Priekabiautojo pinklėse – vaikystėje
26 metų Marius seksualinę prievartą patyrė, kai dar net pats nežinojo, kas yra seksualinis priekabiavimas. Tada jam buvo maždaug 7 metai, tačiau vaikinas iki šiol detaliai prisimena įvykį.
Marius pasakoja, kad vyko giminės susitikimas, buvo itin graži diena. Vieni giminaičiai sėdėjo prie stalų, kiti šoko – visi smagiai leido laiką. Marius nusprendė nueiti į namus pailsėti. Ten, kambaryje, ant lovos gulėjo pusseserės vyras.
Marius prisimena, kad dėdė buvo linksmas vyras, tačiau vaikystėje kėlė jam nepaaiškinamą baimę. Pamatęs giminaitį kambaryje, berniukas norėjo išeiti, tačiau dėdė jį privertė pasilikti.
Marius prisimena, kad po nederamų dėdės prisilietimų jautėsi purvinas, net pats sau bjaurus, tačiau vaikas nesuprato, kas įvyko.
„Jis paėmė man už rankos ir neleido išeiti, kažkaip privertė prigulti. Atsiguliau ant nugaros, o vietos buvo taip nedaug, kad vos nekritau iš lovos. Tai jis pradėjo sakyti, kad geriau atsigulčiau ant šono. Aš atsiguliau ant šono, taip atsukdamas jam nugarą, ir jis savo ranką įkišo man po marškiniais“, – pasakoja pašnekovas.
Marius prisimena, kad po nederamų dėdės prisilietimų jautėsi purvinas, net pats sau bjaurus, tačiau vaikas nesuprato, kas įvyko.
„Tuo metu ir keletą dienų po įvykio jaučiausi gana blogai, nesupratau kodėl jis taip elgėsi, bet kadangi buvau dar mažas ir, laimei, nieko daugiau neįvyko, įstengiau įvykį užgniaužti“, – prisiminimais dalinasi Marius.
Pagalba atėjo pati
Praeities įvykiai, nors ir užgniaužti viduje, Marių persekiojo ilgus metus: „Atėjo laikas, kai tai mane pradėjo varyti iš proto, ištikdavo panikos priepuoliai, pradėdavau verkti.“
Marius į pareigūnus ar specialistus nesikreipė, nes manė, kad priekabiavimas įvyko per seniai, ir pareigūnai jau nieko nepakeistų. Tačiau vaikinas pripažįsta, kad pagalba atėjo pati. Marius dalyvavo Lietuvos darbo biržos organizuojamoje programoje jaunimui, kurioje vyko savęs ugdymo užsiėmimai su psichologe. Per vieną žaidimą vaikino pasirinktos nuotraukos specialistei tapo užuomina apie galimas skaudžias patirtis.
„Nuotraukų įvairovė buvo didelė, buvo kelios ir labai niūrios nuotraukos, juodai baltos, pasąmoningai rodančios galimą prievartą, tai aš jas ir pasirinkau“, – prisimena Marius.
Pamačiusi vaikino pasirinkimą, psichologė susidomėjo ir dar kartą peržiūrėjo visus Mariaus darbus. Galiausiai vaikinas jai užsiminė, kad nori išsikalbėti apie vaikystėje patirtą traumą.
„Papasakojau jai viską, kas nutiko, elektroniniu laišku. Sekančią dieną jaučiausi puikiai. Bet tai ilgai netruko, tikrąjį palengvėjimą pajutau kai pasidalinau apie tai su savo mama bei drauge“, – pripažįsta Marius.
Vaikinas pabrėžia, kad svarbu netylėti, ypač jei mintys sukasi tik apie patirtą traumą – jausmų laikymas savyje gali pastūmėti link blogiausių baigčių.
Skatina nelikti abejingais
Marius žino, kad nėra vienintelis, patyręs priekabiavimą. Vaikinas pabrėžia, kad svarbu netylėti, ypač jei mintys sukasi tik apie patirtą traumą – jausmų laikymas savyje gali pastūmėti link blogiausių baigčių.
„Atrodo absurdiška, kad dalis vyrų, taip pat nemaža dalis moterų, mano, kad prieš vyrus nebūna naudojama prievarta“, – sako Marius.
Anot vaikino, vyrams apie patirtą prievartą kalbėti sunku, nes daugelis yra linkę į tai žiūrėti skeptiškai. Žmonės, išgirdę tokias istorijas, nepraleidžia progos priminti „Tu – vyras“, tarsi vyrai negali patirti prievartos.
„Kiekvienas iš mūsų gali atsidurti tokioje situacijoje: vyras, moteris ar tie patys vaikai. Jei pastebite, kad jūsų aplinkoje esantis žmogus drastiškai pasikeitė, paklauskite, ar viskas jam gerai. Galbūt jis išgyvena tai, apie ką nė negalėtumėte pagalvoti“, – svarsto vaikinas.
Detalios statistikos apie seksualinės prievartos aukas Lietuvoje nėra, tačiau Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. seksualinę prievartą artimoje aplinkoje patyrė apie 11 vaikinų, jaunesnių nei 14-os metų. Moterys seksualinę prievartą patyrė penkis kartus dažniau – užregistruoti 55 atvejai, iš kurių 44 nukentėjusios merginos – nepilnametės.
Svarbiausia – netylėti
Kauno Vyrų krizių centro direktorė Oksana Mikėnienė teigia, kad visiems žmonėms, nepaisant lyties, taip pat liūdna bei skauda esant kokiai nors bėdai, todėl itin svarbu, išgyvenus smurtą ar bet kokio pobūdžio prievartą, išdrįsti ieškoti pagalbos.
Seksualinių nusikaltimų aukos, tiek vyrai, tiek moterys, dažnai patiria potrauminį sindromą, gali susirgti depresija. Pasitaiko atvejų, kai prisiminimus apie gniuždančius išgyvenimus bandoma slopinti sveikatai pavojingais būdais. Dažnai vyrai linkę slėpti skaudžias patirtis ir dėl visuomenėje vyraujančių vyriškumo standartų, pagal kuriuos vyrai turi būti tvirti, o pažeidžiamumas asocijuojamas su gėda.
„Svarbiausia yra pasiryžti kalbėti, netylėti, nežiūrėti į stereotipus, nežiūrėti ką kas pasakys, o galvoti apie save, savo garbę, orumą, atstovauti savo vyriškąjį interesą“, – sako O.Mikėnienė ir nenorintiems dalintis rūpesčiu su pareigūnais pataria kreiptis į bendruomenių ar pagalbos vyrams centrus.
O.Mikėnienė pasakoja, kad į krizių centrą Kaune pagalbos dažniausiai kreipiasi vyrai nuo 30 iki 50 metų.
Šiuo metu Lietuvoje yra 9 Vyrų krizių centrai. Šie įsikūrę ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Visagine, Marijampolėje, Alytuje, Utenoje.
„Šiandien matome, kad pagalba vyrams, tokių centrų parama, yra tikrai labai reikalinga, nes pagalbos tinklas Lietuvoje dar nėra išvystytas“, – teigia O.Mikėnienė.
O.Mikėnienė pasakoja, kad į krizių centrą Kaune pagalbos dažniausiai kreipiasi vyrai nuo 30 iki 50 metų. Tai jauni, darbingo amžiaus vyrai, kurie patiria įvairiausias problemas: nuo nesutarimų šeimoje iki problemų darbe ar sveikatos sutrikimų.
Anot centro direktorės, dėl patirtos seksualinės prievartos vyrai kreipiasi retai, tačiau ši problema dažnai iškyla per susitikimus dėl visai kitų asmeninių problemų. „Visuomenė taip keistai žiūri, jeigu pasakai, kad yra vyriškis, prie kurio galimai buvo seksualiai priekabiauta. Pasigirsta prunkštelėjimai visokiausi, kaip čia dabar gali būti – moteris prie vyro priekabiavo“, – O.Mikėnienė atkreipia dėmesį į Lietuvoje vyraujančius stereotipus.
Vyrų krizių centre – visokeriopa pagalba
Jau dešimtmetį Kaune gyvuojančiame Vyrų krizių centre pagalbą suteikia psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai. Šiuo metu komanda yra nedidelė, ją sudaro 6–8 žmonės.
Centras neriboja nei konsultacijų laiko, nei kiekio – su pagalbos ieškančiu žmogumi gali dirbti ir visa komanda, kad tik būtų suteikta tinkama pagalba.
Tomas Kauno vyrų krizių centre savanoriauja beveik septynerius metus. „Aš matau tame labai didelę prasmę“, – teigia pašnekovas.
Tomas save priskiria prie „popieriaus“ žmonių. Jis – techninės kalbos vertėjas, moka ne vieną kalbą, todėl centre ieško šaltinių užsienio kalba bei padeda, jei problemų vyrams kyla užsienyje.
Centro savanoriu Tomas tapo po to, kai pats pradėjo ieškoti pagalbos dėl nesutarimų šeimoje. Vyras kreipėsi dėl psichologo paslaugų. Savanoris pripažįsta, kad vyrams itin sunku pasiryžti ieškoti pagalbos, nes visuomenėje priimta, kad „vyrai negali turėti jausmų“.
Vyro nuomone, svarbiausia yra išdrįsti žengti žingsnį ir prabilti apie savo problemas: „Reikia šnekėti. Reikia dalintis. Ir, na, nepasakysiu aš savo žodžiais, bet pasakysiu kito žmogaus žodžiais, kurį labai gerbiu. Atskleisti, kad ir savo silpnybes, yra vyriška, nes tai atveria kelią dialogui, ir galų gale, tai atveria kelią draugystei. Nereikia slėptis, nereikia blogumo nešioti vien tik savyje. Kreiptis pagalbos yra stiprybė, žmogaus stiprybė, nes kreiptis pagalbos yra stipru. Mano galva, tai yra stipru.“
Patyrus emocinę, seksualinę ar fizinę prievartą, svarbu kreiptis į policiją – tai galima padaryti surinkus bendrąjį numerį 112 arba paskambinus į policijos pasitikėjimo telefoną (8 5) 272 5372. Pagalbos kreiptis galima ir internetu per policijos elektroninių paslaugų sistemą.
Vyrų Krizių Centrų Lietuvoje kontaktus rasite čia.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2018/2019 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 - 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt