pildyti tik popierinę dokumentų formą, dabar turime pildyti tiek popierinę, tiek elektroninę, taigi biurokratijos tik daugėjo.
– O ką galite pasakyti apie pacientus? Kiek jie yra išprusę sveikatos srityje?
– Kad būtų geras kontaktas tarp paciento ir gydytojo, gydytojas turi pasitikėti pacientu, o pacientas – gydytoju. Jeigu pasitikėjimo nėra, gydytojas niekada neatstos kokio nors reklamuojamo brangaus tyrimo ar procedūros. Iš tiesų – įvairių tyrimų daugėja, bet ne visada jie reikalingi, juolab kad jie ne visada būna tikslūs. Tačiau kad gydytojo žodis nugalėtų laboratorijos pateiktą skaičiuką, turi būti pasitikėjimas.
Daugiau nei 60 proc. laiko mes pildome dokumentus, nekreipdami dėmesio į pacientą.
Šiais laikais, deja, labai populiari savigyda, nes informacijos yra daug, ji labai lengvai prieinama, cenzūros mažai, žiniasklaidoje pasirodo ir visiškai nekorektiški straipsniai sveikatos tema. Norint visą šią informaciją kritiškai vertinti, reikia išsilavinimo ir žinių. Jeigu jų nėra, ta informacija bus nenaudinga ar net žalinga. Jeigu pacientas kreipiasi į mane dėl kokio nors gydymo alternatyvaus būdo, mes pasitariame ir jeigu aš matau, kad tas būdas nepakenks, tegu išbando.
Kita vertus, apie gydymą yra daug mitų. Pavyzdžiui, aš visada sakau, kad nėra jokio vaisto gydyti peršalimą. Kai kurie pacientai tai priima labai skausmingai. Tačiau tai tiesa – visi vaistai nuo peršalimo tik koreguoja simptomus, bet negydo.
Jeigu jums yra sloga ar kosulys, visiškai nesvarbu, kuo jūs gydysitės. Galite gerti arbatą, valgyti medų ir gausite tą patį efektą kaip gerdami brangius vaistus „nuo peršalimo“. Jų reikia tik tada, jei yra labai konkretūs simptomai, kurie erzina ir vargina.
Esu matęs pacientų, kurie sau labai pakenkė sporto arba kepenų veiklą skatinančiais maisto papildais, lieknėjimo preparatais. Taip pat teko matyti pacientų, kurie vaistais savo būklę ne pagerino, bet pablogino.
Standartinis variantas – maži vaikai, kurių kosulį mamos gydo trimis–keturiais vaistais, kurie niekuo nepadeda, bet labai dirgina skrandį. Ir vaikas kosėja jau todėl, kad padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Kai nuo vaiko per tris metrus trenkia pušų sakais, tikrai nieko gera jo kvėpavimo takuose nebus, bet mama įsitikinusi, kad tie trys ar keturi žoliniai preparatai gydo.
Kalbant apie sveikuoliškumo madą, viskas gerai, kas daroma su saiku ir teikia malonumą. Jeigu šalto vandens procedūrų ar žolių, kurias valgote, jūs nuoširdžiai nekenčiate, jokios sveikatos tai nepridės.
Sveika gyvensena turi teikti malonumą. Ir jeigu mes manome, kad nesveika valgyti mėsą, bet be jos gyvenimo neįsivaizduojame, valgykime. Tiesiog pasistenkime, kad tarp „nesveikų“ ir „sveikų“ dalykų būtų pusiausvyra. Pavyzdžiui, jeigu mums labai norisi gabaliuko torto, turime žinoti, kad pavalgius reikės pajudėti, kad sudegintume tas kalorijas.
Sveikuoliškumas dažnai siejamas tik su judėjimu ir mityba. Kita vertus, nežinau, kiek sveika bėgioti per kamščius miesto gatvėmis ir kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis. Todėl aš sveikuoliškumą apibūdinčiau kaip tam tikrą mąstymo ir gyvenimo būdą, kuriame mes skiriame dėmesio sau.
– O kaip pats nusprendėte tapti šeimos gydytoju? Juolab kad dar neseniai šeimos gydytojos prestižas buvo žemas ir buvo kalbama, kad šeimos gydytojais tampa tie, kurie nepatenka niekur kitur.
– Tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas, tačiau iš tiesų tais laikais šią specialybę mažai kas rinkosi savo noru. Buvau vienas pirmųjų, kurie pasirinko šeimos mediciną savo noru, kuo labai šiurpinau rezidentūros skyrių. Pas mane tris kartus atlėkė perklausti, ar aš tikrai to noriu. Laimė, dabar šis požiūris į šeimos gydytojo specialybę pasikeitęs.
Kai aš mokiausi, mes dar turėjome labai gerą dalyką – internatūrą, kai per metus padirbėji ir susipažįsti su skirtingais skyriais. Važiavau jos atlikti į rajoną, į savo gimtuosius Šalčininkus. Teko ten paragauti visų specialybių ir iš pradžių nors norėjau būti chirurgas, ten supratau, kad geras chirurgas nebūsiu, o terapinė specialybė man sekėsi labai gerai.
Be to, nusprendžiau, kad noriu dirbti poliklinikoje. Man tai daug įdomiau nei ligoninėje, nes turi galimybę pažinti pacientą ir jo šeimą ilgus metus, viską apie jį žinai. Ligoninėje kontaktas su pacientu yra trumpalaikis. Nors ten yra galimybė labai gerai įsigilinti į esamą padėtį, tu nežinai, kas jam buvo iki tol ir kas buvo po to.
