Gydytojos reakcija privertė sunerimti
„Nors nuo tos akimirkos, kai sužinojome diagnozę, laikas tarsi išsitęsė. Tokie dalykai labai aiškiai išlieka atmintyje. Viskas prasidėjo nuo vakaro namuose, kai tėtis pajuto guzelius kakle. Palaikėme tai alergine reakcija į bitės įgėlimą ir manėme, jog išgėrus antihistamininių vaistų viskas praeis. Anaiptol, situacija negerėjo – limfmazgiai pradėjo sparčiai didėti ir teko vykti pas gydytoją.
Vos pamačiusi tėčio limfmazgius, echoskopijos tyrimą atlikusi gydytoja, prasitarė tokių didelių limfmazgių niekada nemačiusi, o jos balse jautėsi pasimetimas bei panika.
Vos pamačiusi tėčio limfmazgius, echoskopijos tyrimą atlikusi gydytoja, prasitarė tokių didelių limfmazgių niekada nemačiusi, o jos balse jautėsi pasimetimas bei panika. Gydytoja ragino nedelsiant kreiptis į atitinkamos srities specialistus. Tokia gydytojos reakcija nieko nenutuokiančiam pacientui, tai yra mano tėčiui, buvo netikėta ir privertė ne juokais sunerimti. Gavę tyrimų atsakymą nuvykome į polikliniką. Po to įvykiai klostėsi labai greitai ir dabar, žvelgiant į praeitį, galima sakyti, kad netikėti likimu ir Dievu tiesiog neįmanoma“, – pasakojimą pradėjo Ieva.
D.Dautarto šeimos gydytoja prisiminė panašią patirtį su savo pacientu, kuris buvo nukreiptas į Santariškių klinikas. Pakalbėję su juo, Dautartai kreipėsi į ligoninę dėl konsultacijos.
„Santariškėse viskas vyko profesionaliai bei greitai. Gydytojai nedaugžodžiavo, tačiau nesuteikė optimistinių vilčių, jog visa tai tik nekaltas uždegimas. Po dviejų savaičių, kai buvo gauti biopsijos rezultatai, paaiškėjo diagnozė – T–limfoblastinė limfoma, 4-ta B stadija. Sužinoję diagnozę, turėjome vykti į Vilnių ir nedelsiant pradėti gydymą. Žinau tai, kad tuo metu visi trys pradėjome „veikti“. Nesugebėsiu teisingai apibrėžti tuo momentu užplūdusių jausmų, bet nuo tos akimirkos prieš akis buvo aiškus veiksmų planas: tėtis privalo gydytis, mama ir aš – būti šalia“, – kalbėjo I. Dautartaitė.
Viltį pasveikti suteikė donoras iš Vokietijos
Jauna moteris liga domėtis pradėjo dar belaukdama biopsijos rezultatų: „Tėtis nenorėjo nieko girdėti, skaityti ir, manau, tai buvo teisingiausias sprendimas. Kadangi, tiek aš, tiek mama, esame tiesiogiai susijusios su medicina, manėme, jog turimos žinios padės gydymo procese, bet to, ką teko patirti, neperskaitysi jokiame medicinos vadovėlyje.“
Gydymui skirti chemoterapijos kursai pasiteisino tik pradžioje. Po pusmečio gydymo vėžinių ląstelių skaičius kaulų čiulpuose nebemažėjo ir šeimai buvo pristatyta alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos galimybė. I.Dautartaitė prisimena, jog pirmiausia buvo ieškoma giminingų donorų, tačiau atmetus šią galimybę, paieškos išsiplėtė į pasaulinį negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
„Galiausiai stebuklo ir, žinoma, rasto kraujo „brolio“ iš Vokietijos dėka prasidėjo pasiruošimas kaulų čiulpų transplantacijai. Procesas prasidėjo nuo visos šeimos pokalbio gydytojo kabinete, kur buvo apžvelgtos galimos grėsmės. Nors esame šeima, natūralu, jog kiekvieno reakcija buvo skirtinga. Tėtį užplūdo nesėkmės baimė ir mūsų su mama taip skatinamas optimizmas išgaravo. Tai priminė mums, jog atėjo metas tvirčiausią šeimos žmogų saugoti ir padrąsinti.
Pati kaulų čiulpų transplantacija yra gana nesudėtingas procesas – į periferinį kraują sušvirkščiamos ląstelės. O štai pasiruošimas priimti naujas ląsteles į savo organizmą yra be galo sunkus. Šiuo atveju jis taip pat nepraėjo be visiems gerai žinomų pašalinių reiškinių, ne tik fizinių (pykinimo, vėmimo, viduriavimo, dingusio apetito, gleivinės opėjimo), bet ir psichologinių. Labai padėjo profesionalus medicinos personalas, o nuostabios psichologės patarimai buvo tarsi maži žiburėliai“, – atviravo pašnekovė.
Kamieninės ląstelės buvo atskraidintos naktį. Baimė ir nerimas buvo pagrindiniai tos nakties palydovai, bet visą laiką šalia tėčio buvusi mama nuolat kartojo, jog viskas bus gerai, mums labai pasisekė. Ievai įsimintiniausias dalykas buvo tas, kad nors ji ir negalėjo būti šalia, bet nesulaukusi skambučio pati paskambino mamai būtent tą akimirką, kai paskutinis lašas buvo sušvirkštas. Tai buvo gražus ir jautrus sutapimas, kuris tik dar kartą įrodė tarpusavio ryšį.
Stengėsi nepasiduoti net ir sunkiausiu metu
Pasak jos, būtent šios nakties metu tėtis pirmą kartą pademonstravo optimistinį požiūrį ir užsispyrimą, kaip juokauja šeima, jau „vokišką“. Ląstelių prigijimas užtruko 16 dienų, per tą laiką D.Dautartui buvo nelengva iškęsti fizinius skausmus, kuriuos sukėlė chemoterapijos metu išsekintas organizmas, bet viltis ir tikėjimas buvo stipresni.
„Tomis akimirkomis, kai vienas buvo silpnas, kitas neleido pasiduoti. Kadangi, šalia tėčio galėjo būti tik vienas žmogus, aš atidžiai sekiau kraujo tyrimus ir vieną rytą ekrane pasirodė taip ilgai laukti skaičiukai, kurie buvo pati geriausia mano artėjančio gimtadienio dovana. Tiems skaičiukams kasdien augant, tėčio savijauta gerėjo“, – šypsojosi I. Dautartaitė.
Limfoma sirgusio vyro dukra didžiausiu stebuklu įvardijo tėtį gydžiusių specialistų komandą: „Santariškių ligoninės hematologų profesionalumas, patirtis, žmogiškas jautrumas, dėmesys, mano manymu, padėjo pasiekti maksimalių rezultatų sveikimo periodu. Tiesą sakant, trūksta žodžių išreikšti padėką, pagarbą specialistams, kurių komandą sudaro ne tik gydytojai bet ir psichologai, dietologė, medicinos seserys. Net praėjus beveik dvejiems metams po transplantacijos, vykstant pasitikrinti, kaskart mus pasitinka besišypsantis dienos stacionaro personalas, kuris nepamiršta pasiteirauti, kaip sekasi, ne tik tėčio, bet ir manęs, mamos“.
Vienintelis būdas išgydyti ligą – kaulų čiulpų transplantacija
Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja, Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro vyriausioji koordinatorė dr. Rita Čekauskienė paaiškino, jog Dainiaus liga – viena agresyvių kraujo vėžio formų.
„Kadangi vėžinės ląstelės buvo išplitusios ne tik limfiniuose mazguose, bet ir kaulų čiulpuose, ligą vadinome limfoma – leukemija. Lietuvoje limfoblastinės limfomos gydomos Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre vadovaujantis Šiaurės šalių pediatrinės hematologijos ir onkologijos (NOPHO) grupės, kuriai priklauso ir mūsų centras, protokolu. Gydymas labai sudėtingas, tačiau standartizuotas, duomenys pateikiami bendram Šiaurės šalių registrui, rezultatai nuolat analizuojami, visuomet galimos konsultacijos su grupės specialistais.
Sudėtingais, labai jautriais ir specifiniais tyrimais, tokiais kaip tėkmės citometrija, molekuliniai tyrimai, tam tikrais periodais vertinamas atsakas į chemoterapinį gydymą, o pagal gautus rezultatus sprendžiama tolimesnė gydymo taktika. Daugeliui pacientų su tokia diagnoze pakanka chemoterapinio gydymo. Deja, atlikus itin jautrius tyrimo metodus, Dainiaus kaulų čiulpuose ir po keleto chemoterapijos kursų buvo aptinkama vėžinių ląstelių, todėl pasirinkta atlikti kaulų čiulpų transplantaciją – kaip vienintelį būdą, galintį visiškai išgydyti ligą“, – teigė R.Čekauskienė.
Donoro ieškoma tarp 27 milijono savanorių
Gydytoja hematologė pasakojo, kad dėl kaulų čiulpų donoro tinkamumo buvo tirtas Dainiaus brolis, tačiau jis netiko: „Tinkamą donorą šeimoje turi tik apie 25 proc. pacientų, kitiems donoro ieškome Lietuvos ir Pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre. Donoro paieška – itin specifinis, sudėtingas procesas, kaulų čiulpų donoras parenkamas pagal atitinkamus žmogaus leukocitinius antigenus. T
ai mūsų organizmo sistema, leidžianti atskirti savą nuo svetimo, tad turime rasti tokį donorą, kuris pagal šią sistemą būtų kuo artimesnis pacientui – savotiškas dvynys. Ši sistema yra tokia sudėtinga ir unikali, kad kartais tik 1 iš kelių šimtų tūkstančių donorų tinka pacientui. Dainiui pasisekė – Vokietijoje jam radome donorą, tinkantį pagal 10 mūsų tikrinamų antigeninių parametrų.“
Būtent Vokietijoje yra vienas didžiausių pasaulio registrų, kuriame yra apie 60 – 70 proc. negiminingų kaulų čiulpų donorų, gelbėjančių Lietuvos pacientus. Pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre yra 27 milijonai savanorių, pasiruošusių donuoti savo kaulų čiulpus ir suteikti galimybę sergančiajam pasveikti.
Dirba didelė specialistų komanda
„Nors skaičius atrodo didelis, bet realybė tokia, jog kartais net ir tarp jų nerandame visiškai tapataus donoro. Santariškių klinikose veikianti Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų duomenų bazė ir paieškos programa sujungta su daugeliu pasaulio donorų registrų, per įvairias sistemas matome visus galimus pasaulio donorus, kontaktuojame su užsienio šalimis.
Radę tinkamą donorą ir suderinę donacijos datą su užsienio registru, pradedame ruošti pacientą – jam skiriama labai intensyvi chemoterapija, kuri sunaikina paciento kraujodaros ląsteles ir susilpnina imuninę sistemą. Turime jį paruošti priimti donorines ląsteles, iš kurių atsigamins naujos, sveikos kraujo ląstelės ir imuninė sistema. Kartu ruošiamas ir donoras, renkamos kamieninės kraujodaros ląstelės, jos pargabenamos į Lietuvą. Didelė gydytojų, slaugytojų, koordinatorių, laboratorijos darbuotojų komanda dirba tam, kad viskas būtų sklandžiai suorganizuota ir įvyktų laiku“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro vyriausioji koordinatorė.
Pasak R.Čekauskienės, per metus donoro ieškoma apie 70 pacientų, apie 40 – 50 suaugusiųjų ir apie 10 vaikų atliekamos alogeninės (donoro) kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos. Santariškių klinikos yra vienas didžiausių kaulų čiulpų transplantacijos centų Europoje, per metus čia atliekama apie 200 kaulų čiulpų transplantacijų, o bendras atliktų transplantacijų skaičius artėja prie 2000.
